Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Stinė klestelėjo ant artimiausios kėdės, bet greitai vėl pašoko.

– Kaip Dina gali šitaip kalbėti?! – šūktelėjo ji.

– Tai gera išeitis.

– Kokia prasme?

– Visom prasmėm.

– Negi tu iš tiesų taip manai? – nedrąsiai paklausė ji ir nusiminusi pakėlė akis į Diną.

– Jūs galėsite gyventi kaip žmonės išimtininkų troboje. Aš persikelsiu į didįjį namą, – švelniai pasakė Dina.

Stinė pasikišo rankas po prijuoste ir nudelbusi akis tylėjo.

– Ką pasakysi?

– Jis nenorės, – ramiai tarė ji.

– Kodėl jis turėtų nenorėti?

– Dina pati puikiai žino.

– Kas gi tai?

– Jis kankinasi dėl kažko kito.

– Ir kas tai galėtų būti?

Stinė pasimuistė. Galva dar žemiau nusviro ant krūtinės.

– Dina turbūt vienintelė, kuri to nežino. Širdžiai sunku įsakyti. Retai būna iš to laimės…

– Stinė bet ką gali padaryti laimingą! – pertraukė Dina.

Stinė vos slinko išėjusi iš Dinos trobos. Jos akys buvo beveik juodos ir ryžtingai žvelgė priešais save. Ant kėdės ji buvo pamiršusi šalį. Bet negrįžo vidun jo pasiimti, nors drebėjo iš šalčio.

Ji ilgai stoviniavo prie virtuvės laiptų, apžiūrinėdama varveklius, kybančius nuo stogo kraigo. Olinė darbavosi viduje, atsukusi langui nugarą.

Dina pasikviesdino Tomą ir papasakojo apie jo ateitį.

Jis sustingo, lyg vinimi prikaltas prie grindų. Veidas išblyško.

– Tu negali iš tiesų taip manyti! – sušnabždėjo jis.

– Kodėl ne? Puikiausiai. Judu galėsite gyventi čia, išimtininkų troboje, kaip grafai!

– Dina! – ištarė jis. Žvilgsniu griebėsi jos. Visiškai aklai.

– Viskas, ko Stinė imasi, išeina į gera, – pasakė ji.

– Ne!

– Kodėl ne?

– Pati žinai. Aš negaliu vesti!

– Nori visą gyvenimą praleisti dvare kaip kvaišelis?

Jis krūptelėjo, tarsi ji būtų sudavusi. Bet nutylėjo.

– Tu per daug svajoji, Tomai! Aš siūlau tau išeitį. Visų mūsų labui.

– Tau nepatinka, kad aš žiūriu tavo pusėn, – rūsčiai pasakė jis.

– Žiūrėjimas mano pusėn neturi ateities.

– Bet aš buvau pakankamai geras… anksčiau!

– Niekas nekalba apie tai, kas buvo ANKSČIAU! – atrėžė ji.

– Tu negera!

– Ar ir tokį pasiūlymą kaip šis vadini negeru?

– Taip, – dusliai pratarė jis, užsivožė kepurę ir buvo beeinąs.

– Tau sunku būti Reinsnese nevedusiam, supranti?

– Nuo kada taip pasidarė?

– Kai supratau, kad visur sliūkini man iš paskos, – tyliai sušnypštė ji.

Jis išėjo nelaukdamas jos leidimo.

Visą popietę Dina mynė iš vieno kambario galo į kitą, nors laukė darbai.

Atėjo tarnaitė užkurti krosnies miegamajame. Tačiau Dina užriko jai nešdintis.

Išimtininkų troboje buvo tylu ir tamsu.

Tomas sėdėjo virtuvėje pas Olinę ir valgė vakarienę, kai Stinė įėjo kažko pasiimti.

Ji žvilgtelėjo probėgšmais į jį ir nuraudo. Po to spruko lauk.

Grindys po Tomu įkaito. Jis spoksojo taip, tarsi pirmą kartą matytų, kaip žmogui išeinant užsidaro durys.

Tomas nuleido pečius ir ėmė uoliai kramtyti košę.

– Na, kaip? – paklausė Olinė. – Ar košė nešalta?

– Ne, dėl Dievo meilės, – suglumęs atsakė Tomas.

– Ko nukabinęs nosį?

– Ar aš?

– Ir Stinė nukabinusi nosį. Kas čia darosi?

– Dina mus nori apvesdinti! – išsprūdo jam, dar net nespėjus atitokti.

Olinė stipriai sučiaupė lūpas. Taip, kaip nakčiai sustumdavo krosniakaiščius.

– Vieną su kitu ar atskirai? – kranktelėjo ji. Tarsi visa tai jai būtų vienodai nauja.

– Vieną su kitu.

– Ar pasiskubinai?..

– Ne! – įsiutęs atkirto jis.

– Šit kaip…

– Negalima taip vesdinti žmonių, – sušnibždėjo jis.

