Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Praeidavo ir kelios dienos, o jis neprisimindavo, kas valdo Reinsnesą. Dienos arimuose. Tvarte. Miške. Nes dirbo dėl Stinės ir vaiko.

19 skyrius

NEVADINKITE SĄMOKSLU VISO, KĄ ŠITA TAUTA VADINA SĄMOKSLU. NEBIJOKITE, KO JI BIJO, IR NEIŠSIGĄSKITE.

(Iz 8, 12)

Vieną dieną be išankstinio pranešimo į prieplauką įslydo lensmano valtis. Jis buvo rūstus, papilkęs ir norėjo pasikalbėti su Dina prie keturių akių.

– Kas atsitiko? – paklausė ji.

– Tronjeme sulaikytas vienas rusas, – pasakė jis.

Dina apmirė.

– Koks rusas?

– Tas pats Levas Žukovskis, kuris porą kartų svečiavosi Reinsnese!

– Už ką?

– Valstybinį šnipinėjimą! Ir Jo Didenybės įžeidimą!

– Valstybinį šnipinėjimą?

– Fogtas sakė, kad jie jau seniai jį sekę. Jis netgi palengvino jiems darbą, ir jį galėjo suimti kalėjimo teritorijoje. Tuo metu, kai užėjo į daboklę atsiimti paketo. Kalėjimo viršininkas žinojo, kad jis kada nors pasirodys. Teisėjas įsitikinęs, kad ankstesnysis viršininkas buvęs politinių kurstytojų ryšininku. Tas Levas Žukovskis pakliuvo tiesiai į spąstus. Paketas ilgai ten pragulėjo… Tikriausiai jame buvo koks šifras.

Lensmanas kalbėjo tyliu grėsmingu balsu. Po to jis virto tyliu urzgesiu:

– O kalėjimo viršininkas pasakė, kad paketą atnešė ne kas kitas, o Dina Grenelv iš Reinsneso!

– Ką tu nori tuo pasakyti?

– Tai, kad mano duktė gali būti įtarta gėdingu valstybės šnipinėjimu! Kad ji artimai draugavo su šnipu! Ir tas žmogus, be visa ko, yra valgęs ir gėręs kartu su lensmanu!

Dinos veidas buvo tarsi senos burės lopinėlis. Primerktos jos akys bėgiojo. Nuo lango prie lensmano – ir vėl atgal.

– Betgi toji knyga, mielasis lensmanai… Toji knyga, kurią perdaviau, tėra Puškino poezijos tomelis! Mums su Levu būdavo malonu kartu skaityti. Bet, žinoma, jis turėdavo man išversti, nes aš nesuprantu rusiškai.

– Kokias čia nesąmones išsigalvoji!

– Tai tiesa!

– Tu privalai sakyti, kad neperdavei jokios knygos!

– Bet aš perdaviau tą knygą!

Lensmanas atsiduso ir susiėmė už širdies.

– Drįstu paklausti, kodėl tu išdarinėji tokias kvailystes?! – sušuko jis.

– Tie mūsų pabraukymai knygoj nėra koks nors šnipinėjimo šifras. Tai tik žodžiai, kuriuos bandžiau išmokti.

– Suprask, tai visai kas kita. Šifras ten turėjo būti iš anksčiau.

Nei lensmano širdis, nei jis pats negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo duktė įsipainiojusi į tokį dalyką. Iš pradžių jis norėjo paprasčiausiai neįtraukti į raportą, kad ji perdavė knygą Tronjeme. Jis stebeilijo į Diną pro ledyno properšą, viršuj apžėlusią baltais kuokštiškais antakiais. Su lediniu šaltumu. Tarsi Dina, tvirtindama, jog tai ji atidangino daboklėn tą nelemtą paketą, būtų patį įžeidusi. Jis nenori, kad jo vardas būtų įveltas į kokį nors skandalą!

– Turiu lensmanui priminti, jog turiu Jakobo pavardę! Be to, mano pareiga nieko neslėpti. Turėtum tai žinoti?!

Staiga jis suglebo, tarsi kas būtų trenkęs jam per sprandą mediniu plaktuku. Galėjai netgi tartis girdėjęs dunkstelėjimą prieš jo galvai nulinkstant ant krūtinės. Jis suėmė ūsų galiukus ir nužemintai suglaudė juos virš lūpų.

Baigėsi taip, kad jis atsitraukė ir nusprendė visą tą istoriją priimti kaip dovaną. Jį, tėvą ir lensmaną, tai turėjo ypač iškelti fogto akyse. Maža to, visos norvegų teisingumo sistemos akyse!

Su dideliu malonumu jis viską apversiąs aukštyn kojom ir įrodysiąs, jog tai tebuvo juokingas nesusipratimas. Jog vyriškis tesąs nekaltas tingus bastūnas. Šnipas! Tfu. Karas ir nederliaus metai privertė žmones nepatikliai žiūrėti į viską, kas iš rytų. O anglus ir prancūzus visi palieka ramybėje, nors iš tikrųjų visa sumaištis prasidėjo nuo jų. Dėl visa ko jis išdergė ir vokiečius. Rusų vieninteliai nusikaltimai šiaurėje yra tai, kad jie geria, dainuoja daugiabalses dainas ir veža grūdus!

