Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno

Versta iš:

Herbjørg Wassmo

ET GLASS MELK TAKK,

Gyldendal

ISBN 9786090104262

Copyright © Gyldendal Norsk Forlag AS 2006. [All rights reserved.]

© Vertimas į lietuvių kalbą, Agnė Navickaitė, 2008

© Leidykla „Alma littera“, 2008

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Navickaitė

Redagavo Vytautas Venclova, Eglė Išganaitytė

Korektorės Marijona Treigienė, Ramutė Prapiestienė, Rasa Praninskienė

Viršelio iliustracija Aino Kannisto

Meninis redagavimas Irma Sujetovaitė

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

1

Dortė pravėrė šiukšlių dėžę. Bemat tvokstelėjo smarvė. Senos lupenos pašvinko, ore tvyrant daugiau nei dvidešimčiai laipsnių. Jeigu ūkininkas tuoj neatsiųs savo berniuko jų išsivežti, gyvuliai susirgs. Ji sumetė atliekas. Dangtis buvo gerokai sulankstytas ir sandariai neuždengė dėžės angos. Žiojintis platus plyšys kvietė vabzdžius ir kirmėles į puotą. Netoliese krūme voras buvo ištempęs savo tinklą. Trys sustingusios musės kabėjo laukdamos, kol bus sudorotos. Bet voro niekur nesimatė. Galbūt jis netikėtai gavo galą. „Paukščiams irgi reikia gyventi“, – būtų pasakęs tėtis. Kai tik ji šitaip pagalvojo, jis tarsi iš dangaus atsiuntė jai atviruką.

Kai Dortė parėjo, Vera rūgščia mina šluostė virtuvės stalą, o motina pylė verdantį vandenį ant šviežiai sumaltos kavos. Jos veidas buvo blyškus, išmuštas raudonų dėmių, palaidinė priekyje prasegta. Galima pagalvoti, kad ištrūko visos sagos. Bet mamos drabužiuose niekada netrūkdavo sagų. Juodas prastas sijonas gerokai dengė blauzdas. Klubai ir mažytis apvalus pilvas jau seniai buvo dingę. Pastaruoju metu jos kūnas išdubo, ypač per juosmenį – visai kaip dėdės Josefo auksinis laikrodis be mechanizmo. Kartais vakarais, kai mama būdavo kaip reikiant pavargusi, jos veidas panėšėdavo į obuolį, šiek tiek pagulėjusį ant žemės.

– Malda – vienintelis dalykas, kuriuo žmogus nuolat gali pasitikėti. Malda yra bambagyslė, jungianti mus su Dievu, – pasakė motina ir ištiesė nugarą.

Vera taip krestelėjo galvą, kad plaukai pakilo aukštyn, o veidas įgavo išraišką, tarsi ji planuotų žmogžudystę.

– Melstis! – suspiegė ji. – Tada nedaug kuo turime pasitikėti! Jis net nesiteikia duoti mums kelių varganų litų – naujai suknelei arba nuomai! Mums niekada nereikėjo parduoti namo Baltarusijoje ir atsikraustyti į šitą nuskurusią vietą, kur tik girtuokliai ir surūgusios bobos! – Ji šluostė stalą į taktą su kiekvienu žodžiu. Paskui išskalavo mazgotę cinkuotoje vonelėje ir gręžė, kol pabalo krumpliai, tada demonstratyviai ją sulankstė į keturias dalis ir nutėškė ant čiaupo.

– Būk gera, išpilk vandenį! – paprašė motina ir pažiūrėjo į ją su liūdna nuostaba, tarsi tik dabar būtų paaiškėję, kad ji davė gyvybę vaikui, gebančiam ištarti tokius šventvagiškus žodžius.

Vera išpylė vonelę taip staigiai, kad vanduo aptaškė visą sieną. Po akimirkos ji stovėjo už širmos ir šukavosi ilgus šviesius plaukus. Mergina vilkėjo gražiąją palaidinę ir trumpą sijoną, kurio apačios kilnodavosi jai einant. Matyt, ir šįvakar eis linksmintis.

– Susipink arba susirišk plaukus, brangioji, – pasakė mama švelniai, bet įsakmiai.

Vera nutylėjo ir nepakluso mamai. Tik nusikabino rankinę ir švarkelį nuo vagio prie durų ir susiruošė eiti. Mama uždėjo Verai ant peties ranką, bet jai viso to nereikėjo. Pasipurtė, tarsi būtų nutūpęs įkyrus vabzdys. Motinos veidu nuslydo šešėlis. Jis priminė šaltas žiemos dienas prie upės, tylias, baltas ir kupinas sielvarto, apie kurį negalima buvo kalbėti.

Netrukus jos išgirdo Veros žingsnius ant laiptų. Žengė ji gan garsiai.

– Kai kurie gedi labiau kūnu nei galva. O kadangi veiksmai yra aiškesni nei mintys, mes pastebime Veros sielvartą, – pasakė mama, kai jos liko vienos. Jos balsas virpėjo nutraukiamas atodūsių, bet veidas buvo sustingęs.

