Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Ei, tu ten! Ramiai! Ateik čia! – tarė įsakmus moters balsas.

– Tai tik upė, ji nepavojinga, – ramiai patikino Dortė rusiškai ir abiem rankom iškėlė ryšulį virš turėklų. Mėnulio šviesa žaliai nuspalvino rankšluostį tą akimirką, kai Dortė jį paleido. Jis šiek tiek išsiskleidė ir suktelėjo prieš pradėdamas leistis žemyn. Ji vikriai užsilipo ant dėžės ir permetė vieną koją per turėklus – tai buvo taip paprasta. Tada geležiniai gniaužtai trūktelėjo ją atgal, ir mėnulio link nuskardėjo šaižus pratisas riksmas.

Dar kartą atsilapojo laiptinės durys, ir į vidų įvirto daugiau žmogystų. Dabar jie ją turėjo. Susispietė aplink ją, lyg ji būtų buvusi jaukas, kurio jie norėjo atsikąsti. Užtektinai didelis jiems visiems. Ją sučiupo daugybė rankų ir nutempė nuo turėklų. Dortė mėgino ištrūkti, mušti, kąsti, bet prieš tiek daug buvo bejėgė. Vienas vyras padarė staigų judesį, ir būrys pakriko. Tuomet ant Dortės riešų sužvangėjo pora antrankių. Metalas priminė kandančius nasrus.

– Dabar ramiai! Tiesiog ramiai! – girdėjo, jiems stipriai spaudžiant rankas ir kūną, lyg būtų pagavę vagį.

Ūmai Dortė suprato, kad upė išnyko arba pratekėjo pro šalį. Vėl prasidėjus spazmams, kojomis ji nebegalėjo pasitikėti, taigi sukniubo, atsitrenkdama į šiurkščią ir šaltą uniformą. Kakta nusibrėžė į vieną iš blyškių sagų. Pasidarė tylu. Beveik šilta. Aplink ją spietėsi kūnų siena. Vėjas beveik neužpūtė. Galbūt greitai pavyks užmigti.

Vienas vyras parodė į sniegą, persisvėrė per turėklus ir pažvelgė žemyn.

– Čia pilna kraujo! Ką ji numetė žemyn?

Dortė tyliai nusijuokė. Pati girdėjo, jog juokas prikimęs, seniai nenaudojamas, tačiau vis tiek juokas.

– Mozė išsigelbėjo meldų pintinėje… – išspaudė ji. Rusiški žodžiai skambėjo lyg eilės.

Dortei vėl susmukus ant kelių, jie ją pakėlė. Po vieną iš kiekvienos pusės. Jiems tempiant ją link durų, terasoje pasirodė dar dvi žmogystos.

– Ar jūs visiški idiotai? Nejau nematote, kad ji gimdo?!

– Kas tu toks? – sušuko vienas.

– Tai aš paskambinau ir paprašiau išvaduoti merginas. Viena iš jų sėdi mano mašinoje.

Staiga apakino stipri šviesa. Ir kai ji vėl galėjo matyti, Olavas stovėjo palenkęs galvą už vyro su blyksinčiu fotoaparatu.

– Velniop tai! – sušuko vienas, kitam staugiant prie pat jos galvos, jog reikia pastatyti sargybą prie visų išėjimų, kad niekas nepaspruktų.

Jie nunešė ją į kaukiančią mašiną. Tačiau rankos buvo laisvos. Ji galėjo susišildyti jas laikydama pažastyse. Kartkartėmis ji apsičiupinėdavo, kad rastų, kur įsikibti. Šį sykį spazmai nenorėjo liautis. Ji pritepliojo jiems vidų, bet, matyt, nieko tokio. Niekas neburnojo. Viena moteris sėdėjo prie jos ir sakė kažką, ko ji nesuprato. Tačiau nebuvo jokio skirtumo. Ji vis tiek negalėjo atsakyti, tiesiog šnopavo, košdama pro dantis orą.

Daug vėliau, kai ją ant neštuvų įnešė į namą, ir oras, kurį ji traukė, pasikeitė, atrodė, jog klubus kažkas nutraukė nuo kūno. Ji girdėjo save šaukiant „Tėveli, tėveli!“, tačiau jis neatsakė. Baltai apsirengusi žmogysta nutraukė nuo jos pūkinę striukę ir drabužius. Viena šlepetė nukrito, kai jie lėkė su ja ilgu koridoriumi. Dortė nesugebėjo rasti norvegiškų žodžių, kad galėtų paklausti, ir viskas atrodė beprasmiška. Nes niekas nesibaigė, ji tai tik įsivaizdavo. Negalima pasitikėti tikrove. Niekada.

