Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Bet, kaip sakoma, ne tai svarbiausia…

Susitikimas buvo triukšmingai nuoširdus.

Jakobas išgyrė Dagnės suknelę, plaukus, figūrą ir siuvinėtus rankdarbius. Jis rūkė cigarus ir niekam neįkyrėjo kalbomis apie save bei savo liūdną lemtį.

Po vaišių Dagnė prisidėjo prie vyrų ir ėmė gyvai pasakoti apie vieną švedą, savaitę nuomavusį pas juos kambarį. Jis tik bastęsis po mišką ir neaišku kuriam galui tyrinėjęs paukščius.

– O jūs ar neturėjot pernai namuose laukinio paukštelio? –paklausė Jakobas, neslėpdamas geros nuotaikos.

Šeimininkai sutriko.

– Tikriausiai ji arklidėje, – galų gale atsakė lensmanas.

– Taip, ji ten pat buvo ir praeitą kartą, – sukrizeno Jakobas.

– Ji niekaip negali suaugti, – pasakė Dagnė.

– Bet kai ją mačiau paskutinį kartą, buvo ganėtinai išstypusi.

– O taip, bet ne tai svarbu, – atsiduso lensmanas. – Bėda, kad ji dar pasiutesnė ir nesuvaldomesnė nei bet kada. Jai penkiolika metų ir jau turėtų eiti į mokyklą arba būti augintinė geroje šeimoje. Bet iškart susiduri su problemom…

Jakobas buvo beprasižiojąs, kad nėra lengva augti be motinos, bet susilaikė. Suprato, kad būtų netaktiška.

– Ji ką, nevalgo? – nusistebėjo jis ir metė žvilgsnį į valgomąjį, kur tarnaitės pradėjo kraustyti stalą.

– Ji valgo virtuvėje, – išlemeno lensmanas.

– Virtuvėje!

– Ji visuomet tiktai sukiršina, – pareiškė Dagnė ir krenkštelėjo.

– Taip, be to, jai patinka virtuvėje, – skubiai pridūrė lensmanas.

Jakobas žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. Lensmanas pasijuto nejaukiai. Pokalbis pakrypo kita vaga. Bet nuotaika jau buvo ne ta.

Ponas Lorchas į pokalbį nesikišo. Mokėdavo išlikti nepastebimas ir tarsi išnykti. Tuo jis visiems sukeldavo ir susierzinimą, ir džiaugsmą.

Tą vakarą lensmaną išpylė šaltas prakaitas.

Brėkštant Jakobas ir lensmanas išvyko į medžioklę.

Dagnė prigrasino Diną žūtbūt apsirengti padoriai ir po pietų pagriežti violončele. Dėl vienos ar kitos priežasties, kuri tegalėjo būti meistriška Lorcho strategija, ji sutiko. Nors ir Dagnės liepiama.

Dinai teko drauge su suaugusiaisiais sėsti prie stalo.

Vyrai buvo gerai nusiteikę ir nieko nelaukdami puolė doroti avienos kepsnio. Liejosi vynas. Netilo juokas ir kalbos.

Ponas Lorchas nesikišo į pokalbį vyriška tema. Medžioklė nebuvo jo stipriausioji vieta. Jis buvo gerai išauklėtas žmogus ir mokėjo klausytis.

Ponai ilgai vogravo apie beprotišką medžioklės įtampą.

Po to jie aptarė, kad, ko gero, pasibaigė blogi laikai šiaurėje. Kad pakilo džiovintų menkių kaina. Ir šviežių žuvų kaina šoktelėjusi dviem taleriais už šimtą vienetų.

Lensmano nuomone, menkių džiovinimas klesti. Jis puoselėjo planus nuskusti kalnus iki pat kranto. Augmenų sluoksnis toks plonas, kad, reikalui esant, galima būtų įdarbinti vaikus.

Jakobui kėlė abejonių džiovintų žuvų biznis.

– Reinsnese juk šitokie kalnai! Į visas puses.

– Gal ir taip, bet juk reikia ir su žmonėmis sutarti, – nerūpestingai pasakė Jakobas.

Buvo akivaizdu, jog jis nemano tuo užsiimti.

– Kur kas geriau prekyba laivais ir kelionės jūromis, – kaip kirviu nukirto jis.

– Bet pelnas didesnis, kai pats pasigamini prekę, o ne tik perparduodi.

Dina sekė pokalbį stebėdama veidų išraiškas ir įsidėmėdama balsus. Nebuvo labai svarbu, ką jie kalbėjo.

Ji sėdėjo priešais Jakobą ir atvirai spoksojo į „senąjį našlį“. Be to, valgė stebėtinai tyliai ir gražiai, palyginti su tuo, kaip buvo įpratusi.

Stangrus jaunas kūnas buvo tvarkingai įvilktas į liemenę ir ilgą sijoną.

– Tu pražilai, pone Grenelvai, – netikėtai ištarė ji skardžiu balsu.

Jakobas akivaizdžiai sutriko, tačiau nusijuokė.

