Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Dina pagalvojo. Papurtė galvą.

– Ar įtariamasis lankėsi Reinsnese prieš pat išvykdamas į Tronjemą?

– Ne. Paskutinį kartą Reinsnese jis buvo 1854 metų pavasarį.

– Ta… tas poezijos albumas per visą tą laiką gulėjo kalėjime.

– Apie tai teisėjas tegul klausia kalėjimo viršininką… Šiaip ar taip, viena yra aišku, jog kažkas perlaužė Dinos Grenelv lakinį antspaudą ant privataus paketo.

– Hm… hm…

– Argi taip galima, pone teisėjau?

– Nelygu kaip žiūrėsi…

– Betgi teisėjau! Prieš perlauždami mano antspaudą, jie nežinojo, kas to paketo viduje. Vadinasi, buvo nusižengta įstatymui, pasikėsinta į kito žmogaus nuosavybę?

– Šiuo atveju sunku atsakyti.

– O laiškas? Kur jis yra?

– Laiškas? – susidomėjo teisėjas.

– Pakete buvo laiškas. Levui Žukovskiui. Nuo manęs.

– Klausimus čia užduoda teisėjas. Dina privalo atsakinėti.

– Gerai, pone teisėjau.

– Aš negirdėjau apie jokį laišką. Pabandysiu jį surasti. Kas ten buvo parašyta?

– Tai asmeninis laiškas.

– Bet čia yra… tardymas.

– Ten buvo parašyta: „Jei Mahometas neina pas kalną, kalnas ateis pas Mahometą“ ir: „Barabas turi atvykti į Reinsnesą, jei dar kartą pavyks išvengti kryžiaus.“

– Ką tai reiškia? Ar tai šifras?

– Bet kokiu atveju mažai ką turi bendra su švedų karaliumi.

– Nepamiršk, jog kalbama apie Norvegijos ir Švedijos karalių!

– Savaime suprantama.

– Ką reiškė tie žodžiai?

– Jie turėjo priminti, kad mes Reinsnese tebesame tokie pat svetingi.

– Ar tai viskas, kas buvo parašyta?

– Taip. Ir parašas.

– Ar, be paprasto svetingumo, tarp to Levo Žukovskio ir Dinos Grenelv buvo kokia nors… kokia nors draugystė?

Dina pažvelgė į teisėją.

– Gal galėtumėte patikslinti, ką turite galvoje?

– Turiu galvoje, ar buvot įpratę siuntinėti kits kitam laiškus ir šifruotus tekstus?

– Ne.

– Man pasakojo, kad Dina Grenelv nemažai keliavo per pastarąsias dvi vasaras… Ir į šiaurę, ir į pietus. Ar tamstai teko kelionėse sutikti Levą Žukovskį?

Dina atsakė ne iš karto. Lensmanas, sėdėdamas savo kampe, ištiesė kaklą. Jis jautėsi nesmagiai.

– Ne! – tvirtai atsakė ji.

– Ar Dina Grenelv mano, kad įtarimai, dėl kurių vyriškis suimtas, yra nepagrįsti?

– Aš nežinau, dėl ko jis yra suimtas.

– Dėl to, kad jam priklauso rusiška knyga, kuri kilus įtarimui buvo ištirta ekspertų ir iššifruota. Tekstas liudija priešišką nusistatymą karaliaus bei garbingų piliečių atžvilgiu ir insinuoja, jog šiedu organizavę sąmokslą, kurio tikslas buvęs įtraukti šiaurės šalis į Krymo karą.

– Kieno pusėje?

– Tai nesusiję su byla, – sutrikęs pasakė teisėjas. – Tačiau Napoleonas III yra minimas kaip sąjungininkas. Gal malonėsi tamsta atsakinėti, o ne duoti klausimus?

– Čia, šiaurėje, mes ilgai buvome įtraukti į karą. Tie šifrai, už kuriuos suimtas Levas Žukovskis, gali būti dingstis suimti ir Diną Grenelv.

– Ką turite galvoje kalbėdama apie įtraukimą karan?

– Mes patys turėjome plaukioti į Archangelską ir gabentis grūdus, kad nenustiptume badu. Man neteko girdėti, kad karaliui būtų šovę į galvą pasiteirauti, kaipgi mums einasi. O dabar jis nori įstumti mus karan, kuris pagal pavadinimą turėtų vykti visai kitoje vietoje, o ne suomių pakrantėje, kur pliekiami rusai.

– Gal tamsta galėtum grįžti prie reikalo?

– Taip, pone teisėjau, vos tik sužinosiu, koks tas reikalas.

– Aš supratau, kad Dina Grenelv tvirtina padėjusi sudarinėti šifruotus tekstus.

– Tai puikus būdas mokytis rusiškų žodžių.

– Kas juose parašyta – tuose šifruose?

– Teisėjas perskaitė pradžioje, bet aš pažodžiui neatsimenu. Mes dar daug ką kalbėjome, kai teisėjas tai perskaitė. Ir daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai Levas Žukovskis buvo Reinsnese ir mokė mane rusų kalbos.