Olinė nutilo ir ėmė barškinti puodeliais prie stalo. Po kiek laiko ištarė:

– Ji vis labiau ir labiau panašėja į lensmaną.

– Taigi! – tepasakė Tomas. Tuomet jam vėl užsirišo burna.

– Ar Stinė nenori už tavęs eiti?

– Aš taip nemanau, – sutrikęs pasakė jis.

– Tai ar būtų taip jau blogai?

– Blogai? Taip, žinai, tai galėtų būti visai gera išeitis.

Jis pastūmė nuo savęs kavos puodelį, stvėrė kepurę ir išlėkė pro duris.

– Man nusispjaut ant visų gerų išeičių Reinsnese, – suurzgė jis iš priestato.

Kitą rytą Tomo niekur nebuvo. Niekas nežinojo, kurlink jis patraukė.

Trečią dieną jis nusileido pėsčias iš kalnų nuskarusiais drabužiais, trenkdamas degtine.

Gavęs virtuvėje pavalgyti bei atsigerti, griuvo į lovą ir išmiegojo ištisą parą.

Atsibudo jis purtomas Dinos. Iš pradžių pamanė, jog sapnuoja. Po to išsprogino akis ir atsisėdo lovoje.

„Atidaviau pagarbą Dinai Grenelv“, – karčiai pagalvojo jis supratęs, kas ji tokia. Ne vienerius metus nusižeminęs laukdavo iš jos bent vieno žvilgsnio, mosto ar žodžio.

– Tomo išgertuvės ir dykinėjimas per ilgai užtruko! Ir lyg tyčia prieš pat Kalėdas, kai tiek visokių darbų! – ramiai pasakė ji.

Jam tvoskė tiesiai į jo pagiringas smegenis.

– Nebijai būti išmestas už vartų?

– Ne, – drąsiai atsakė jis.

Ji tankiai sumirksėjo po tokio atžaraus atsakymo, bet greitai susiėmė.

– Žiūrėk, kad imtumeis darbo!

– Ką Reinsneso ponia įsakys? Tamstą paimti iš priekio ar iš užpakalio?

Vėjas lauke daužė skardinį kibirą.

Ji smogė. Stipriai. Praėjus kelioms sekundėms, iš nosies ėmė bėgti kraujas. Jis sėdėjo lovoje ir žiūrėjo į ją. Kraujas paplūdo smarkiau. Sroveno raudonu šiltu upeliu per lūpas ir smakrą. Atsargiai varvėjo ant prasegtų marškinių, pirma nuraudoninęs auksinius jo krūtinės gyvaplaukius.

Jis nesišluostė. Tik ramiai sėdėjo šlykščiai vypsodamas ir varvino kraują.

Ji krenkštelėjo. Vis tiek žodžiai buvo lyg akmenų griūtis.

– Nusivalyk ir eik prie darbo!

– Tu nuvalyk! – dusliai ištarė jis ir atsistojo.

Jis buvo kažkoks grėsmingas. Kažkoks visiškai svetimas. Jai nebepriklausė jo mintys.

– O kodėl aš turėčiau tave valyti?

– Todėl, kad tu mane sukruvinai!

– Teisybė, – ištarė ji su nelauktu švelnumu ir apsidairė. Akimis surado rankšluostį, paėmė jį ir ištiesė jam kreivai šypsodamasi.

Jis nepaėmė. Tada ji priėjo ir ėmė atsargiai šluostyti. Mažai ką gelbėjo. Be paliovos sunkėsi šviežias kraujas.

Tada tarp jųdviejų netikėtai pasklido ji. Sušvito lyg žaltvykslė pustamsiame spartietiškame kambaryje. Laukinė, aštri aistra! Neapykantos ir keršto sesuo.

Nuo jo mušė degtine ir arklidėmis. Ji kvepėjo skarda, rožių vandeniu ir šviežiu prakaitu.

Dina atitraukė ranką, lyg būtų apsideginusi. Tuomet atatupsta žengė pro duris išplėtusi šnerves.

– Tai tu man paleidai kraują! – šūktelėjo jis jai pavymui.

Pirmąjį naujųjų metų sekmadienį buvo palaiminti Stinė ir Tomas.

– Svajonės, ką su jomis veikti? – jau ne pirmą kartą klausė Olinė. – Arba jos būna trumpos ir liūdnai baigiasi, arba tampai jas su savim visą amželį.

Dina vėl užsinešė violončelę į salę. Intermezzo išimtininkų troboje baigėsi.

Aš esu Dina. Yra žmonės. Aš juos sutinku. Kada nors keliai išsiskiria. Tai aš žinau.

Vieną kartą pamačiau, ko nebuvau lig tol mačiusi. Tarp dviejų pagyvenusių žmonių, vyskupo ir vyskupienės. Meilė, matyt, yra jūros banga, skirta vien tam krantui, į kurį atsimuša. Aš nesu krantas. Aš esu Dina. Aš stebiu tokias bangas iš tolo. Negaliu leistis užtvindoma.