Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Sniegas gulėjo lyg juoda vilna tarp grotų ir stiklo. Vėjas įspraudė popierinio maišelio liekanas, kad jį pasičiuptų šaltis.

– Tėveli! Ar jau viskas?

– Jau greitai. Labai greitai!

– Ką aš su juo darysiu?

– Suvyniosi jį į rankšluostį.

– Bet paskui? Kaip aš tai darysiu?

– Pasipraktikuok su pilkuoju drambliu. Gražiai apgaubk jį rankšluosčiu ir priglausk prie savęs. Pagalvok apie ką nors, kas susiję su vasara!

– Tėveli, juk ir tu nieko apie tai neišmanai?

– Visas gyvenimas susideda iš begalinės virtinės dalykų, kurių visai neišmanai, bet turi įveikti!

51

Staiga iš viršaus atsklido triukšmas. Netrukus pasigirdo sunkūs žingsniai ir pykinantis smūgių į kūną garsas. Širdį rėžiantis Julijos riksmas. Bjarnės riaumojimas.

– Užsičiaupk! Kitaip tave užmušiu!

Su kuo jis daužė? Beisbolo lazda? Sargė turėjo ateiti ir išgelbėti Juliją! Tačiau Sargė nesirodė. Kažkoks sunkus ir minkštas daiktas dunkstelėjo į grindis. Paskui durų trenksmas – ir tyla.

– Brangioji Marija, Dievo Motina, apsaugok Juliją! Apsaugok mus! – Dortė susirangė lovoje ir įsiklausė. Tačiau ji girdėjo tik silpną inkštimą visai arti. Jis, matyt, sklido iš rankšluosčio, kurį ji prisispaudė prie kūno. Kur jiems pasislėpti?

Grindimis nusidriekė šešėliai. Gatvės žibintas bandė kaip įprastai apšviesti kambarį, tačiau ne ką gelbėjo. Dortė atsistojo ir nusverdėjo į sandėliuką pasislėpti. Tuomet išgirdo aiškų beldimą į langą ir įsispoksojo į užuolaidą. Ir vėl pabeldė. Stipriau. Ji prisėlino prie lango ir sustojo prisispaudusi prie sienos. Prie lango pakilo rankos šešėlis.

– Atidaryk! – sudejavo Julija iš kitos pusės.

Dortė užsiropštė ant kėdės ir pravėrė langą, kol šis atsirėmė į grotas.

– Aš nuoga! Drabužius! Greitai! Bjarnė manęs ieško…

Dortė nušoko nuo kėdės ir prilėkė prie spintos. Greitai ištraukė raudonąją pūkinę striukę, bet numetė ją į šoną supratusi, jog ji nepralys pro grotas. Paskui ji pačiupo seną Artūro megztinį ir kelnes. Grįžusi prie lango pabandė prakišti drabužius. Julija traukė iš visų jėgų. Pamėlusios odos šešėliai ant sniego. Keliai, blauzdos ir rankos drebėjo taip smarkiai, jog drebulys persidavė Dortei. Nė viena iš jų neištarė nė žodžio, tačiau dantys kaleno dviem balsais, iš abiejų pusių sklido švilpiantis šniokštimas. Stingdantis, žvarbus šaltis leido numanyti, kaip šalta Julijai. Sniegas biro į vidų ir jau gulėjo ant palangės lyg mažytė pusnis.

– Batai? – sušnopavo Julija.

Dortė nulėkė prie spintos paimti baltųjų žieminių batų ir bergždžiai pamėgino išstumti juos lauk – plyšys buvo per siauras, ji turėjo pasiduoti. Dar kartą nulėkusi prie spintos, grįžo su vilnonėmis Artūro kojinėmis. Jos pralindo. Viską atlikusi stovėjo ir laukė, kol Julija apsirengs. Dortę gaubė ledinis šaltis, ir ji aiškiai girdėjo, jog rankšluostyje, kurį padėjo ant lovos, kažkas inkščia.

– Aš paskambinsiu Olavui ir paprašysiu, kad tave pasiimtų.

– Taip… – sudejavo Julija. – Kioskas aikštelėje prie gatvių sankryžos. Aš lauksiu už jo, jei Bjarnė ne… – ir dingo.

