Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Benjaminas įprato nuolat gyventi tame name, kur nebuvo Dinos. Jis pats nusprendė persikraustyti į išimtininkų trobą. Negalėjo neužbėgti Dinai už akių.

Per pastaruosius metus jis ūgtelėjo. Bet aukštaūgiu tapti jam nebuvo lemta. Jis vaikščiojo visur tylus ir dėmesingas. Klausinėdavo ir atsakinėdavo lyg orakulas. Keliais svariais žodžiais. Jis nebesekiojo paskui Diną. Kažkas pasikeitė po to, kai Dina iškeliavo į Tromsę. O gal po motušės Karenos mirties?

Jie nepastebėjo, kad jis gedėtų ar jos ilgėtųsi. Bet jis dažnai be Hanos įsmukdavo motušės Karenos kambarėlin.

Ten viskas buvo kaip ir anksčiau. Paklota lova. Pagalviai išpurenti ir sustatyti galvūgalyje. Tarsi nejudrūs išskridusio angelo sparnai.

Stovėjo knygų spinta su įkištu rakteliu. Benjaminas ateidavo ten ir užsimiršdavo, kol jį kas pašaukdavo. Jis nebebūdavo didžiajam name, nebent kai sėdėdavo sukryžiavęs kojas ant grindų ir skaitydavo šalia motušės Karenos knygų spintos.

Jis buvo imlus mokslams, bet vis tiek bandydavo išsisukti, jei galėdavo. Jei jis retais kartais užeidavo į didįjį namą, tai tik pasiimti knygų. Nors Johanas ir išsivežė filosofinius bei religinius veikalus, liko romanai.

Benjaminas skaitė balsu Hanai. Jie ištisas valandas išsėdėdavo prie baltos ketinės krosnelės išimtininkų troboje su motušės Karenos knygomis.

Stinė nebuvo iš tų, kurie juos uitų, tegul tik duoda ramybę. Kada ne kada ji pasakydavo: „Liko mažai malkų.“ Arba: „Vandens kibiras tuščias.“ Ir Benjaminas žinodavo, kad jo darbas yra patarnauti, jei nieko kito nebūdavo šalia. Kartais jis nustebdavo, kai, eidamas nuo krautuvės ar paplūdimio, išvysdavo stovint didžiulį baltą namą. Tuomet jis greitai nukreipdavo žvilgsnį į karvelidę kiemo viduryje ir imdavo galvoti apie ką nors kita.

Kartkartėm jį persmelkdavo aštrus skausmas – ir jis nežinojo, nuo ko.

Benjaminas pastebėjo daug dalykų, niekada apie tai giliau nesusimąstydamas. Pavyzdžiui, kad Tomas visada priklausė Dinai. Lygiai kaip Juodis ir violončelė. Bet paskui Stinė su Tomu susituokė ir persikraustė į išimtininkų trobą.

Tepraėjo keli žiemos vakarai prie ketinės krosnelės, kai kiekvienas sėdėjo su savo darbu, ir Benjaminas suprato, kad Tomas nebepriklauso Dinai. Kad Tomas nebuvo ir Stinės, nors miegodavo su ja. Tomas priklausė pats sau.

Kad žmogus gali būti pats sau, gyvendamas išimtininkų troboje, buvo vienas iš tų dalykų, kurie gąsdino Benjaminą. Dina ir violončelė tebuvo tolimi garsai salėje.

Benjaminas gyveno išimtininkų troboje, norėdamas išmokti priklausyti pats sau.

18 skyrius

KAS RANDA GERĄ MOTERĮ, RANDA LAIMĖS IR GAUS DŽIAUGSMO IŠ VIEŠPATIES.

(Pat 18, 22)

Andersas sausio mėnesį išplaukė į Lofoteną supirkti žuvų. Vos spėjęs grįžti namo, jis ėmė ruoštis į Bergeną. Jo gyvenimas buvo nesibaigianti kelionė jūromis. Ir jeigu pabuvęs keletą savaičių krante imdavo neberasti sau vietos, niekam dėl to nekvaršindavo galvos.

Būdavo, kad garlaiviu atplaukę keliauninkai pageidaudavo nakvynės. Tačiau tai atsitikdavo nebe taip dažnai kaip anais metais.

O štai krautuvės slenkstį be paliovos brūžavo žmonės. Dinos sumanymas užsakyti iš Achangelsko miltų pasirodė esąs išganingas. Ji pelnė didelius pinigus pasilikdama miltų pavasario sunkmečiui. Netruko pasklisti žinia, jog Reinsnese galima gauti miltų, žvejybos įrankių ir būtiniausių produktų mainais už džiovintas žuvis. Ir Andersas sudarė ne vieną solidžią sutartį dėl žuvų gabenimo į Bergeną.

Stinė nebesimaitino dvare. Ji pati gamindavo maistą vyrui ir vaikams. Tačiau dirbdavo tuos pačius darbus kaip ir anksčiau. Lengvi, ramūs judesiai neleido pastebėti, jog ji pluša nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.

