Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina dažniausiai tūnodavo tvarte arba arklidėje, lyg visa tai būtų buvę ruošiama ne jai.

Jos plaukai prisigėrė sunkaus gyvulių tvaiko. Ją galėjai užuosti iš tolo. Arklidės kvapas gaubė ją kaip skydas.

Dagnės pastabos, jog būsimajai Reinsneso šeimininkei nedera vaikščioti su tokiu kvapu, būdavo kaip vanduo žąsiai.

Dagnė motiniškai pasivedėjo ją į šalį, norėdama atskleisti kai kurias ištekėjusios moters gyvenimo puses. Atsargiai pradėjo nuo to, kad kiekvieną mėnesį ji kraujuojanti. Esą būti žmona ir motina –sykiu ir pareiga, ir laimė.

Tačiau Dina nebuvo smalsi, greičiau atsaini. Dagnės neapleido šlykštus jausmas, kad jai aiškinant mergaitė slapčiomis ją stebėjo ir kad apie gyvenimo nemalonybes žinojo daugiau negu pati Dagnė.

Kiekvieną kartą, kai matydavo Diną nusisegant sijonus ir lipant į didįjį beržą prie klėties, ji stebėdavosi, kaip penkiolikmetė mergaitė gali būti ir tokia stebėtinai vaikiška, ir tokia nuožmi.

Toji mergaitė nežinojo, kas yra koketavimas, ir jai nesvarbi buvo aplinkinių nuomonė. Su savo kūnu ji vis dar elgėsi taip, lyg būtų šešerių. Ji nekreipė dėmesio nei į apsirengimą, nei į pastabas.

Dagnė puikiai suprato, kad tokios būtybės ištekinimas nežada nieko gero. Bet iš tiesų ji nežinojo, kas nuo to labiau nukentės: mergaitė ar Jakobas.

Visa tai jai teikė piktdžiugišką pasitenkinimą. Ji laukė tos dienos, kai pagaliau visas dvaras bus jos. Be kivirčų ir nuolatinės grėsmės, kurie neišvengiami, kol ta pasiutusi mergiščia gyvena namuose.

Tačiau džiaugsmą, kad tuoj galės atsikratyti Dinos, ji slėpė po karštligišku susirūpinimu ir veiklumu. Tas džiaugsmas jai kainavo, nebūtų ji moteris, švelnius sąžinės priekaištus.

Lensmanas spindėte spindėjo nuo tos dienos, kai Jakobas savo laivu parplukdė Diną namo. Pasak jo, viskas pakrypę į gerąją pusę.

Kur buvęs, kur nebuvęs lensmanas vis užvesdavo kalbą apie tą gerąją pusę. Jam net į galvą neateidavo, kad paties savanaudiškumas buvo didesnis už rūpestį dėl vienturtės dukros. Ji juk pateksianti į geriausias rankas.

Vis dėlto kai kada jį apnikdavo abejonės, ar kartais nedaro savo geriausiam draugui meškos patarnavimo, išleisdamas už jo Diną. Net keista. Šiaip jau Jakobas geras iš prigimties… Bet jeigu jis pats to nori, gal susitvarkys.

Pats to nesuvokdamas, lensmanas džiaugėsi, kad Reinsnesą nuo Fagerneso skiria tiek kalnų, oro ir ilga pakrantė.

Ponas Lorchas buvo išsiųstas pietuosna. Į Kopenhagą. Už lensmano pinigus. Jis susilaukė nedviprasmiškų lensmano įspėjimų, kad esąs nebepageidaujamas. Tie įspėjimai prilygo raštiškam atleidimui iš darbo.

Nieko negelbėjo ir tai, kad Dina, apimta įtūžio, peiliu suraižė vertingąjį tėvo kortavimo stalelį, padarytą Liudviko XVI laikų stiliumi. Lensmanas plūdosi bjauriausiais žodžiais. Bet rankos nekėlė.

Per tuos metus, kai Lorchui buvo pavesta mokyti Diną, ji gerai išmoko muzikos pagrindus, skambinti pianinu ir griežti violončele. „Pianinu ji skambina kiek silpniau, turint galvoje jos galimybes. Tačiau, kaip neprofesionalė, violončele ji griežia labai neblogai“, – rašė jis savo baigiamojoje ataskaitoje lensmanui.

Reikalui esant, ją būtų galima panaudoti kaip mokslo baigimo pažymėjimą. Be to, ji įgijusi pakankamai naujųjų ir senųjų laikų istorijos žinių. Pramokusi vokiečių, anglų bei lotynų kalbų. Tačiau nerodžiusi didesnio susidomėjimo šiais dalykais. Užtat turinti stulbinančių aritmetinių sugebėjimų. Galinti lengvai sudėti ir atimti penkis šešis skaičius paeiliui, dauginti ir dalinti daugiaženklius skaičius. Apie Dinos sugebėjimą skaityti nebuvo daug rašoma. Tik tiek, kad ji nejautusi didelio potraukio šiam užsiėmimui. Ir šiaip jai labiausiai patikę tai, ką galima atlikti tiesiai iš galvos.