Lensmanas užrašė savo svarųjį raportą. Dina pasirašė po parodymais.

Tačiau Krymo karas akivaizdžiai tebesitęsė Dinos galvoje. Violončelės garsai tą vakarą bylojo, kad ji bando nujoti į patį Tronjemą.

Lensmano nuomone, jos liudijimas turėjo padėti vyruką išteisint. Kitaip ir negalėjo būti. Jis juk padėjo užgesinti baisųjį tvarto gaisrą Reinsnese. Savo sumanumu ir drąsa.

Dina buvo pašaukta į Ibestadą duoti parodymų teisėjui. Apie nelemtąją Puškino eilėraščių knygą ir visus tuos pabraukymus, kurie turėję reikšti šifrą.

Teisėjas mandagiai priėmė Diną ir lensmaną. Jiems atėjus pas jį jau buvo raštvedys ir pora liudininkų. Kai Dina pasisakė pavardę ir atliko kai kuriuos formalumus, jis įžangai paskaitė iš savo dokumentų.

Išvertus pabrauktus žodžius paaiškėjo, kad Levas Žukovskis kaltino Oskarą I bei garbingą pilietį ir teatro direktorių Knutą Bondę einant išvien su Napoleonu III! Taip pat, kad jis ragino neįvardytus asmenis paremti sąmokslą prieš švedų karalių!

Dina neiškentė nenusijuokusi. Teisėjas turįs atleisti. Tačiau pagarbą švedų karaliui ji paveldėjusi iš velionės motušės Karenos. O šioji visada pageidavusi, kad Reinsneso jekta plaukiotų su danų vėliava!

Lensmanas susigėdo. Tačiau kaip tėvas jis buvo bylos dalyvis ir, laimei, negalėjo pasisakyti. Tuo labiau – uždrausti Dinai juoktis.

– Tamstos parodymai bus užrašyti žodis žodin ir persiųsti į Tronjemą, – įspėjo teisėjas.

– Tiek lensmano duktė žino.

Jis neskubėdamas pradėjo jos apklausą. Ji atsakinėjo trumpai ir aiškiai. Tačiau bemaž kiekvieną atsakymą baigdavo klausimu.

Teisėjas pašė sau ūsus ir barbeno pirštais į stalą.

– Tamsta tvirtini, kad šis jo didenybės įžeidimas tėra privatus žaidimas?

– Tikrai!

– Bet rusas ne taip aiškina. Kalbėdamas apie šifruotą tekstą, jis nemini Dinos Grenelv vardo. Tik pripažįsta, kad ji galėjo perduoti knygą savo nuožiūra, jam nežinant.

– Taip, tikriausiai jis nenori manęs painioti.

– Ar tamsta gerai pažįsti tą žmogų?

– Tiek, kiek pažįstu daugumą svečių, kurie apsistoja vienai ar dviem naktims. Reinsnese daug kas išlipa į krantą.

– Bet tamsta pripažįsti, jog tas vyriškis braukė minėtoje knygoje per tam tikrą žaidimą?

– Taip.

– Ar buvo liudininkų?

– Deja, ne.

– O kur tai vyko?

– Reinsnese.

– Bet kodėl tamsta nunešei knygą būtent į kalėjimą?

– Todėl, kad su savo jekta buvau Tronjeme. Jis pamiršo knygą, o aš žinojau, kad jis ten atvyks.

– Iš kur tamsta galėjai žinoti?

– Atrodo, jis kažką buvo minėjęs.

– Ką jis ten ketino veikti?

– Apie tai mes nekalbėjome.

– Betgi moteriai nejauku nešti knygą į tokią vietą?

– Ta vieta nelabai jauki ir vyrams!

– Bet ar gali kuo nors paaiškinti, kodėl tam žmogui knyga galėjo būti tokia svarbi?

– Tai jo mylimiausia knyga. Teisėjui tikriausiai, kaip ir man, gerai žinoma, kad žmonės, mėgstantys knygas, dažnai tampo jas su savim. Štai motušė Karena kažkada į Reinsnesą atsigabeno dvi didžiules knygų spintas. Levas Žukovskis pažinojo Puškiną. Į keliones jis visuomet pasiima jo knygų. Manau, kad ir pats jis taip aiškina.

Teisėjas krenkštelėjo ir užmetė akį į savo popierius. Po to linktelėjo galva.

– Kas tas Puškinas?

– Tas, kuris parašė poeziją, teisėjau. Tą knygą!

– Taip, žinoma! Levas Žukovskis nesugebėjo įtikimai paaiškinti, nei iš kur jis keliauja, nei kur ruošėsi vykti. Ar Dinai Grenelv apie tai kas nors žinoma?