Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Julija pasakodama ėmė tarsi atsigauti, tuo tarpu Dortė jautėsi siaubingai, lyg keletą savaičių prasirgusi gripu. Julija kalbėjo toliau:

– Kita iš merginų, ta, kuri gyvena kambaryje šalia manęs, pasakojo, kad ankstesnėje vietoje policija ją suimdama uždėjo antrankius. Kelias vedė tiesiai namo į Lietuvą. Po trijų dienų ir vėl ją pasiėmė tie patys tipai. Buvo sulaužytas žandikaulis ir supjaustytos genitalijos, nes jie tvirtino, kad ji įskundė. Kai ji galėjo pastovėti ant kojų, ją išprievartavo penki vyrai ir atgabeno čia su padirbtu pasu. Tiesiai čia, į trečiąjį aukštą, ir uždarė.

– Kodėl ji grįžo kartu?

– Ar tu esi bandžiusi pasakyti „ne“ jiems pabeldus į tavo duris?

– Ne, bet…

– Jie pagrasino iškabinsią plakatą, kad visi kaimynai namuose sužinotų, jog ji kekšė. Pagrasino sudeginsią tėvų namą, išrausią mažajam broliukui nagus ir išprievartausią jos tris seseris. Paklausyk! Niekas nėra toks pavojingas kaip tie, kurie neva nori padėti! Negalvok, kad kas nors padės tau gauti darbo arba pasilikti šalyje. Jiems tereikia, kad paliudytum teismo salėje, kur gražūs žmonės spokso į tave, tau smulkiai pasakojant, ką turi daryti kekšė. Jie tave filmuoja ir įrašo garsą, kad galėtų iš viso to pasijuokti parsiuntę tave namo!

– Aš sutikau jį traukinyje, – tarė Dortė beveik vien tam, kad ją sustabdytų.

– Kokia tu iš tiesų naivi! Tu kekšė ar tave čia tiesiog įmetė?

– Nesakyk šito žodžio! Aš visa tai užraukiau!

– Taip, kurgi ne. Užraukei? Nėščia ir uždaryta rūsyje. Kodėl, tavo manymu, jie leidžia tau išperėti vaiką, užuot išsiuntę tave namo? Ogi kad parduotų jus abu! Yra žmonių, kurie už vaiką moka gerus pinigus.

Dortė sėdėjo su telefonu rankoje. Julijos istorijos buvo šiurpesnės už Laros. Ūmai ji pajuto, kaip stipriai pasiilgo Laros, ištryško ašaros. Pasiilgo rusiškų keiksmažodžių ir pokalbių. Pasiilgo burnojimo ir juoko. Ir kad kas nors išspręstų keblumus. Jei būtų turėjusi Laros numerį, būtų galėjusi paskambinti. Ji sugniaužė pirštus ant telefono.

– Ar žinai, kaip šituo naudotis?

– Manau, kad taip. Turėjau telefoną, bet jie jį atėmė, – sumurmėjo Julija ir ištiesė ranką. – Duok pažiūrėti! Man reikia šiek tiek daugiau šviesos!

Dortė įjungė seną sieninę lempą virš lovos. Languotas gaubtas buvo nusėtas purvinomis geltonomis dėmėmis, lyg kas būtų apipylęs jį alumi.

– Manai, tau pavyks? – po valandėlės pasiteiravo ji.

– Nustok zyzti! – tarė Julija spaudydama mygtukus. Trumpučiai pyptelėjimai buvo lyg magiška žinutė iš visatos.

Išgirdusi garsus iš koridoriaus Julija išjungė šviesą ir žaibiškai pakišo telefoną po pagalve. Dortė nespėjusi susivokti palindo po pledu ant sofos. Šlepsėjimas artinosi. Po akimirkos atsivėrė durys ir gatvės žibinto šviesoje pasirodė ištįsęs Sargės pavidalas.

– Kaip sekasi?

– Mes miegoti… – sumurmėjo Dortė.

– Čia aplink namą slankiojo kažkoks tipas. Pamaniau, kad vėlyvas klientas, bet jis nepaskambino. Matyt, apsigalvojo. Kai kurie paskutinę minutę praranda narsą. Taip, taip, šįvakar išsisukai! – ištarė ji balsu, kuris, matyt, turėjo būti draugiškas.

– Ačiū! – tarė Dortė, lyg būtų kalbama apie ją. Julija tylėjo, buvo sunku numanyti, kiek ji suprato. Sargė juk nebuvo atsakinga už tai, jog kas nors nesupranta, todėl vėl prabilo:

– Laikykitės atokiau nuo lango. Nenoriu jokių slampinėjimų ir beldimų! Labanakt!

– Labanakt! – su palengvėjimu ištarė Dortė, o Julija išleido apsnūdusį garsą, kuris galėjo reikšti bet ką.

Sargė uždarė duris, žingsnių garsas nutolo ir pradingo.

– Šita išgama! – sušnypštė Julija.

– Ji ne tokia bloga, kai nori…

– Ne, jei tik jai sumoki. Jei būčiau skolinga nuomą jai, o ne Bjarnei, nebūčiau jo valioje, – tarė Julija ir uždegė šviesą.

