Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Ji paėjėjo keletą žingsnių atgal. Iš lėto. Nusvarinusi rankas.

– Aš nustūmiau roges.

Jis nurijo seilę ir norėjo eiti paskui ją.

– Stovėk! – įsakė ji.

Jis leidosi įvedamas į viržius.

– Nylsas irgi to nesuprato. Bet jis tai padarė pats.

– Dina!

– Gemalėliui, kurį iškraujavau Folhave, taip pat saugiau pas Jertrūdą… Nes tu neatvykai!

– Dina, eik šen! Paaiškink, ką tu kalbi. Prašau tave!

Ji vėl atsuko jam nugarą ir ėmė lėtai eiti miško aikštele.

– Tu išvažiuoji į Rusiją?! – nesustodama šūktelėjo ji.

– Aš grįšiu. Ką reiškia tavo žodžiai apie gemalėlį, kurį…

– O jeigu negrįši?

– Tada žinok, kad paskutinė mano mintis buvai tu. Papasakok, kas nutiko Folhavo jūroje, Dina!

– Jakobas ir kiti liko su manim. Jiems reikia manęs.

– Betgi jie mirę. Tu negali jausti kaltės dėl to, kad…

– Ką tu žinai apie kaltę?

– Šį tą žinau. Esu ne vieną nužudęs…

Ji atsisuko žaibišku greičiu. Sustojo ir įbedė į jį akis.

– Tu tik šitaip sakai, – tūžmingai pasakė ji.

– Ne, Dina. Tai buvo išdavikai, kurie galėjo pražudyti kitus. Ir vis tiek… aš jaučiu kaltę.

– Išdavikai! Ar žinai, kaip jie atrodo?

– Jie turi daugybę veidų. Gali būti tokie kaip Dina Grenelv! Kuri nori priversti vyrą vilkėti savo sijonais.

Aš esu Dina, kuri mato Levą išnyrant iš šešėlių. Jis apžėlęs barzda, utėlėtas ir nuskaręs. Jis laiko atstatęs Puškino dvikovos pistoletą, kad aš manyčiau, jog tai – poezijos knyga. Jis nori man kažką padaryti. Bet aš neprisileidžiu jo nė per žingsnį. Aš užtaisiau medžioklei samišką šautuvą. Levas nežino, kas jam geriausia. Jis nori kažką papasakoti apie naująjį carą Aleksandrą II. Bet aš pavargau. Aš ilgai ėjau. Man reikia arklio.

Aš esu Dina, kuri sako plėšikui: „Šiandien tu susitiksi su Jertrūda. Ji išvaduos tave nuo visų bailių minčių, ir tau nereikės bėgti kaip išdavikui.“

Aš nutaikau į Kainą ir paženklinu jo galvą. Kad galėčiau jį atpažinti. Nes jis bus išrinktas ir globojamas. Per amžius.

Aš paguldau jį į viržius, kad jis visiems laikams nurimtų Jertrūdos glėbyje. Aš žiūriu į jį. Dar virpa šviesa jo žaliose akyse. Jis kalba man. Daili srovelė teka jam iš burnos ant mano rankos. Aš apglėbiu jo galvą, kad jis nebūtų vienas tamsoje. Jis išvysta Jertrūdą.

Ar girdi mane, Barabai? Lorchas pagros tau violončele. Ne, pianinu! Paskambins „Sonata quasi una Fantasia“. Ar matai, kas aš esu? Ar pažįsti mane?

Negi per amžius esu tam pasmerkta?

Staiga skardžio viršūnėje išdygo berniukas. Jo riksmas perplėšė dangų. Sekundės pakriko saulės mirgėjime.

Aš esu Dina, kuri mato Benjaminą išnyrant iš už kalno. Sudėtą iš voratinklio ir geležies. Jo veidas sueižėjęs iš skausmo.

Aš esu Jertrūdos akis, kuri mato vaiką, kuris mato mane. Aš esu Dina – kuri mato!