Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Benjaminas pamiršo, kad buvo ant jos užpykęs. Be to, suprato, jog jeigu nenori, kad atlėktų tekina Stinė aiškintis, kas įvyko, turi ką nors daryti. Valandėlę jis stovėjo neryžtingai žiūrėdamas į mergaitę, kol galiausiai padavė jai abi rankas ir visaip gerindamasis padėjo atsikelti.

Jie nuvilko šlapius drabužius, išgręžė juos ir patiesė ant šiltų uolų džiūti. Kol jie taip sėdėjo dar gerai nežinodami, draugai jie ar priešai, jis ėmėsi ją tyrinėti, kaip kartais darydavo, kai jų niekas negalėdavo matyti. Įsižeidusi ji atsigulė ant plikos uolos, nubraukė nuo šlaunies pasiklydusią skruzdėlę ir kuo nuolankiausiai leido jam save tyrinėti, šniurkščiodama nosimi ir pamažu rimdama.

Abu pamiršo, kad motušė Karena nebesulauks sekmadienio.

Po dienos garlaiviu parplaukė Dina. Ji nusivedė vaikus į motušės Karenos kambarėlį. Jie stovėjo prie lovos sustabarėjusiom rankom ir nuleistom akim.

Benjaminą šiltame kambaryje krėtė drebulys. Jis papurtė galvą, kai Stinė paprašė jį paimti senelės ranką.

Tuomet Dina pasilenkė prie motušės Karenos ir abiem delnais vieną po kitos suėmė jos plaštakas. Tada ji linktelėjo Benjaminui.

Berniukas įdėjo savo rankutę į Dinos delną, kuris ją nuvedė prie senutės. Tuomet ji sugniaužė abiejų rankas.

Motušės Karenos akyse trumpam blykstelėjo kibirkštėlė. Jos veidas buvo pusiau paralyžiuotas. Tačiau ji kilstelėjo kairį lūpų kamputį bejėgiškai šyptelėdama. O akys pamaži pritvinko ašarų.

Virš lovos lėtai suposi Stinės maišiukai su žolėmis. Balta užuolaida braukė palangę.

Tuomet Benjaminas niekieno neragintas stipriai apkabino motušei Karenai kaklą.

Olinė, Andersas ir šeimyna stovėjo prie durų. Vienas po kito jie priėjo prie lovos.

Motušė Karena nebepasakė jiems nieko. Bet leido glostyti savo liesas rankas. Storas mėlynas kraujagysles, kurios tarsi nuogi rudenio medžiai gožė plaštakas. Ji sekė juos akimis, kai atsimerkdavo. Jie aiškiai matė, kad ji viską girdi ir supranta.

Kambarį apgaubė didžiulė ramybė. Žmonės susiliejo. Be garso. Kaip viržių kuokštai, ištirpus sniegui, jie atsitiesė ir susipynė.

Johanas neberado motušės Karenos gyvos.

Laidotuvių valtis buvo papuošta medžių lapais ir paparčiais. Tarpuose prikaišiota gėlių girliandų ir puokščių. Karstas visiškai paskendo jose.

Olinė buvo atsakinga už tai, kad visi laidotuvininkai gautų skaniai pavalgyti ir parvažiavę namo nekalbėtų apie aplaidumą Reinsneso virtuvėje. Tokios nešlovės motušės Karenos Reinsnesas neužsitarnavo!

Ji dieną naktį plušėjo prie valgių ir gėrimų. Nieko neturėjo trūkti laidotuvėms. Ir be paliovos dūsavo bei verkė.

Benjaminui rodės, jog tai niekada nesibaigs. Jis turėjo ateiti į pagalbą ir šluostyti jai panosę, kad ašarų nepapultų į blynus, paštetą ar sumuštinius.

Johanas užsisklendė savo liūdesyje. Tai, kas buvo įvykę tarp Dinos ir jo, įsimetė lyg puvinys. Ir jis nebuvo dar už tai gavęs nuodėmių atleidimo. Motušės Karenos mirtis virto jam baisiu įspėjimu. O Dina gyvena! Ji galėdavo įskaudinti jį ir palaužti vien pereidama per kambarį, kuriame jis sėdėjo. Anksčiau jis neišdrįso pasipasakoti motušei Karenai apie savo didžiąją nuodėmę, o dabar ji jau mirusi! Ir apie tėvą jis nebegalėjo pagalvoti taip, kad jo iškart nesukaustytų baimė.

Su Dievu jis jau seniai nebebendravo. Bandydamas atgailauti, gyveno atšiauriuose šcheruose su savo parapijiečiais. Nepadėjo ir tai, kad neimdavo atlyginimo ir viską atiduodavo parapijos vargšams.

Jo neapykanta sau buvo tokia stipri, kad jis bodėjosi savo nuogumo. Taip, net per miegus jis negalėdavo išsilieti, kad jam nesidingotų, jog skęsta Dinos plaukuose. Baltos jos šlaunys buvo pragaro vartai. Atsibudęs jis matydavo į save šliaužiančius ugnies liežuvius ir prisiversdavo atsiminti visas kada nors mokėtas maldas.

