Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Jos kūnas buvo kaip grakštaus žvėries. Tačiau vestuvių išvakarėse ji įsilipo į didįjį beržą ir ilgai ten sėdėjo. Abu keliai buvo nubrozdinti, nes kažkurią dieną pargriuvo, kai šokinėdama paplūdimio akmenimis ieškojo žuvėdrų kiaušinių.

Jaunikis atvyko iškilmingai buriniu laiveliu su didele palyda.

Keturiasdešimt aštuonerių metų ir žilstelėjusia barzda jis atrodė jauniau už Dinos tėvą, nors iš tikrųjų buvo vyresnis. Nuo gero gyvenimo ir punšo lensmanas spėjo nutukti, o Jakobo kūnas tebebuvo lieknas.

Nutarta, kad vestuvės vyks Reinsnese. Mat kelias iš bažnyčios trumpesnis ir svečiams vietos daugiau. Be to, jie turėjo geriausią parapijoje virėją. Olinę.

Vestuvės buvo smagios.

Po pietų jaunikis panoro aprodyti jaunamartei namus. Antrąjį aukštą. Parodyti salę, kur stovėjo puikioji lova su baldakimu. Jis pasiūdino naujas lovos užuolaidas ir baldakimą. Panelis buvo klijuotas naujais aksominiais tapetais su vingriu apvadu. Galų gale ji pamatys kambarius ir knygų spintą įstiklintomis durimis. Kurių raktelis laikomas kiniškoje vazoje ant etažerės. Pamatys skalbinių spintą dideliame tamsiame antrojo aukšto koridoriuje. Iškimštą teterviną. Kurį nušovė pats Jakobas. Kuris buvo aukštai įvertintas Kopenhagoje ir kurį motušė Karena dėžėje nuo skrybėlės pargabeno į namus. Bet visų svarbiausia – salė ir lova su baldakimu. Drebančiom rankom jis pasuko raktą spynoje. Tuomet šypsodamasis žengė prie jos ir parsigriovė ant lovos.

Seniai jis to geidė. Surasti jos angą. Įsiskverbti į ją.

Jis ėmė plėšti vestuvinės suknelės kabliukus.

Šnopšdamas, nerišliai šnabždėdamas bandė jai aiškinti, jog ji nuostabiausia būtybė, sutikta Jakobo Grenelvo kelyje.

Iš pradžių atrodė, kad ją pagavo kaži koks smalsumas. Arba kad ji stengiasi apsaugoti Jertrūdos suknelę nuo godžių Jakobo rankų. Šiaip ar taip, suknelė pasidavė.

Tik staiga nuotaka pajuto, kad Jakobo žodžiai smarkiai prieštarauja jo veiksmams.

Ji suleido nagus ir įdrėskė jam. Jos atlasiniai bateliai buvo pakalti žalvariu. Tik per stebuklą jis netapo luošys visam likusiam gyvenimui.

– Tu bjauresnis ir už eržilą, – iškošė ji pro dantis. Ir ėmė braukti snarglius ir ašaras.

Buvo aišku, jog jai ne paslaptis, kuo užsiima eržilai.

Ji kaip paklaikusi puolė prie durų, ir Jakobas staiga suprato, ką ji sumanė. Aistra išgaravo, kai jis suvokė, kuo visa tai gali baigtis.

Valandėlę jie stovėjo uždusę, vertindami kits kito jėgas.

Ji atsisakė vilktis rūbais, kuriuos Jakobas buvo nuo jos nuplėšęs.

Kelnaites jis būtų turėjęs užmauti su tokia pat jėga, su kuria prieš tai bandė nuplėšti. Ties viena prakirpte raišteliai buvo nutraukti. Jis kaip reikiant prisivirė košės.

Vis tiek teko iškęsti tą siaubą. Tai, kad ji galiausiai ištrūko ir nuskuodė į kambarius apačioje. Pas lensmaną ir visus svečius. Vien su apatiniais, atlasiniais bateliais ir šilkinėm kojinėm.

Pirmą kartą jis savo kailiu pajuto, kad Dina nepripažįsta jokių ribų. Kad ji nebijo žmonių teismo. Kad ji žaibiškai sugalvoja – ir veikia! Kad ji turi įgimtą savybę dėl savo nesėkmių apkartinti gyvenimą kitiem.

Tą pirmąjį kartą jis beregint išsiblaivė. Jį tarsi pavertė nusikaltėliu jo paties vestuvių dieną.

Dina galvotrūkčiais su baisiu trenksmu nudardėjo žemyn. Vienais apatiniais ji puldinėjo po kambarius stebima trisdešimties porų pakraupusių akių.

Lensmanui iš rankos ji išmušė taurę, ir punšas bjauriomis dėmėmis aptaškė viską aplinkui. Tuomet ji užlipo lensmanui ant kelių ir garsiai bei aiškiai pareiškė, kad visi girdėtų:

– Dabar važiuojam namo į Fagernesą!

Lensmanui net širdis apmirė. Jis paprašė tarnaitę pasirūpinti, kad nuotaka atgautų „padorią išvaizdą“.

