Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno

Kepėjo žmonai priklausė vienas vietinis baras. Kadangi ten buvo prekiaujama degtine, mamai nebepatiko, kad jos ten vakarais vaikščioja. Kepėjo žmona taip pat pardavinėjo limonadą ir kavą. Žinoma, ir kepinius. Duona būdavo pilkos spalvos ir kvepėdavo kmynais bei alaus mielėmis. Kadangi ji buvo rusė, kepdavo auksaspalves bandeles su saldžiu varškės įdaru. Būdavo taip skanu užsigerti stikline pieno. Kepėjo žmona skleidė aplink save lengvą cinamono aromatą.

Kartais vakarais ten pasidarydavo sausakimša. Susirinkdavo jauni ir suaugę vyrai. Dauguma jaunimo baigę mokyklą neturėdavo kuo užsiimti. Nedaugelis turėjo giminių mieste, pas kuriuos galėdavo gyventi, kol mokėsi amato arba siekė aukštesnio išsilavinimo. Šiaip jie likdavo namie ir dirbdavo, jei kas pasitaikydavo.

Į barą kepėjo namo pusrūsyje nuo gatvės vedė pora laiptelių. Kartais per kepyklos, kuri irgi buvo ten įsikūrusi, sieną galėjai išgirsti minkymo mašiną. Atsidavė rūsiu ir tabaku, nors kepyklos durys dažnai žiojėdavo atidarytos, o kepėjo žmona, matyt, bandydavo vėdinti ir palaikyti švarą. Viena siena margavo išklijuota tapetais su rudais ir raudonais tarpusavy besipinančiais raštais. Šviesa patekdavo pro du langus, o juos dengė dvi įprastos svetainės užuolaidos, parištos nušiurusiu dirželiu, kuris visai nebuvo tam skirtas.

Kartais ten stovėdavo sūnus Nikolajus. Arba padėdavo. Kaip ir motinos, jo veidas švytėjo nepaisant jokio oro. Jis retai ką tardavo, bet žvilgsnis slysdavo Dorte taip aiškiai, jog atrodė, lyg jis ką draugiškai jai sakytų. Ji ten eidavo tik dieną. Dabar jau buvo beveik vakaras, bet kai ji pamatė, kad Nikolajus stovi vienas, kojos pačios ten nuvedė. Ji linktelėjo ir atsisėdo ant kėdės šalia prekystalio, atsukdama nugarą į duris. Jis nuėjo į kambarėlį šalimais, kuris atstojo virtuvę, ir grįžo nešinas stikline pieno, nors ji ir neprašė. Vaikino veidas buvo visiškai rimtas, vis dėlto ji matė, kad iš tikrųjų jis šypsosi. Ji ištarė: „Labai ačiū!“, ir šyptelėjo jam.

Tvarkinėdamasis už prekystalio jis dirsčiojo į ją, o ji dirsčiojo į jį. Daugiausia jis be jokio reikalo dėliojo daiktus iš vienos vietos į kitą. Be to, rankose laikė mazgotę, su kuria kažką valė. Ji niekada nebuvo mačiusi, kad kas nors taip neįprastai laikytų mazgotę. Jis gniaužė ją kumštyje, tarsi ne mazgotei, o kumščiui būtų reikėję atlikti darbą.

Kad nepajustų, jog į jį spoksoma, ji stengėsi žiūrėti pro nuleistus akių vokus arba tada, kai jis stovėdavo šiek tiek nusisukęs. Ji taip pat išskleidė ten gulintį laikraštį, bet tik apsimetė skaitanti. Viduje nebuvo nieko, tik juodu, bet vis tiek nesikalbėjo.

Kai Dortė jau seniai buvo išgėrusi pieną ir vakaras ant lango išskleidė savo mėlyną apsiaustą, ji atsistojo. Užuot linktelėjusi, tūptelėjo. Susigėdusi paraudo. Jis linktelėjo rimtu, švytinčiu veidu, kaip įprastai. Bet šiandien jis žaibiškai numetė mazgotę, pro kepyklos duris pranešė išeinąs ir čiupo švarkelį, kuris gulėjo ant kėdės. Kadangi Dortė to nesitikėjo, jai neatėjo į galvą, kad toks elgesys keistas. Juk jis nieko blogo nepadarė, tiesiog atidarė duris, tarsi jie būtų susitarę. Tamsa ir medžių šešėliai juos slėpė nuo kitų, bet ne vieną nuo kito. Šiuo metu daugelis sėdėjo už užuolaidų.

– Tu nieko prieš, jei aš tave palydėsiu? – eidamas paklausė truputį uždusęs.

Ji nesugebėjo atsakyti, tik papurtė galvą. Tą pačią valandėlę jai toptelėjo, jog per tamsu, kad jis tai pamatytų ir kad lengvai galėjo pamanyti, jog ji prieštarauja. Todėl ji pažvelgė į jį ir šyptelėjo. Miltų dėmės ant jo skruosto jau nebesimatė. Ten, viduje, ji buvo ryški. Tačiau iš jo akių sklido šviesa ir tamsoje. Šiek tiek nerami, tarsi laivų šviesos vakare.