– Tamsta nelabai nori bendradarbiauti.

– Man atrodo, kvaila areštuoti žmogų už tai, kad patraukė per dantį švedų karalių, ir nepajudinti nė piršto, kad būtų sudrausti tie, kas sulaužė Dinos Grenelv antspaudą! O Krymo kare laimėtojų nebus! Išskyrus tuos, kurie iš jo pelnosi pinigą.

Galiausiai teisėjas nusprendė baigti apklausą. Protokolas buvo garsiai perskaitytas. Ji neprieštaravo. Ir viskas baigėsi.

– Ar esu kuo nors kaltinama? – paklausė ji.

– Ne, – atsakė teisėjas. Jis buvo aiškiai pavargęs.

– Kokią įtaką ši apklausa turės apkaltinant Levą Žukovskį?

– Sunku pasakyti. Bet manau, jog toks aiškinimas susilpnina šifro įkaltį.

– Gerai!

– Tamsta simpatizuoji tam rusui?

– Man nepatinka, kai mano svečiai suimami už tai, kad kuo draugiškiausiai bando mokyti mane rusiškų žodžių. Nematau reikalo šito slėpti.

Teisėjas, lensmanas ir Dina išsiskyrė draugiškai.

Lensmanas buvo patenkintas. Jis jautėsi taip, tarsi pats būtų viską sutvarkęs! Paruošęs ir vieną, ir antrą. Pateikęs išankstinę informaciją ir fogtui, ir Dinai. Kad apklausa galėtų vykti sklandžiai ir prideramai.

Šiandien Dina buvo jo vienturtė.

Kai Dina grįžo iš Ibestado, Reinsnesą juosė vaivorykštė. Keturirklei valtelei artėjant, trobesiai vienas po kito nyko iš akių ir skendo rūke.

Galiausiai spalvingoji juosta vienu galu įsikibo į išimtininkų trobos stogą, o kitu paniro į sąsiaurį.

Ji prisimerkusi žiūrėjo į krantą. Šiandien ji plaukė viena.

Dina stovėjo prie salės lango ir matė per kiemą einant Stinę ir Tomą. Greta vienas kito. Buvo paskutinės balandžio dienos.

Niekas taip nevaikščioja žmonėms matant! Niekas!

Jie sustojo prie karvelidės. Atsigręžė vienas į kitą ir nusišypsojo. Stinė kažką pasakė, bet Dina pro langą neišgirdo. Tada Tomas atkragino galvą ir nusijuokė.

Ar kas nors buvo kada girdėjęs Tomą juokiantis?

Tomas apglėbė Stinę per liemenį. Ir jie palengva nuėjo per kiemą išimtininkų trobos link.

Moteris už užuolaidos pro dantis iškošė orą. Pasigirdo šnypštimas.

Tada ji nusigręžė. Šuoliais perlėkė kambarį. Prie krosnies, violončelės, atgal prie lango.

Kambaryje vis labiau temo.

Laikraščiai rašė apie taikos sutartį Paryžiuje. Rusija laižėsi žaizdas, neįgijusi didelės šlovės. Anglija laižėsi žaizdas, nepasiekusi didelių laimėjimų. O Švedijai–Norvegijai nebereikėjo vaduoti suomių. Napoleonas III, matyt, buvo vienintelis, kuris triumfavo.

Vieną dieną laikraštyje Dina perskaitė, kad mirė Julija Miuler. Ji nusiuntė užuojautą ponui Miuleriui. Ir gavo ilgą liūdną laišką, kuriame jis pasakojo norįs parduoti visą savo turtą, taip pat ir arklį, ir išvažiuoti Amerikon.

Dina vaikščiojo į vėliavos kalną. O Norlanu, kaip tikra palaima, keliavo vasara.

20 skyrius

TU BŪSI PAŽEMINTAS, KALBĖSI IŠ PO ŽEMĖS, IR TAVO ŠNEKA GIRDĖSIS IŠ ŽEMIŲ; TAVO BALSAS BUS IŠ PO ŽEMĖS KAIP ŽYNIO IR TAVO ŠNEKA VARGIAI GIRDĖSIS IŠ ŽEMIŲ.

(Iz 29, 4)

Juodis įsitaisė papilvėje žaizdą, kuri nenorėjo gyti. Niekas negalėjo pasakyti, kaip ji atsirado. Rodės, kad jis, stovėdamas arklidėje, bandė save negyvai užgraužti.

Viskas, ką Tomas darė neleisdamas jam vėl prasigremžti žaizdą tvirtais geltonais dantimis, nedavė naudos.

Niekas, išskyrus Diną, negalėjo prisiartinti prie sužeisto gyvulio. Buvo matyti, kad kenčia skausmus, nes žaizda supūliavo. Ji uždėjo jam apynasrį. Ir kiekvieną kartą, kai jis būdavo girdomas ar šeriamas, stovėdavo šalia prižiūrėdama, kad jis nedraskytų žaizdos.