Jis įširdo supratęs, kad Jakobas pasielgė netinkamai: nelaukė vestuvinės nakties, kada žmonės, kaip ir pridera, eina ilsėtis. Jis siuto ant Dagnės, kam neįspėjo mergaitės apie tai, ko iš jos tikimasi. Juk buvo žadėjusi. Tūžo ir ant savęs, kam nenumatė, jog mergaitė pasielgs taip, o ne kitaip. Dabar jau buvo per vėlu.

Lensmanas gana šiurkščiai nustūmė Diną nuo kelių ir pasitaisė marškinius bei kaklajuostę. Viskas buvo apgailėtinai aptaškyta punšu.

Dina stovėjo paklaikusiomis akimis kaip sugautas žvėrelis. Tuomet ji stryktelėjo į sodą. Su lūšies vikrumu įsliuogė į didžiąją ievą šalia pavėsinės.

Ir liko ten sėdėti.

Tuo metu Dagnė jau nesislėpdama kūkčiojo. Svečiai kas sėdėjo, kas stovėjo įsispraudę į kampus kaip tuomet, kai į kambarį įlėkė Dina. Visa laimė, kad pastorius jau plaukė sąsiauriu ir nieko nei matė, nei girdėjo.

Vienas tik lensmanas ėmėsi šiokių tokių žygių. Jis išėjo laukan ir ėmė laidyti keiksmus į medžio viršūnę, kur sėdėjo ji, visa balta ir pusnuogė.

Lensmano pasididžiavimas ir triumfas, kad jis išleidžia dukterį už savo geriausio draugo, virto košmaru.

Praėjus gerokai laiko, kai sode po ieva jau būriavosi ir tarnai su svečiais, iš antrojo aukšto nulipo jaunikis ir Reinsneso šeimininkas.

Jis užgaišo tvarkydamasis drabužius, barzdą ir plaukus. Bijojo paties blogiausio. Tėvo įtūžio ir visų garbingųjų svečių ledinio santūrumo.

Jis stebėjo to grėsmingo reginio epizodus pro salės langus. Pasislėpęs už užuolaidų.

Iš gėdos veidą nuplieskė raudonis. Varpa bejėgiškai karojo po drabužiais, kai jo akys sutiko susirūpinusį motušės Karenos žvilgsnį laiptuose.

Ji oriai laikėsi nuošalyje nuo sambūrio prie medžio ir dabar ėjo ieškoti sūnaus.

Jakobas pamatė būrelį po ieva. Dina buvo kaip didelis baltas paukštis juodomis plunksnomis, svyrančiomis nuo galvos.

Jis stovėjo ant plačių skalūninių laiptų su ketiniais turėklais ir stebėjo reginį, tokį nepanašų į jokį ligi šiol matytą. Tiesiog neįtikėtina! Šurmuliuojantys žmonės aplink medį. Lensmano riksmai ir mosikavimas. Vakaro saulės spindesys pro tankią žalią lapiją. Ramunės širdiškoje klomboje. Mergaitė medyje. Tarsi būtų sėdėjusi ten jau tūkstantį metų ir ketinanti pasėdėti dar keletą. Ji žvelgė žemyn į žmones, lyg stebėdama aplink ropinėjančių skruzdžių įgrisusį karavaną. Jakobas prapliupo kvatotis.

Jis tebesijuokė, kai nuo tvarto sienos atsinešė kopėčias ir paliepė visiems eiti vidun, kad galėtų darbuotis niekieno netrukdomas. Pamiršo ir gėdą, tik kvatojo ir laukė, kol paskutiniai žmonės išnyks už durų.

Tuomet jis atrėmė kopėčias į medį ir užlipo viršun.

– Dina, – pašaukė jis. Tyliai ir vis dar nesitverdamas juoku. – Ar nenuliptum žemyn pas tą bjaurųjį patiną vyrą? Aš tave labai atsargiai parnešiu namo, lyg būtum Biblija.

– Šunsnukis! – iš viršaus sušvokštė nuotaka.

– Taip, žinoma!

– Kodėl tu toks kaip eržilas?

– Aš nesusivaldžiau… Bet daugiau taip nebus.

– Iš kur galiu žinoti?

– Aš prisiekiu!

– Ką prisieki?

– Kad niekada nepulsiu tavęs kaip eržilas.

Ji prunkštelėjo. Akimirką stojo tyla.

– O kas paliudys?

– Dievas danguje! – paskubėjo jis atsakyti mirtinai išsigandęs, kad lensmano dukra nepareikalautų akivaizdžių liudininkų.

– Ar prisieki?

– Taip! Ir jeigu neištesėsiu, teištinka mane mirtis!

– Tu taip tik sakai, kad aš nulipčiau žemėn.

– Taip! Bet ne vien tik…

Ji palinko į priekį, o jos krūtys, rodės, tuoj tuoj išsprūs iš liemenėlio. Jos juodi plaukai buvo lyg dumblių miškas, savo grožiu užtemdęs jam dangų.

Jakobui šmėkštelėjo mintis, kad jis, matyt, per senas tokiai nuotakai, kurią reikia gaudyti po medžius. Tam galbūt reikia daugiau jėgų, nei jis turi. Tačiau jis tarsi nedrįso apie tai galvoti. Ne dabar.