Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Tai papasakok man apie tai!

– Vyrai kartais turi rimtų priežasčių laikyti už dantų liežuvį.

– Dažniau negu moterys?

– Nežinau. Bet aš prisispyręs neprašau tavęs pasakoti.

Tarp jų tarsi kokia styga išsitempė.

– Manai, kad gali atvykti ir išvykti iš Reinsneso taip, tarsi nieko…

– Aš atvažiuoju ir išvažiuoju tada, kada noriu. Ir kad daugiau neklausinėtum apie mane savo kelionėse. Aš esu NIEKAS. Atmink tai pagaliau!

Jis įpyko.

Ji pakilo nuo akmens ir įsikibo jam į parankę. Tuomet jiedu vėl ėmė leistis keliu. Aplinkui tebeplytėjo laukai ir miškai. Nė vieno namo. Nė vieno žmogaus.

– Kuo tu iš tikrųjų užsiimi? – paklausė ji ir meiliai prigludo prie jo.

Gudrybė akimirksniu buvo išaiškinta. Tačiau po valandėlės jis atsakė:

– Politika, – tarė jis, netekęs kantrybės.

Žvilgsniu ji skaidė jo veidą į skiauteles. Dalelę po dalelės. Galiausiai įsisiurbė akimis.

– Kažkas tave persekioja. O kiti bando tave dengti.

– Tai tu mane persekioji, – išsišiepė jis.

– Ką tu blogo padarei?

– Nieko, – atsakė jis. Dabar jau rimtai.

– Ne savo akimis žiūrint, bet…

– Tavo akimis – taip pat.

– Leisk man pačiai nuspręsti. Pasakyk.

Išvestas iš kantrybės, jis skėstelėjo rankomis ir pagaliau, nusiėmęs nuo galvos skrybėlę, pasikišo po pažasčia. Į jį pūstelėjo vėjas.

Tuomet jis susikaupė ir atšiauriai tarė:

– Pasaulis yra blogesnis, nei tu gali įsivaizduoti. Kraujas. Kartuvės. Skurdas, išdavystės ir pažeminimas.

– Ar tai pavojinga?

– Ne labiau pavojinga, nei galima tikėtis. Bet kur kas žiauriau, nei įmanoma įsivaizduoti. Ir tai pavertė mane žmogumi, kurio nėra!

– Kurio nėra?

– Taip. Bet kada nors ateis geresni laikai.

– Kiek tai užtruks?

– Nežinau.

– Ar tada atvažiuosi į Reinsnesą?

– Taip! – tvirtai atsakė jis. – Ar lauksi manęs, nors užsuksiu trumpam, būdamas žmogumi, kurio nėra?

– Aš negalėsiu tekėti už žmogaus, kurio nėra…

– Tu ketini už manęs tekėti?

– Taip.

– O manęs atsiklausei?

– Mes gavome pašventinimą. To pakanka.

– Ką aš veikčiau Reinsnese?

– Tu gyventum su manim ir prireikus imtumeis kokio darbo.

– Manai, kad vyrui to pakanka?

– Jakobui to pakako. Ir man to pakanka!

– Bet aš nesu nei tu, nei Jakobas.

Jie stebeilijo į viens antrą kaip du patinai, atsižymintys ribas. Žvilgsniuose nė ženklo flirto.

Galiausiai ji atlyžo. Nuleido akis ir tyliai ištarė:

– Tu galėtum būti škiperis vienoje iš jektų ir plaukioti į tolimas keliones, jei panorėtum.

– Aš netinku būti škiperiu, – mandagiai atsakė jis. Jo skrybėlė tebebuvo negailestingai suplota po pažasčia.

– Bet aš juk negaliu ištekėti už vyro, kuris lakstys į Rusiją ir dar kažin kur! – sušuko ji.

– Tau nereikia tekėti, Dina. Aš nemanau, kad tau tinka būti ištekėjusiai.

– Tai su kuo man būti?

– Tu būsi su manim!

– Tavęs juk ten nėra!

– Aš visada tenai. Kaip tu nesupranti? Aš esu pas tave. Bet mano kelių nevalia užtverti. Tu negali tapti užtvara. Tai sukeltų tik neapykantą.

– Neapykantą?

– Taip! Negalima žmonių uždaryti. Tuomet jie darosi pavojingi. Būtent taip jie pasielgė su rusų liaudimi. Todėl greitai įvyks sprogimas!

Milijonus smilgelių pievoje vėjas lenkė prie žemės. Blaškėsi keletas mirtinai išgąsdintų katilėlių.

– Negalima žmonių uždaryti į aptvarą… Tuomet jie darosi pavojingi… – šnabždėjo ji. – Tuomet jie darosi pavojingi!

Ji kalbėjo pati sau, tarsi tai būtų tiesa, kurios iki pat šios akimirkos ji nesuprato.

Jiems nereikėjo liestis. Tarp jų nusidriekė gijos, tvirtos kaip laivo lynai.

