Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Ką turi galvoje?

– Ponią. Šiaip neturėčiau nieko sakyti. Ji per kieta. Taip pat ir sau. Kažkas ją graužia… Ji neturi daug laimės! Ir tai matosi… Bet man nereikėjo viso to sakyti…

– Nieko baisaus. Man atrodo, kad aš suprantu.

– Ji pati nudobė arklį!

– Kodėl?

– Jis sirgo. Turėjo papilvėje žaizdą, kuri užpūliavo. Be to, buvo ir senas. Bet kad ji įstengė…

– Ji mylėjo tą arklį?

– Suprantama. Bet kad pati ir nudobė…

– Ar nušovė jį?

– Ne, nusmeigė! Vaje, vaje!

– Bet arklys leidosi.

Olinės veidas staiga virto ręstine siena be durų ir be langų. Ji nuėjo prie viryklės ir paėmusi kavinuką abiem pripylė kavos.

Tada pasakė, kad jis atrodo sulysęs ir išblyškęs.

Jis plačiai nusišypsojo ir paklausė apie vaikus.

– Benjaminas nors kartą su mama. Rasi jai dabar labiau jo reikia, kai nebėra arklio.

– Nors kartą?

– Na taip, be Reinsneso, tas vaikas nedaug ką mato… Taip, žinoma, čia lankosi daug žmonių. Tačiau berniukas, kuriam reikės tiek aprėpti, turėtų pamatyti daugiau pasaulio!

– Jis dar labai jaunas, – nusišypsojo Levas.

– Gal ir taip… O Stinė turės mažylį lapkričio mėnesį. Tuomet išimtininkų troboje bus trys vaikai. Bet nė vieno dvare. Negerai, kad Benjaminas auga ne taip, kaip priderėtų jo luomui. Motušei Karenai tai nepatiktų. Ji norėtų susigrąžinti jį dvaran.

– Ar Benjaminas negyvena su mama? – paklausė Levas.

– Ne, jis nenori… turbūt.

Levas stebėjo moterį su prikyšte.

– Kuo iškeliavo Benjaminas ir Dina?

– A, ji išplaukė valtimi. Užsispyrė ir gana. Jeigu būtų gyva motušė Karena, ji būtų neleidusi išplaukti su berniuku į jūrą vienai, be vyriškos pagalbos.

– Ir Dina būtų jos klausiusi?

– Dar ir kaip klausiusi. Nežinau, kaip būtų buvę iš tikrųjų. Bet greičiausiai ji nebūtų taip pasielgusi.

Staiga Olinė susigriebė kalbanti šiam svetimam žmogui dalykus, kuriuos sunku nusakyti žodžiais. Ji tankiai sumirksėjo ir panoro baigti šneką.

Galbūt taip paveikė nėrinių apykaklė, kurią jis jai dovanojo? Ar tai, kad jis tiek daug klausinėja? Ar akys? Ji pasiteisino pati sau ir greit ėmė krauti į lėkštę pyragus ir braukti nuo siuvinėtos staltiesės trupinius.

– O Johanas? Kaip jis gyvena? – paklausė tas.

– Tupi savo parapijėlėje Helgelane. Aš dorai ir nežinau, kaip jam ten einasi. Dabar neberašo, kai nebėra motušės Karenos. Pasidarė visiškai svetimas. Taip pat ir man. Bet, manau, sveikata pasitaisė… Kurį laiką jis sirguliavo.

– Olinė turi daug rūpesčių?

– Na taip, kas man daugiau lieka.

– Olinė sunkiai dirba?

– Ne, aš turiu gerų pagalbininkų.

Stojo tyla.

– O Dina? Kada ji turi grįžti?

– Turbūt ne anksčiau kaip rytoj, – pasakė ji, akies kampučiu stebėdama vyriškį. – Bet Andersas grįžo iš Stranstedo šįvakar. Manau, jis apsidžiaugs, kad atvyko ponas Levas! Andersas ruošia ir jektą, ir femberingą Lofoteno žūklei. Planuoja pavasarį siųsti abi jektas į Bergeną. Mano galva, jis sumanus. Po to, kai pasistatė pastogę femberinge, jaučiasi kaip ponas ir pats žvejoja. Kai kada. Pernai jis gabenosi ir įrangos, ir maisto parduoti žvejams Lofotene. O namo grįžo su žuvimis, kepenimis ir ikrais. Ir pirkosi, ir pats gaudė. Prisikrovęs buvo iki viršaus!

Dina retai kada plaukdavo viena. Šįkart taip jau išėjo. Ji metė tokį atšiaurų žvilgsnį, kad niekas nedrįso siūlytis ją palydėti, kol ji neprašė. Ji pasiėmė tik Benjaminą.

Jis sėdėjo vėliavos kalne, kai ji užlipo pasidairyti garlaivio. Pasisveikino su ja taip, kaip sveikindavosi su žmonėmis, kurie nakvodavo arba ateidavo iš krautuvės, kad gautų pas Stinę kavos.