Tačiau buvo akivaizdu, kad Viešpačiui to negana. Kad savo nuodėmę jam reikia išpažinti Nidaroso arba Tromsės vyskupui.

Po laidotuvių Johanas vėl išvažiavo į Helgelaną. Jis šalinosi Dinos, kaip tolinamasi nuo ledo properšos.

Dina paliepė išvalyti tvartą. Iššveisti krautuvės ir svirno grindis.

Niekas nesumojo, ką galėtų reikšti toks švarinimasis. Bet jie suprato, jog tai įsakymas. Ilgais rudens vakarais ji sėdėdavo kontoroje ir degindavo brangų žibalą tikrindama brangius skaičius.

Ji nesikraustė į didįjį namą ir negrieždavo violončele. Pastaroji aplinkybė visiems kėlė nerimą.

Benjaminas geriausiai žinojo, kokia pavojinga tokia Dina. Jis bandė paveikti ją tomis pačiomis gudrybėmis, kurias ji pati naudodavo norėdama ką nors laimėti.

Tačiau Dina atsakė tuo, kad nusamdė namų mokytoją. Šis grūdo vaikams drausmę ir išmintį, tarsi jie būtų pora kuliamųjų, per kurias tereikia viską pervaryti.

Andersas tik parsiradęs vėl išvykdavo. Jis likdavo nematomas net būdamas namie, nes visi žinodavo, kad vėl greitai išplauks.

Motušė Karena gulėjo kape, nesirūpindama reikalų klotimi. Šiaip ar taip, ji buvo mažiau pažeidžiama nei bet kada.

O jos pomirtinė šlovė žydėjo taip pat baltai kaip ledo gėlės Dinos lange. Motušė Karena laikėsi nuošalyje. Ji nenužengdavo pas ją iš kerčių ar iš sunkių debesų virš įlankos. Ji nesikišdavo į tai, ką Dina daro arba ko nedaro. Nereikalaudavo dėmesio.

Vienintelis paaiškinimas galėjo būti, kad jai patiko mirties būsena ir ji nejautė poreikio su kuo nors bendrauti.

Pasklidus gandui, jog kyšulyje vėl kažkas matė lokį, Dina panoro pasiimti Tomą į medžioklę. Bet jis atsikalbinėdavo, visada turėjo neatidėliotinų darbų.

Taip praėjo ruduo.

Žiema užgriuvo dar spalio mėnesį su sniego pūgomis ir baisiais speigais.

Dina vėl ėmė griežti. Savo laiką ji padalino apskaitai ir Lorcho violončelei.

Garsai. Juodi ženklai ant griežtų linijų. Nebylūs, kol ji paliesdavo stygas – ir suteikdavo jiems skambėjimą. Kartais garsai pasklisdavo iš natų lapo, iš Lorcho violončelės jai negriežiant. Rankos rymodavo ant instrumento, ir vis tiek girdėdavosi melodija.

Skaičiai. Tamsiai mėlyni ir dailūs savo skiltyse. Nebylūs, bet pakankamai aiškūs. Žinantiesiems. Jie visada žymėdavo tą patį. Turėjo savo metų ritmą ir savo paslėptus lobius. Arba savo neišvengiamus praradimus.

17 skyrius

AMNONAS PAMILSTA NETYRA MEILE SAVO SESERĮ TAMARĄ, ĮŽEIDŽIA JĄ, IŠVARO IŠ NAMŲ IR PALIEKA VIENĄ SKAUSME.

PO TO AMNONAS ĖMĖ LABAI JOS NEKĘSTI, TAIP, KAD DIDESNĖ BUVO NEAPYKANTA, KURIA JOS NEKENTĖ, UŽ MEILĘ, KURIA JĄ BUVO MYLĖJĘS. IR AMNONAS JAI TARĖ: KELKIS IR EIK SAU.

(2 Sam 13, 15)

Tomas stengėsi nutykoti Diną, kai tik ji būdavo ūkiniuose trobesiuose arba arklidėje.

Ji imdavo nervintis, jeigu jis pasirodydavo kur netoliese. Tarsi bijodama kokio vabzdžio. Kartais ji pažiūrėdavo į jį tiriamu žvilgsniu. Paprastai kai jis būdavo saugiai nutolęs.

Vieną popietę ji vos nesusidūrė su juo, kai ėjo išimtininkų trobos pusėn.

– Kodėl Tomas nuolatos pastoja man kelią? – piktai tarė ji.

Viena ruda ir viena mėlyna akys tankiai sumirksėjo. Tada žvilgsnis tapo dygus.

– Jeigu jau dirbu dvare, matyt, neišvengiamai turiu vaikščioti šen ir ten.

– O ką, tu dirbi ant mano laiptų?

– Nukasu aplink laiptus sniegą. Jeigu tai pačią patenkina.

– Tai gal galėtum pasiimti kastuvą?

Jis apsisuko ir nuėjo į pašiūrę kastuvo. Ne vieną valandą girdėjosi jo brūžavimas aplink išimtininkų trobą.

Kitą dieną Dina pasišaukė Stinę.

– O ką, jeigu judu su Tomu susituoktumėt? – paklausė ji be jokios įžangos.