Dortė nuolat girdėdavo, kad jiedvi su Vera labai skirtingo būdo. Mama turėjo galvoje, kad Vera ilgisi tėvo labiau niršdama nei ji, bet tai nereiškia, kad vienos skausmas mažesnis nei kitos. Dortės skausmas nebuvo didelis arba mažas. Labiau priminė šukių rijimą.

Veros skausmas dažnai reikšdavosi bausmėmis arba įžeidimais, arba ji pradingdavo daugeliui valandų mamai nežinant. Dortės sopulys, priešingai, buvo panašesnis į šikšnosparnį žiemą – įsikabinęs nagais, kybantis žemyn galva tamsioje kertėje. Toks natūralus, kad buvo galima pamanyti, jog jis ateina kartu su metų laikais.

Mamos maldos prasidėjo prieš atsikraustant į Lietuvą. Iš pradžių Dortei jos buvo nemalonios. Bet dabar dievobaimingi pokalbiai tapo kasdienybe. Tarsi ne visai suprantama psalmės eilutė arba senų laiptų girgždesys. Šįryt mama prašė Dievo Motinos atleidimo, nes Vera praėjusį vakarą per vėlai grįžo namo ir nusikalto. Mama paaiškino, kad jauniems žmonėms yra be galo daug pagundų. Tai, kaip manė Dortė, Mergelė Marija jau seniai turėtų žinoti. Pati Vera nei gavo, nei prašė atleidimo, tiesiog gulėjo užsimerkusi ir apsimetė mieganti.

Dortė šiose maldose įgudo išskaityti kur kas daugiau, nei reiškė ištarti žodžiai. Taip suprasdavo, ką mama žino apie Verą ir ją. Pavyzdžiui, kad mama girdėjo jas kalbant apie tai, kaip puiku būtų iškeliauti. Tolyn. Į Vakarus. Tiesą pasakius, mama turėtų suprasti, nes ir ji paliko vietą, iš kurios buvo kilusi. Bet ji, matyt, manė, kad tai, ką ji pati padarė, netiktų Verai ir Dortei.

Tėvas jas mokė lietuviškai nuo pat mažų dienų, nes tai buvo jo gimtoji kalba. Mama taip pat mokėjo šią kalbą, bet melsdavosi visada rusiškai. Į Mergelę Mariją kreipdavosi turbūt tik iš mandagumo. Galiausiai visada sukalbėdavo „Tėve mūsų“, rytais, sėdėdama ant suolelio prie dujinės viryklės ir maldama kavą. Atrodė, tarsi juodu būtų vienodai dominusi rytinė kava. Jis sėdėjo savo danguje ir laukė, kol užvirs vanduo, kad mama galėtų jį užpilti ant sumaltų kavos pupelių. Jei oras būdavo šaltas, Dievui reikėdavo palaukti. Tada mama apsivilkdavo nutrintą chalatą, apkraštuotą netikru kailiu, ir likdavo gulėti išskleidžiamoje sofoje po antklode.

Dažnai maldos sukdavosi apie tai, kokios jos turėtų būti dėkingos, kad dėdė Josefas jas priėmė. Mama neminėdavo, kad visa kuo padeda senukams. Ypač daug, kai negalėdavo susimokėti nuomos. Skalbimas ir valymas, drabužių taisymas, maisto gaminimas, daržas, sniego kasimas. Vištos irgi turėjo būti palesintos, o kartais ir papjautos bei nupeštos. Būdavo, kad mama su Dievu aptarinėdavo dalykus, kurių ji neturėjo žinoti. Pavyzdžiui, kad Dortė stovėjo už gyvatvorės kartu su kepėjo sūnumi Nikolajumi ir apsimetė nepastebinti, jog jis laiko ją stipriai apkabinęs per liemenį ir spaudžia prie savęs. Bet Dortė tai juto! Tarsi būtų ištirpusi. Tarsi jos oda būtų turėjusi tik vieną vienintelę paskirtį – būti liečiama.

Tėčio dėdė Josefas buvo liesas vyras gyslotomis rankomis, jis dažniausiai sėdėdavo ant kėdės prie lango ir laukdavo, kada sūnus grįš iš Vilniaus. Nuoma atitekdavo sūnui. Senukams labiau reikėjo pagalbos, pinigai jiems ne itin rūpėjo.

– Namas juk vis tiek stovi, – sakydavo Josefas.

Žmonės čia jį vadino litvaku, arba žydu. Būdavo pasakojamos šiurpios istorijos, kaip jis slapstėsi tai vienur, tai kitur ir išgyveno nelaisvę. Vienas iš mokytojų – nepasakydamas to tiesiogiai – užsiminė, kad tai žydai buvo kalti dėl rusų atėjimo keturiasdešimt ketvirtaisiais. Jis vadino juos komunistais. Jie mokėsi taip pat apie Romą Kalantą, jaunąjį herojų, kuris pats save padegė septyniasdešimt antraisiais, protestuodamas prieš rusų sugrįžimą. Susideginimui, aišku, niekas negalėjo prilygti, bet tai buvo ne jai. Pats dėdė Josefas nepasakodavo nieko, taigi Dortė nesuprato, kaip kažkas galėjo taip užtikrintai žinoti, kaip viskas buvo.