Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Porą kartų Sargė pasakė: „Išleisiu tave, kad galėtum nukakti į ligoninę, bet Artūras ar kas kitas turės tave prižiūrėti!“ Lyg Dortė būtų galėjusi ką padaryti. Sargė žymėjosi pieno ir maisto kainas sąsiuvinyje su užlankstytais lapų kampais. Dortė nesuprato, kaip galėtų sumokėti, o Artūras niekada neturėjo pinigų. Bent jau taip sakė.

Augo ne tik pilvas – galvoje lizdą susisuko begalinė tuštuma. Tarsi nustūmė visa kita į šoną, pavyzdžiui, norvegiškus žodžius. Jai trūko Tomo ausinuko. Buvo šlykštu galvoti, kad Bjarnė kišasi kaištukus į savo ausis. Porą kartų Dortė buvo išsitraukusi spalvas ir piešimo sąsiuvinį, norėdama nusipiešti gerų minčių. Bet galiausiai visada pravirkdavo, taigi tie bandymai neturėjo jokios prasmės. Paguoda – litrinis pakelis pieno, kurį sargė atnešdavo kas antrą dieną. Dortė laukdavo jo lyg ypatingo įvykio. Beveik iškilmingai atidarydavo naują pakuotę ir prisipildavo stiklinę. Raudonos gėlės ant pakelio atrodė šviežios, nesvarbu, kiek kartų atlenkdavo kraštelius ir įdėdavo bei išimdavo pakuotę iš šaldytuvo. Ji nusinešdavo stiklinę prie sofos ir gerdavo, apsivyniojusi pledu pilvą ir kojas. Tačiau šiandien buvo taip šalta, jog gėrė sėdėdama po antklode lovoje.

Sargė uždraudė jai naktimis laikyti įjungtą šildytuvą. Kartkartėmis ji ateidavo patikrinti, taigi neišeidavo jos apgauti. Taip pat jai nebuvo leidžiama laikyti visą laiką įjungto fontanėlio. Tačiau Sargė negalėjo girdėti čiurlenimo viršuje, taigi Dortė vis tiek kur buvus, kur nebuvus įkišdavo kištuką. Snieguolė čia atrodė kitokia nei Laros bute. Šiuo metu buvo beveik neįmanoma žiūrėti jos šypsenos.

Iš šlepečių su zuikio ausimis ant šaltų grindų nebuvo jokios naudos, bet Dortė rado porą Artūro paliktų vilnonių kojinių ir mūvėdavo jas naktimis. Ji juk žinojo, kaip tai kvaila, tačiau kartais laukdavo, kad jis ateitų, nors beveik visada parsirasdavo vėlai vakare, gerdavo alų ir miegodavo ant sofos iki kitos dienos vidurio. Jam išėjus kambaryje likdavo keistas kvapas. Kažkas panašaus į gendančio maisto. Pastaruosius kartus jis, laimei, nemėgino į ją įsiskverbti. Pasitaikydavo, kad jis šnekėdavo su ja apie įprastus dalykus.

Kai jo nebūdavo, tualetas priklausydavo tik jai ir nedvokdavo. Niekas iš darbininkų toje rūsio dalyje negyveno. Gerai, kad nereikėjo bijoti, jog naktį sutiks vyrų. Dortė buvo su Sarge susitarusi, jog ši jai praneš, kada išeis paskutinis klientas, kad galėtų ramiai miegoti.

Vis dėlto jis įlėkė, kai ji mažiausiai to tikėjosi. Ūmai išdygo tarpdury su mažyte plastikine Kalėdų eglute, kyšančia iš krepšio. Uždegė šviesą, nutėškė į šoną krepšį ir liko stovėti išskėstomis kojomis, spoksodamas į ją neapykantos kupinu žvilgsniu.

– Tu melavai! Priiminėjai vyrus visą laiką! – Jis sunkiai klestelėjo ant lovos susiėmęs rankomis galvą.

– Ne! – tarė ji ir apsikabino pilvą.

– Bjarnė aiškina, kad iš tavęs gerai uždirbu! O dabar tą man mestelėjo ir darbininkai. Angliškai!

Nebuvo labai protinga jam prieštarauti, todėl Dortė tik pakratė galvą. Artūras susakė dar kažką, ko ji nesuprato. Galiausiai vyrukas jai priminė, jog apmokėjo jos kelionę. Dortė valandėlę klausėsi, kišdama duoną į plastikinį maišelį. Ant pjaustymo lentelės gulinti riekė dar nesuvalgyta kilo gerkle.

– Jie sako, jog jiems tereikia pasirodyti lange, ir tu duodi ženklą, kad kelias laisvas. Tuomet jie nueina į palėpę ir gauna pasidulkinti. Jei tik sumoka.

– Palėpę? Kur? – greitai paklausė ji.

– Velniai žino! Kur laikai pinigus?

– Aš neturiu pinigų. Esu skolinga Sargei daugybę pinigų.

– Meluoji! – subjuro jis ir trinktelėjo delnu Dortei per skruostą. Smūgis nebuvo stiprus, ir jai pavyko atšlyti.

– Mes turime laikytis drauge, tu ir aš, – ištarė ji kiek galėdama aiškiau įspraudusi galvą tarp rankų. Kai pakėlė į jį maldaujamas akis, Artūras atlyžo, stovėjo ir svyravo.