Po trumpos valandėlės ji netikėtai žvaliai nusijuokė.

– Man pavyko! Kam galima naktį paskambinti?

Dortė atsistojo, apsivilko frotinį chalatą ir krečiama drebulio priėjo prie Julijos su rankine rankoje.

– Tu primeni seną turgaus bobą, išėjusią pasivaikščioti po miestą! – tarė Julija, o prakirsta lūpa iškreipė šypsnį.

Dortė neatsakė, bet susirado Olavo vizitinę kortelę.

– Aš paskambinsiu ir pasakysiu, kad mums pavyko.

– Ne! Nenoriu vėl gauti į kailį. Aš tiesiog ištrūksiu iš čia ir pradingsiu. Problema – ištrūkti lauk ir rasti vietą, kur apsistoti.

Dortė drebėjo ant lovos krašto apglėbusi save rankomis. Garas sklido iš jos lyg rūkas.

– Aš privalau paskambinti ir pranešti. Parodyk man!

– Jei esi tokia kvaila, nepainiok į visa tai manęs! Surink jo numerį! – nenoriai paliepė Julija. Tuomet ji pamokė Dortę išsaugoti numerį ir paskambinti, laikydamasi už vieno lūpų kampučio. Ji kalbėjo tiek daug, jog žaizda pradėjo kraujuoti. Smakru nusidriekė raudona linija.

Išgirdusi Olavo balsą, Dortė nežinojo, ką sakyti. O pagaliau ištarusi „Labas“, išgirdo jį aiškinant, jog jis negali atsiliepti ir ji turinti palikti žinutę.

– Kalbėjo ne jis, – ištarė ji nusivylusi ir uždarė telefoną.

– Kas gi tuomet?

– Jo telefono balsas, kuris prašė žinutės.

– Ak! – tarė Julija pilna pasidygėjimo, paskui vėl atsigulė į lovą ir atsiduso. – Jaučiuosi visiškai sužlugdyta! Jei turėčiau šeimą, vis tiek norėčiau paskambinti namo vien tam, kad išgirsčiau kalbant gyvus žmones. Turi šeimą?

Dortė susikišo rankas į chalato rankoves ir ėmė pasakoti apie mamą ir Verą. Tėtį. Pasakojant viskas tapo taip ryšku. Veidai. Balsai. Mama, sukanti savo kasą į kuodą ir kaišiojanti plaukų smeigtukus. Niaurus Veros veidas atsikėlus rytą. Tačiau ji nepasakojo apie vaizdus, kurie sukosi prieš akis, tik tokius dalykus, kuriuos nepažįstamas žmogus gali suvokti. Pavyzdžiui, kad jos neturi pinigų.

– Ar papasakojai apie vaiką?

– Ne! Mama tokia jautri. Kartais atrodo, tarsi jai kas būtų čia sudaužyta, – pasakė Dortė ir parodė į savo galvą. Ji žinojo, jog negerai šitaip sakyti apie mamą nepažįstamam žmogui. Tačiau jau buvo padaryta. – Ji visada sako: „Dievas ras išeitį“, – pridūrė ji.

– Ir Dievas rado išeitį ir pavertė tave kekše! – tvirtai ištarė Julija.

– Nesakyk šitaip! Dievas niekada šitaip nesielgia!

– Kas gi tuomet? – piktai suprunkštė Julija.

Drąsa, kuri buvo apėmusi Dortę, kai ji paėmė voką, dingo lyg žuvis, kuri iš pradžių užkibo, bet vėliau apsigalvojusi paspruko.

– Dievas turbūt mano, kad aš pati kalta. Nes norėjau greitai užsidirbti daug pinigų, kad mama galėtų manimi didžiuotis. Bet dabar nebežinau, kas kaltas, – tarė Dortė ir paslėpė veidą delnuose.

Julija daugiau jos nebekalbino. Stojo tyla. Gatvėje taip pat buvo naktis. Niekas nevaikščiojo pro šalį.

– Ar galima gyventi neturint kuo tikėti? – sukuždėjo Dortė.

– Aš laikausi įsitvėrusi gyvenimo, kad galėčiau atkeršyti. Sutriuškinti juos! Jie niekada nesužinos, ką aš galvoju prieš smogdama. Aš tuo tikiu! Supranti?

– Ne. Aš taip nemoku.

50

Julijai nebuvo leista pasilikti pas Dortę ilgiau negu iki kitos dienos. O Olavas teturėjo telefoninį balsą, kuris norėjo, kad ji šnekėtų. Dortė nedrįso. Galiausiai ji nuleido rankas. Kelias dienas nebeskambino. Nors tėčio laikrodis vis dar nerodė laiko, Dortė nešiojo jį kiekvieną dieną. Tačiau keturkampis laikrodis su dangteliu ant ciferblato, kurį jai paskolino Sargė, veikė gerai. Dabar jis rodė septynias. Tereikėjo atsikelti ir nuplauti laiptus, kurių nespėjo vakar, prieš pradedant rinktis klientams. Sargė nebebuvo tokia griežta – Dortė galėdavo valyti, kai pati pajėgia, jei jie nieko nelaukdavo.