Jis įsmeigė į ją mėlynas akis. Prisimerkęs, tarsi ji būtų plonytis dulkių sluoksnis ore. Veido bruožai kaip reikiant buvo pradėję aštrėti. Skruostai ir smakras pasidarė kampuoti. Plaukai per pastaruosius metus patamsėjo. O galūnės buvo negrabios ir visur kliudė. Jis turėjo negerą įprotį sučiaupti lūpas į vieną brūkšnį.

– Ir tu žvalgaisi laivų? – paklausė ji.

– Taip.

– Manai, kad šiandien atplauks žmonių?

– Ne.

– Tai kodėl žiūri?

– Jis toks bjaurus.

– Ar Benjaminas žiūri į garlaivį dėl to, kad jis bjaurus?

– Taip.

Dina prisėdo ant plokščiojo akmens šalia vėliavos stiebo. Berniukas mandagiai pasislinko į šalį.

– Užteks vietos abiem, Benjaminai.

Staiga ji uždėjo ranką jam ant nugaros, bet jis atsitraukė. Nepastebimai, tarsi nenorėdamas jos erzinti.

– Ar nori kartu vykti į Kvefiordą apžiūrėti naujo žirgo? – paklausė ji, ūkiant garlaiviui.

Jis neatsakė, kol nenustojo ūkti.

– Būtų neblogai, – atsakė jis apsimestinai kasdienišku balsu. Lyg bijodamas, kad Dina apsigalvos, jeigu jis parodys džiaugsmą.

– Tuomet nuspręsta. Išplaukiam rytoj.

Jie pasėdėjo dar valandėlę žiūrėdami, kaip vyrai išsiyrė prie laivo.

– Kodėl tu nudūrei Juodį? – staiga paklausė jis.

– Jis sirgo.

– Ar negalėjo pagyti?

– Taip. Bet niekada nebegalėjo būti toks kaip anksčiau.

– Ar tai labai svarbu?

– Taip.

– Kodėl? Tu būtum galėjusi jodinėt kitu arkliu.

– Ne, aš negaliu laikyti arklio, kuris tik stovėtų arklidėje, kai aš jodinėčiau kitu.

– Bet kodėl pati tai padarei?

– Nes tai buvo rimta.

– Jis galėjo tave negyvai užspardyti?

– Taip.

– Kodėl Dina taip daro?

– Aš darau, ką privalau, – atsakė ji ir atsistojo.

Dina tarėsi su juo dėl arklio pirkimo. Jos nuomonei buvo pritarta. Žirgui kažko trūko. Jis buvo klastingų akių ir siauros krūtinės. Negelbėjo ir tai, kad labai klausė, kai Dina užsėdo ant jo. Sandėris neįvyko.

– Tuomet reikėtų, kad kažkas parplauktų su tavim namo, – nerūpestingai tarė Dina. – Mes lyg norėjom grįžt sykiu, tu ir aš.

Jiedu pernakvojo lensmano dvare. Taikiai ir pakančiai.

Per teisėją lensmanas gavo žinią, kad neseniai paleistas Levas Žukovskis.

Dina išklausė naujieną primerktomis akimis. Tada ji ėmė kalbėti Dagnei, kad mielai pasiimtų į Reinsnesą Jertrūdos portretus, dėl kurių vietos Dagnė ir ji visais laikais pešėsi.

Dagnė neramiai pasimuistė. Tačiau pritarė. Nebloga išeitis.

– Ir sagę. Kuri priklauso Jertrūdai. Tą, kurią įsisegi, kai nori pasipuošti. Ją taip pat norėčiau išsaugoti, – toliau kalbėjo ji.

Berniukai ir lensmanas sėdėjo lyg ant adatų. Tačiau Benjaminas, atrodo, nebojo, kad jie sėdi ant parako. Jis stebėjo visus iš eilės. Tarsi būtų atradęs kažką įdomaus knygoje su paveikslėliais.

Viskas praslydo šonu. Kaip ūmus vėjo šuoras, staiga pakeitęs kryptį.

Dina išsivežė ir sagę, ir portretus.

Buvo skaistus rudeniškas oras. Ir ganėtinai palankus vėjas.

Berniukas buvo išdidus kaip povas. Nemažą kelionės dalį sėdėjo prie vairo. Šnekėjo nedaug. Bet atrodė patenkintas. Bemaž laimingas. Keliaudami į namus, jie apie daug ką kalbėjo.

Ji žiūrėjo į jį! Ji klausė, ką jis nori pasakyti. Visą laiką ji labai rimtai atsakinėjo į jo klausimus. Apie motušę Kareną. Apie arklį. Apie tai, kuo jis mokysis, kai užaugs. Apie tai, kas valdo Reinsnesą. Visus tuos dalykus, kuriuos Benjaminas nusiklausė, kai suaugusieji pamiršdavo, kad jam duotos ausys kaip ir kitiems žmonėms. Ir į ką jie vengdavo atsakyti, kai jis paklausdavo.

Dina atsakinėjo. Kartais jam nieko nepasidarydavo aiškiau. Bet tai buvo nesvarbu. Nes ji atsakinėjo.

Retkarčiais pasakydavo nežinanti. Kaip ir tada, kai jis paklausė, ar pasiimsianti jį, kai kitą sykį kur nors plauksianti. Arba kai jis paklausė, ar Johanas dar kada nors atvažiuosiąs į Reinsnesą.