Jis palydėjo Dortę iki pat namų slenksčio. Ten jie stovėjo tylėdami. Tuomet jis turbūt susimąstė, kad kažką turėtų daryti. Tvirtai prisispaudė ją prie savęs ir leido rankoms slysti jos nugara. Netrukus ir sėdmenimis. Atrodė, tarsi neri į saulės prišildytą upės įdubą. Lyg kas švelniai kutentų šlaunis ir pilvą, nors jo rankų ten nebuvo. Ji turbūt turėjo uždrausti. Krūtys irgi prisidėjo ir tapo šito keisto malonumo dalimi. Ji beveik liovėsi kvėpavusi. Dabar tai atrodė visai nebūtina. Jo ranka nuslydo palaidine. Tai buvo nepakeliamai nuostabu. Ji stovėjo tamsoje, apgaubta pyrago ir duonos kvapo. Po valandėlės ten, apačioje, ji pajuto kažką panašaus į drėgnas samanas. Ar buvo šitaip nutikę anksčiau?

Tą pačią akimirką kažkas nulipo laiptais. Laimei, jie laiku išgirdo žingsnius, jis jau buvo dingęs, prieš kažkam sužinant, kad čia buvo. Išskyrus mamą.

– Štai kur tu, brangioji! – pasakė ji ir įėjo į tualetą nieko neužsimindama, kad žino.

Šitaip Dortė gavo valandėlę susikaupti, kol užlipo laiptais ir nusivilko.

– Manau, Verai nepatiko, jog aš kalbėjausi su Dievu tą vakarą – apie tai, kad jos mėnesinės tokios sunkios? – pasakė mama įėjusi iš paskos.

– Taip, ji linkusi laikyti tai paslaptyje.

Tą patį rytą Vera šaukė, kad motina ir Dievas pažeidė jos orumą. Mama kaip paprastai teigė, kad nė plaukelis nėra nukritęs ant žemės Dievui nežinant. Ir Dortė suprato, kad šiuo požiūriu, turint galvoje visus mažus ir didelius, kurie per visą tą laiką yra nukritę ant žemės, Veros menstruacijos ganėtinai nublanksta.

Tėčiui nebuvo sunku viską sakyti žmonėms tiesiai – ne taip, kaip mamai. Dortei atrodė, kad pažįsta jį daug geriau. Net dabar, kai jo nebėra. Ji ryškiausiai prisiminė ne tai, kaip jis atrodė ar ką darė, bet tai, kaip jis sėdėdavo nušiurusiame fotelyje su kutais ant ranktūrių ir kalbėdavosi su jomis. Jis nesupykdavo, jei jos ir nesiklausydavo, priešingai, ramiai sėdėdavo ir kalbėdavo toliau. Jo standūs ūsai kilodavosi aukštyn žemyn, tarsi protestuotų prieš kiekvieną žodį. Bet jis to nepastebėdavo. Jis buvo tarsi nesustabdoma, saugi žodžių upė.

Po jo viskas nutilo. Net oras nebejudėjo. Liepos viduryje tvyrojo bemaž trisdešimties laipsnių karštis. Žmonių sodai ir laukai virto dykyne. Tarsi gamta kurį laiką būtų žinojusi, jog tėvas liepos aštuonioliktos rytą gulės miręs lovoje šalia mamos. Visiškai tylus ir nebesušuks: „Labas rytas!“, kaip kad visada.

Motinos klyksmas įsiveržė tiesiai į Dortės sapną. Ji vaikščiojo pievoje ir skynė ramunes, bet taip skubėjo, kad nutraukdavo tik gėlių žiedus. Kažkokiu būdu Dortė žinojo, nors ir ne visai pabudusi, kad motinos klyksmas reiškė kažką, kas buvo daug blogiau už visa kita. Bet kad tėvas mirtų? Ne, negalėjo būti nė kalbos! Net ir tada, kai jos su Vera stovėdamos priešais lovą jį pamatė, nors motinos klyksmas ir atsimušė į langų stiklus bei privertė ryto šviesą atsitraukti.

Dortė negalėjo prisiminti, ką ji pati darė, bet Vera kiek pastovėjo, paskui nulėkė pas kaimynus pagalbos. Tai tėvo neatgaivino, šiaip ar taip, ji pamėgino.

Iš pradžių mama tėvo mirtį priėmė kaip nenatūralų dalyką, nors ir akivaizdų, kol visiškai neteko jėgų. Atrodė, tarsi visos mintys ir judesiai būtų dingę iš namų. Jei ne geri kaimynai, Verai ir Dortei būtų reikėję jį palaidoti pačioms. Bet tokiais atvejais visi susitelkdavo, bent jau kol tai nieko nekainuodavo. Po kuklių laidotuvių mama ir vėl pasikeitė. Tyla ir praktiškumas užvaldė visus kampus, įsitvirtino tapetuose ir užuolaidose, nugulė peilius stalčiuje ir patalynę.

Dortės viduje kažkas įtrūko. Kaip ir tėvo pasakojime apie plyšį ledyne, į kurį žmonės įkrisdavo ir jau niekada nebeišsikapstydavo. Tikrovėje ji niekada nebuvo ledynuose – vis tiek matė save įšalusią. Kartais naktimis ji nubusdavo, nes tame plyšyje imdavo dusti. Nors netrukus jai ir pavykdavo įkvėpti, visiškai tai nepraeidavo, o vis pasikartodavo. Ji suprato, kad šitaip tęsis visą likusį gyvenimą. Plyšys žiojėjo visur, kuo tik ji užsiimdavo, nors tiesiogiai apie tai ir negalvodavo. Pavyzdžiui, kai atsibusdavo naktį ir atsitūpdavo virš kibiro. Beprasmiškai šlykštu pripildyti baltąjį kibirą skysčiais iš kūno vidaus, to slapto gyvenimo, kai tėvas turi gulėti žemėje. Tiesiog pūti.