Per ilgą laiką ji ne kažin kiek pasikeitė. Tai prasidėjo tą dieną, kai ji savo kuklią mantą persinešė į išimtininkų trobą. Ji šypsojosi nešdama puodus, kuriuose virdavo tepalus. Kažką niūniavo keistąja kalba, kurią retai tevartodavo. Gabendama žoleles iš dvaro rūsio į išimtininkų trobos podėlį.

Iš pradžių ji viską šiūravo ir valė. Šlavė ir mazgojo. Pasitelkusi į pagalbą Haną ir Benjaminą, iš spalvoto popieriaus prikarpė meniškų karpinių lentynoms. Vėdino patalynę. Dėliojo į spintas ir komodas visą turtą, kurį buvo gavusi iš Dinos.

Stinės durys buvo atviros visiems, kas tik norėdavo užeiti. Nesvarbu, ar smalsumo vedamas, ar vaistų žaizdoms ir nuo sunkių ligų. Daugeliu atžvilgiu ji užgožė Olinę. Apsilankę krautuvėje, pas Stinę užsukdavo daugiau žmonių, negu eidavo į mėlynąją dvaro virtuvę. Dažniausiai jie užsukdavo žolelių užpilo ir tepalėlių. Taip pat vedami paskatų, apie kurias garsiai nekalbėdavo.

Stinės rankos buvo dosnios ir šiltos. Tamsios akys kai kada sušvisdavo džiaugsmu. Šį pavasarį ji turėjo daugiau gagų nei bet kada. Ji lesindavo jas ir pešdavo pūkus. Apdėdavo lentelėmis ir dėžėmis, kad lietus ir vėjas jų nevargintų, kai jos turėdavo tupėti ant kiaušinių. Atėjus laikui ji rinkdavo jauniklius į savo šiurkščią prijuostę ir nešdavo prie jūros.

Kelias savaites po vedybų Tomas buvo tarsi apsvaigintas bulius. Po to nebepajėgė priešintis. Raukšlės pamažu išsilygino. Tarsi Stinė rytą vakarą jį būtų praususi žolelių nuoviru ir rožių vandeniu. Arba naudojusi niekam nematomas galias.

Kai po prijuoste jos pilvas ėmė matomai apvalėti, Tomas pradėjo šypsotis. Iš pradžių santūriai. Po to ardamas laukus jau švytėjo išvien su saule ir bronzos rudumo rankomis.

Pirma Tomui dingojosi, jog tai kerai. Nes einant dienoms ir naktims neįmanoma buvo likti abejingam. Iš jos srūte sruvo šiluma.

Iš pradžių ji nė negalvojo jo liesti. Ji tvarkydavo jo drabužius, duodavo jam pavalgyti. Rūpindavosi, kad jis gautų pailsėti. Ateidavo į laukus su rūgusio pieno bidonėliu. Tik pastatydavo kur nors, maloniai pasisveikinusi, ir vėl nueidavo.

Matyt, ji niekada nebuvo ko nors gavusi, kad nereikėtų už tai mokėti. Vestuvių naktį jis paėmė ją greitai ir piktai, galvodamas apie tai, kad ji išnešiojo du pavainikius.

Prieš pat išsiliedamas jis atsidūrė tarp stambių Dinos šlaunų. Po to Stinė užklojo jį ir palinkėjo labos nakties. Bet Tomas neužmigo. Gulėjo ir spoksojo į jos veido bruožus menkoje šviesoje.

Buvo pašalę, ir šaltis smelkėsi kiaurai. Staiga jis pamatė, kad ji ėmė drebėti. Tuomet jis atsikėlė ir pakūrė krosnį. Norėdamas ją pradžiuginti. Nes staiga suvokė, kad ji irgi žmogus. Ir neturėjo tikslo prisivilioti jį lovon.

Neilgai trukus jis suprato, kad net jeigu jis užburtas samiškais kerais, nebenori be jų gyventi.

Su droviu džiaugsmu jis vis dažniau ieškodavo jos artumo. Patyrė stebuklą: ji nė karto jo neatstūmė.

Jis greitai išmoko, kad ji tampa meilesnė ir paslankesnė, kuo atsargiau jis ją liečia. Ir net jeigu kitoniškos jos akys gyveno savo gyvenimą, ji buvo šalia. Dieną ir naktį.

Tuo metu joje tarpo kūdikis. Susituokus pradėtas vaikas, turintis tėvą ir gyvenime, ir popieriuje. Gal ji nuo pat pradžių ir negeidė būtent šio vyro, bet niekas to neišgirdo iš jos lūpų. Net jeigu matė, jog paveldėjo jį iš savo ponios, kaip paveldėdavo apatinius drabužius ir sukneles bei vieną kitą kvapnaus muilo gabalėlį, ji slėpė tai savyje.

Tą dieną, kai Stinė pasisakė, jog laukiasi kūdikio, Tomas prisiglaudė prie jos ir ėmė šnabždėti visai nevyriškus žodžius. Net nepagalvodamas, kad gal reikėtų gėdytis. Jis nedaug žinojo apie meilę. Vien tai, kad tai reiškė laukti Dinos žodžio, Dinos mosto, Dinos pasijodinėjimo, Dinos geros nuotaikos, Dinos visaėdžio geismo. Toji meilė jį pavergė ir privertė slapstytis visą jaunystę. Staiga jis išsilaisvino.