– Senąjį Testamentą ji jau beveik moka atmintinai, – pridūrė Lorchas švelninančią aplinkybę.

Jis ne kartą buvo minėjęs lensmanui, kad greičiausiai Dinai reikia akinių. Nes kam gi ji tada kiekvienąsyk taip prisimerkia, kai atverčia knygą arba nori ką nors atidžiau apžiūrėti.

Bet kažkodėl lensmanas visa tai pamiršdavo. Kaip čia dabar atrodys jauna mergaitė su monokliu…

Kai ponas Lorchas išvyko išsiveždamas į vatines antklodes susuktą violončelę ir savo kuklią mantą kartoniniame lagaminėlyje, lensmano dvaras tarsi prarado savitumą.

Tas išdžiūvęs tylus žmogelis turėjo daugybę subtilybių, kurios niekam nekrito į akis, kol jis buvo šalia. Bet vos tik išvyko, jos tapo matomos.

Tris dienas Dina nesirodė namuose. Ilgą laiką ji miegojo ir gyveno arklidėje. Ji dar labiau išstypo. Per vieną mėnesį jos veidas susiaurėjo, bruožai paaštrėjo. Tarsi, atėmus iš jos Lorchą, ji būtų netekusi paskutinio žmogaus.

Ji netgi nenorėjo kalbėtis su Tomu. Žiūrėdavo į jį taip, tarsi senuose kailiniuose tebūtų mėšlas ir oras.

Bet kadangi visiems buvo ramiau, kai Dina negyveno namuose, niekas jai dėl to nepriekaištavo.

Virėja kartais sustodavo prieangio tarpdury ir kviesdavo Diną. Lyg šaukdama nutrūkusį šunį. Tik ją būdavo sunkiau prisišaukti.

Ji slankiodavo aplinkui kaip vilkas. Norėdama iššaukti Lorchą. Jis buvo. Ore, kuriuo ji kvėpavo. Trapiuose garsuose. Visur.

Aš esu Dina. Kai griežiu violončele, Kopenhagoje sėdėdamas Lorchas klausosi. Jis turi ausis, kurios girdi bet kokią muziką. Jis žino visus pasaulio muzikinius ženklus. Geriau už patį Dievą. Nuo stygų laikymo Lorcho nykštys pasidarė plokščias ir kreivas. Jo muzika tūno sienose. Ją tereikia išlaisvinti.

– Kaip elgtis su žmogumi, kuris nebijo bausmės? – paklausė lensmanas pastorių, konfirmavusį Diną.

– Viešpats turi savo priemonių, – reikšmingai atsakė pastorius. – Tačiau tos priemonės, ko gero, neprieinamos žemiškajam tėvui.

– Bet pastorius supranta, kaip tai sunku?

– Dina buvo nepaklusni vaikystėje, nepaklusni ji ir dabar. Kada nors jai gal teks žemai nulenkti sprandą.

– Bet ji nėra bloga? – maldavo lensmanas.

– Viešpats yra teisėjas, – nukirto pastorius. Jam buvo tekę su ja susitikti ruošiant konfirmacijai, ir jis nebenorėjo į tai gilintis.

1841 metais ji buvo konfirmuota, nors niekas jos neegzaminavo iš matematikos formulių ir neprašė apskaičiuoti lensmano pelno.

Ir pačiu laiku. Nes jau kitą pavasarį ji tapo nuotaka.

5 skyrius

BUKLUS MATO PIKTA IR SLEPIASI, NEIŠMANĖLIS EINA PRO ŠALĮ IR GAUNA KENTĖTI.

(Pat 22, 3)

Dinos ir Jakobo vestuvės įvyko gegužės pabaigoje tais pačiais metais, kurių liepą Dinai suėjo šešiolika.

Žalumynais puošta valtimi ji buvo nugabenta iš Fagerneso į bažnyčią. Virš ramios jūros spiginant saulei. Tačiau ji sėdėjo ant vilko kailio, kurį lensmanas mainais buvo gavęs iš rusų pirklių, ir stiro nuo šalčio.

Zakristijoje ją aprengė Jertrūdos balto muslino vestuvine suknele su siaurais nėrinių apvadėliais. Sijonas buvo su raukčiais ir įsiūtomis vielelėmis. Apačioje turėjo keturis plačius pridurkus. Suknelės priekis taip pat buvo su rauktinukais ir nėriniais, kurie širdies forma gulė ant krūtinės. Plonytės pūstos rankovės persišvietė kaip voratinkliai.

Suknelė atsidavė naftalinu ir pridvisusia skrynia, nors buvo kruopščiai išskalbta ir išvėdinta. Bet atrodė kaip jai siūta.

Nors ją išpuošė ir, supakavę į lagaminus bei dėžes, visus jos daiktus išsiuntė į Reinsnesą, ji elgėsi taip, tarsi visa tai būtų buvęs žaidimas.

Puošiama ji purtėsi, rąžėsi ir šaipėsi. Kaip tais kartais, kai Lorchas ir ji vaidindavo teatrą su gipsinėmis kaukėmis ir iš anksto sugalvotomis replikomis.