– Dina! – tyliai, bet griežtai iškošė Dagnė.

– O kas čia blogo turėti žilus plaukus? – užsispyrusi paklausė Dina.

Lensmanas, pajutęs kivirčo grėsmę, skubiai ir šiurkščiai tarė, nors jie dar nebuvo gavę deserto:

– Pasiimk violončelę!

Netikėtai Dina pakluso nesispyriodama.

Ponas Lorchas pašoko iš vietos ir atsisėdo prie klaviatūros. Palinkęs visu kūnu ir iškėlęs rankas virš klavišų, jis sėdėjo tas kelias minutes, kol Dina išsirinko patogią padėtį.

Žalias aksominis sijonas su apvadėliais prasiskyrė, kai ji tarp kelių pasistatė violončelę. Tai nebuvo moteriškas gestas. Nei grakštus, nei elegantiškas. Kambarį užtvindė sunkus juslingumas.

Jakobo akys apsitraukė migla.

Jo žvilgsnį prikaustė dvi standžios jaunos krūtys, kai ji pasilenkė prie instrumento ir pridėjo stryką.

Nuslūgo įtampa veide po juodais neklusniais karčiais. Ta proga kiek pašukuotais ir nepridulkėjusiais nuo šieno. Plati gosloka mergaitės burna buvo praverta. Akys žiūrėjo nematydamos nieko. Niauriai.

Jakobui tarytum kas būtų trenkęs į papilvę, kai ji palinko į priekį ir užgavo pirmuosius akordus. Jis žinojo, kas tai. Tą patį jausdavo ir anksčiau. Bet šįkart tai buvo kur kas smarkiau nei bet kada. Galbūt kad taip netikėtai?

Jakobo galva virto kregždžių lizdu, kur muzika sutraiškė visus kiaušinius. Tryniai su baltymais per skruostus ir kaklą varvėjo žemyn. Jis intuityviai palinko į priekį ir užgesino cigarą.

Dinos rūbai staiga virto tankiais lapais, dengiančiais jauną moters kūną. Kad ta pati moteris nesugebėjo perteikti Šuberto taip, kaip norėjo Lorchas, buvo toli už jo realybės ribų. Jis matė, kaip, virpinant stygą, ant šlaunų dreba sijono audeklas.

Jakobas buvo styga po jos pirštais. Strykas minkštoje, tvirtoje rankoje. Jis buvo jos alsavimas po liemene. Jis kilnojosi kartu su ja.

Visą naktį Jakobas Grenelvas nesudėjo bluosto. Buvo bešokąs nuogas į pirmąsias nakties šalnas gesinti deglo.

Už gretimų durų gulėjo Dina. Stumiamas begalinio geidulio, jis išrengė ją. Didelių jaunų krūtų vaizdas jį vedė iš proto. Ir jos keliai, prasiskyrę į šiaurę ir pietus, svetingai priėmė į savo tarpą laku tviskantį instrumentą.

Jakobui Grenelvui galva neišnešė, kur jam pasidėti per naktį.

Kitą rytą reikėjo išvykti.

Laivas jau buvo paruoštas išplaukti, kai jis pasivedėjo lensmaną į šalį ir tarė žiūrėdamas pastėrusiom akim:

– Turiu ją gauti! Aš… turiu gauti Diną… į žmonas!

Paskutinius žodžius jis ištarė, tarsi kaip tik tuo momentu suvokęs, jog tai jam – vienintelė išeitis.

Jis taip jaudinosi nežinodamas, kaip čia reiks sutvarkyti reikalą, jog jam nebepavyko deramai pasakyti. Voliojo burnoje žodžius, tarsi tardamas pirmą sykį. Viskas, ką buvo norėjęs pasakyti, išgaravo.

Tačiau lensmanas jį suprato.

Jakobui atsiiriant nuo kranto, ėmė snigti. Iš pradžių vos vos. Po to – smarkyn ir smarkyn.

Jau kitą dieną jis pakvietė Diną į kontorą ir pranešė, kad Jakobas Grenelvas ją ves, kai tik jai sueis šešiolika metų.

Dina stovėjo prasižergusi kontoros vidury, apsitempusi savo senom milinėm kelnėm. Aplink ją jau telkšojo ištirpusio sniego bala su mėšlo ir šiaudų priemaišom.

Kai ją pašaukė į kontorą, ji manė, kad dėl paskutinės išdaigos, kurią iškrėtė Dagnei, arba kad ir dėl to, jog ryte uždarė savo mažąjį broliuką kiaulių aptvare, kurį reikėjo mėžti.

Ji jau nebežiūrėdavo aukštyn kalbėdama su tėvu. Buvo tokio pat ūgio.

Ji žvelgė į jį tarsi svarstydama, kad jo plaukai gerokai praretėję arba kad jam ne pro šalį būtų nauja liemenė. Per pastaruosius metus lensmanas nemenkai pasitaisė. Jam gerai sekėsi.

– Tu priaugai svorio! Tu sustorėjai, tėve! – tepasakė ji ir jau buvo beeinanti.