– Kaip tu įėjai? – neatsargiai paklausė ji.

– Pro duris, aišku! – sušvokštė jis.

– Tu turi raktą?

– Dėl to nesirūpink! – Artūro ranka šoktelėjo į viršų, bet ir vėl ją nuleido. Lyg nebeprisimintų, kodėl ruošėsi trenkti.

– Ar įkišti kištuką? Gal pažiūrėkime abu į Snieguolę? – paklausė Dortė apsimesdama, jog nežino, koks jis piktas.

– Turi alaus?

Ji žengė atbula tolyn nuo jo kumščių nieko neatsakydama.

– Aš klausiau, ar turi alaus! – sušuko Artūras ir pažvelgė į šaldytuvą. – Velnias! – suriko nieko neradęs. Paskui atsisuko bejėgiškai žvelgdamas ir nukėblino šalin.

– Viso geriausio! Nenoriu būti tavo klientas! – tarė jis, pasičiupo krepšį ir susiruošė eiti.

– Prisimeni, tu kalbėti apie savo mamą? Niekada neturėtum toks tapti. Kaip tavo tėvas. Jis išėjo, – tarė ji.

Artūras staigiai atsisuko tarpdury ir sustojo, lyg būtų ką pamiršęs. Tuomet nusviedė krepšį ir ryžtingai žengė Dortės link. Stumtelėjo ją taip stipriai, jog Dortė užkrito ant stalo ir pamažu nuslydo ant grindų. Akimirką Artūras stovėjo ir žiūrėjo į ją, lyg nebūtų gerai supratęs, kas ten guli jam po kojų.

Staiga ji tai pajuto. Jos kūnas daugiau nebesipriešino. Ji tiesiog gulėjo prieš akis plevenant blyškioms krintančioms žvaigždėms. Mėgindama paskutinį kartą išsilaisvinti, Dortė įbedė į jį neapykantos kupiną žvilgsnį ir sutelkė visas jėgas į mintį: „Trenk! Drąsiau! Užmušk mane!“ Tačiau Artūras minčių neskaitė.

– Tu apie tai man nekalbėsi! Po galais, tu man nekalbėsi! Kekšė! – sužiopčiojo jis. Paskui čiupo krepšį ir įsistebeilijo į kyšančią Kalėdų eglutę.

Nuo grindų Dortė galėjo žvelgti tiesiai jam į veidą. Akys pamažu susiliejo, kol jis stovėjo, nežinodamas ko griebtis. Staiga iš krepšio vienu kartu ištraukė Kalėdų eglutę. Sidabrinės spalvos stiklinis burbulas terkštelėjo ant grindų. Nesudužo, bet nuriedėjo po lova ir dingo. Medelis virpėjo plastikiniais spygliais prie pat Dortės galvos.

– Koks aš kvailys! Nupirkau Kalėdų eglutę ir visa kita! Bet pasilik sau! Gerų Kalėdų!

Artūrui išėjus, ji atsistojo ir pastatė eglutę kampe prie lango.

Prieš pradėdama valyti Dortė nusprendė pasibelsti pas Juliją. Merginos kambarys buvo mažytis, bet šiltesnis nei apačioje, rūsyje. Iš tikrųjų joms nebuvo galima šnekėtis be Sargės žinios, bet Dortė norėjo pamėginti. Po valandėlės ji išgirdo viduje žingsnius.

– Tai aš, Dortė, – sušnibždėjo ji.

– Aš negaliu atidaryti, aš užrakinta, – atsiliepė Julija tokiu balsu, lyg visą naktį būtų nemiegojusi.

– Kodėl?

– Aš taip supykau. Aš nepakeliu dvylikos klientų per dieną. Aš sergu!

– Kas užrakino?

– Aš nežinau. Užrakino, ir tiek. Aš net negaliu nueiti į tualetą, turiu viską daryti į kibirą.

Dortė sakė jai pro durų plyšelį dalykus, kuriais netikėjo pati. Pavyzdžiui: „Tu greitai iš ten ištrūksi! Garbės žodis! Aš paprašysiu Sargės, kad atrakintų.“ Ji prisiminė, kad taip darydavo mama, kalbėdama su Dievu. Guodė pati save.

– Nepalik manęs! – sukūkčiojo Julija. Tačiau Dortė išgirdo apačioje kosint Sargę ir nedrįso atsakyti. Iškart laiptuose pasigirdo žingsniai, ir Dortė be garso užlėkė tamsiais laiptais į viršutinį aukštą. Ji niekada nevalydavo ten, viršuje. Nebuvo reikalo, nes ten niekas negyveno. Artūras minėjo palėpę?

Buvo tamsu. Ji įsikibo į turėklus, laikydama rankoje rankinę. Niekada nedrįsdavo jos palikti. Dabar ji vylėsi, kad Sargei nepasirodys keista, jog šepetys ir kibiras stovi trečiame aukšte, o jos nėra. Laiptai rėmėsi tiesiai į sieną. Joje buvo durys. Iš pradžių Dortė pasiklausė, ar negirdėti Sargės, bet aplinkui buvo tylu. Tuomet ji paspaudė rankeną, ir tyliai sudejavusios durys atsivėrė.