Kitą dieną į Miulerio namus pasiuntinys atnešė nedidelį paketą. Skirtą Dinai.

Tai buvo jos skrybėlė. Ji atrodė taip, tarsi būtų išgulėjusi lauke visą žiemą. Tačiau skrybėlės dugne gulėjo kortelė, įdėta į antrukart užlipdytą voką.

„Kad ir kaip tat apgailėtinai skamba, aš visada sugrįšiu atgalios.“

Ir viskas.

Pirmuoju laivu ji išplaukė į pietus. Sutaupė dvi paras laiko. Kilio vanduo neteikė jokio džiaugsmo. Tačiau palydovu buvo ramybė.

Vyskupienė parodė, jog meilė yra. O Dina sutaupė kelionę į Vardėhusą. Ji girdėjo, kad tai tebuvo Dievo pamirštas gairingas užkampis su dabokle ir tvirtove, apjuosta žvaigždės formos mūru.

– Negalima žmonių uždaryti į aptvarą. Tuomet jie darosi pavojingi! – murmėjo Dina sau po nosim, neturėdama jokio geresnio užsiėmimo, kaip tik skaičiuoti kalnų viršūnes ir fiordų atšakas.

Žmonės laive nebuvo verti jos dėmesio.

11 Vertė A. Churginas.

16 skyrius

PASIGAILĖK MANĘS, VIEŠPATIE, NES AŠ ESU SUSPAUDIMUOSE: IŠ SUSIGRAUŽIMO SILPSTA MANO AKYS, MANO SIELA IR MANO KŪNAS.

(Ps 31, 10)

Kai Dina plaukė namo, šalia krėslo susmuko motušė Karena ir prarado kalbos dovaną.

Tomas raitom buvo nusiųstas per kalnus daktaro. O Andersas vandens keliu pasiuntė žinią Johanui, kuris svečiavosi pas Vogano pastorių. Daktaro nebuvo namie, o jeigu ir būtų atvykęs, neką tebūtų galėjęs padaryti.

Johanas susikrovė kelioninį krepšį ir iškeliavo prie tėvo motinos mirties patalo. Jis, kaip ir visi kiti, buvo giliai įsitikinęs, jog motušė Karena nemirtinga.

Olinė buvo kaip nesava. Jos nerimas atsiliepė patiekalams. Viskas, prie ko ji pridėdavo ranką, virsdavo beskoniu niekalu. Veidas buvo rausvas ir plynas nelyginant beždžionės pasturgalis.

Stinė budėjo prie senutės. Virdavo žolelių arbatą ir girdydavo ją šaukštu. Kuopdavo tai, ką išskirdavo senutės poros ir angos. Plaudavo ir barstydavo bulvių krakmolu. Į drobinius maišelius pripylė džiovintų žolelių ir rožių žiedlapių, kad ligonės kambaryje nesijaustų blogo kvapo.

Tarpais motušė Karena manydavo patekusi į linksmybių Rojų ir galinti pamiršti visą ilgą kelią, kurį turėjo prieš tai sukarti.

Stinė pašildė vilnonių skudurėlių ir apdėjo jais glebnas galūnes, išpureno pagalvius ir antklodes ir pravėrė langą. Vos vos, kad vidun nuolatos sruventų grynas oras.

O tuo metu kaitino rugpjūčio saulė, sirpo mėlynės ir į namus buvo vežamas paskutinis šienas.

Olinės paliepti, Benjaminas ir Hana nesimaišydavo po akių. Daugiausia jie leido laiką paplūdimyje, žvalgydamiesi į laivus, kurie galėjo parplukdyti Diną su visomis dovanomis.

Benjaminas suprato, kad senelė serga. Tačiau kalbas apie jos mirtį jis laikė vienu iš daugelio Olinės perdėjimų. Hana, priešingai, iš Stinės paveldėta uosle juto tai, kas neišvengiama. Tad vieną dieną, įbridusi į potvynio vandenį, ji pasmeigė ant virbo apvirtusį krabą ir tarė:

– Turbūt motušė Karena nebeišgyvens iki sekmadienio!

– Ką? Kodėl taip sakai?

– Nes mama taip atrodo. Taigi ir motušė Karena ne kitaip atrodo! Seni žmonės turi mirti!

Benjaminas perpyko.

– Motušė Karena nesena! Tik žmonės taip mano… – tyliai pridūrė jis.

– Ji velniškai sena!

– Ne! Niekus paistai!

– Kodėl tu prieštarauji? Ji gal turi teisę numirti be tavo pykčio ir siutimo!

– Taip, bet ji nemirs! Ar girdi?

Jis stvėrė jai už kasų ir pasuko prie pat plaukų šaknų. Įveikta pykčio ir skausmo, ji klestelėjo į bangų užlietą paplūdimį ir pratrūko verkti. Suknelė ir kelnaitės sušlapo iki pat nugaros. Ji liko sėdėti išskėstomis kojomis, panardinusi pasturgalį. Iš plačiai pražiotos gerklės plūdo trūksmingas staugesys.