– Ramiai! Kvėpuok! Dabar! – įsakė balsas virš jos. Kitas balsas tvirtino, kad ji numetė vaiką nuo terasos.

– Tėra tik vienas, ir jis dabar ateina! – piktai ištarė pirmasis ir praskėtė jos šlaunis.

Viršutinė kūno dalis gulėjo po paklode, tačiau papilvė buvo išstatyta svetimiems žmonėms po ryškia šviesa. Ji gaudė orą persuktais žandikauliais, o tuo tarpu baltos, švarios būtybės stovėjo ratu ir įsakinėjo. Kartkartėmis jai, matyt, pakako kvapo Laros rusiškiems keiksmams išspjauti.

– Taupyk jėgas, viskas einasi puikiai! – ištarė kažkas. Tai nebuvo tėčio balsas, tačiau pasigirdo jo žodžiai. „Vaikas niekada nėra gėda, o apsivalymas.“ Tuomet ji pačiupo kažkieno ranką ir rado žodžius:

– Padėkit man! Neleiskit Bosui jo paimti! Jis parduoti! Aš nesu kekšė!

Po to, kai prakaitas apgaubė ją lyg dar viena oda, draugiškas balsas paklausė, ar ji norėtų ko nors atsigerti. Ir norvegiški žodžiai išsprūdo taip lengvai, lyg būtų ten tūnoję ir laukę, kol kas nors paklaus:

– Prašau stiklinę pieno!

Dortė vaikščiojo, ieškodama į rankšluostį suvynioto pilkojo dramblio. Upė plaukė patvinusi. Tiesą pasakius, ji nežinojo, ar čia toji Tomo ir Laros mieste, ar upė namie. Sraunios rėvos darė ją svetimą. Dortė nemanė, jog verta eiti arčiau. Tvyrojo tirštas rūkas. Pakrančių krūmynai bolavo padengti šerkšno. Staiga jai stovint po jųdviejų su Nikolajumi medžiu išlindo saulė. Šiluma pribloškė. Ji viską ištirpdė. Ilgai netruko, tereikėjo pradėti. Dortė mėgino sugauti ištirpusį sniegą rankomis, tačiau, žinoma, nepavyko. Vanduo irgi nesileido sugaunamas, tiesiog tekėjo pirmyn ir pavirto tvenkiniu. Bestovint ant šakų išsiskleidė lapai, o žemė aplinkui sužaliavo. Ji įsibrido į drungną vandenį. Tai nebuvo upė, tik mažytė ištirpusio sniego balutė. Tėtis sėdėjo ant kito kranto ir žvejojo. Dortė įsibrido kiek toliau, bet jis šūktelėjo, kad ji pasiliktų ten, kur stovi.

– Tėveli, aš noriu pas tave! – sušuko ji.

– Negali būti nė kalbos! – atsakė jis ir nuslydo į vandenį, paskui save nusitempdamas meškerę. Spalvingosios muselės kurį laiką dar plūduriavo vandens paviršiuje. Paskui iš jų liko tik prisiminimas.

Baigiamasis žodis

Be leidyklos Gyldendal Norsk Forlag redaktoriaus ir skaitytojų, dar norėčiau paminėti atskirus žmones, padėjusius be jokio atlygio. Labai dėkoju:

Nilsui Johnsonui, Tyrai Tønnesen, Johanui Borgosui, Kjetiliui Kolsrudui, Wenchei Lie Giæver, Evenui Ytterhusui, Geirui Hustavnesui, Tovei Smaadahl, Signei Kroknes, Beritai Kjærran Norling, Isakui Rodgei, Olgai Drobot, Ievai Uckutei, Rasai Žiburkutei, Astridai de Vibe, Hildei Wassmo, Bjørnui Hullebergui, Laimai Žiburkienei, Eglei Išganaitytei ir Lietuvoje sutiktiems žmonėms.

Ypač dėkoju toms jaunoms moterims, kurios nepabūgsta liudyti prieš savo skriaudikus. Mes skolingi joms globą, paramą ir pagarbą. Turime sukaupti visas jėgas, kad sustabdytume smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

Autorė