Olavas atsiliepė po pirmo bandymo, bet Dortė beveik neįstengė kalbėti. Dar porą kartų paklausinėjęs, jis pakartojo: „Julija už kiosko prie gatvių sankryžos. Bjarnė jos ieško.“

– Gerai, aš žinau, kur tai yra. Tu taip pat turi pasislėpti! Kur aš tave rasiu?

Dortė paskubomis pamąstė. Sandėliukas buvo pirma vieta, kur Bjarnė ieškotų.

– Viršutiniame aukšte. Ant stogo. Vaikas jau gimė čia! – uždususi tarė ji.

– Ateinu su pagalba kiek galėdamas greičiau!

– Iš pradžių Julija! – tarė Dortė, bet jis jau buvo padėjęs ragelį.

Kai pasiekė laiptų aikštelę penktame aukšte, pilvą surėmė spazmai. Dortė atsirėmė į sieną virš kelių dažų skardinių, kurias ji vos įžiūrėjo iš apačios sklindančioje šykščioje šviesoje. Tėtis garsiai skaitydavo Šekspyrą. Ji neprisiminė, iš kokios dramos. Tačiau dabar ji stovėjo ant apleistos teatro scenos naktį. Skausmai nebuvo jos, jie priklausė dramai, vis dėlto jautė juos raižant jos kūną. Sukando dantis šniokšdama pro burną ir nosį.

Skausmui apmalšus, atsargiai slinko tolyn, laikydama prispaudusi prie savęs rankšluostį po pūkine striuke. Kai nusigavo iki viršaus ir pravėrė duris, pūstelėjo smarkus vėjas. Jai, aišku, reikėjo pakeisti šlepetes su zuikio ausimis į žieminius batus. Dabar buvo per vėlu. Durys tyliai užsitrenkė už nugaros.

Dortė nemanė, kad dangus bus toks šviesus. Mėnulis ganė milijonus žibančių taškų. Už turėklų stūksojo kaminai ir stogai. Aukšti namai su apšviestais langais. Tolimas mašinų ūžesys ir dar kažkas, lyg galingas gausmas. Kažkas švietė prožektoriais, lyg ieškotų žvaigždynų. Bet kur upė? Dortė dar stipriau prisispaudė rankšluostį po striuke ir tarė sau, jog nėra jokios priežasties nerimauti, nors ir negalėjo prisiminti, ką veikia čia, viršuje, – tik kad yra buvusi čia anksčiau.

Kai apsiprato su šešėliais, dangus ir miestas tapo dar gražesni. Dortė pasijuto trimatėje knygoje, kurią Vera ir ji gavo, kai buvo mažos. Ją atvertus ant žibančio kartono sluoksnis po sluoksnio išsiskleisdavo kraštovaizdis ir žybčiodavo spalvos. Traukant mažyčius popierinius liežuvėlius, daiktai imdavo judėti lyg gyvi. Šįvakar tėtis ją perkėlė į puslapį, kuriame buvo pavaizduotas dangus ir namų stogai naktį. Tačiau kaminkrėtys ir juodas katinas, kurie stovėdavo ant stogo kraigo dešinėje kamino pusėje, buvo dingę. Vietoj jų prieš ją lyg kolonos stūksojo trys kaminai, bet jokių dūmų. Viduryje ant sniego stovėjo krūva dėžių, kurioms čia taip pat ne vieta. Dortė atsitempė vieną už kamino prie turėklų ir atsisėdo užuovėjoje. Rankšluostis tylėjo, tačiau pilvą suėmė spazmai smarkiau nei bet kada. Kurį laiką ji sėdėjo įsikibusi į kelius.

Kai skausmas pamažu nuslopo, Dortė suprato, kad Dievas laukia, jog ji pasimelstų. Tačiau žodžių nebuvo. Dievui tas pats, kur ji yra – knygoje ar rūsyje. Jis, matyt, kur kas labiau pavargęs, nei kas galėjo numanyti.

Po kurio laiko Dortė nebejautė pėdų, viskas pasidarė pakenčiama. Staiga ji išgirdo upės šniokštimą taip arti, lyg būtų nuėjusi gerą kelio gabalą, o ne sėdėjusi ant dėžės. Dortė suvokė, jog sėdi čia, kad surastų upę. Surastų vietą, kur viskas būtų kitaip. Kur galėtų būti laisva. Ji viena ranka pristūmė dėžę prie pat turėklų, kita ranka prilaikė rankšluostį, kad šis nenukristų ant sniego.

– Mes rasime kelią! Garbės žodis! – sukuždėjo ji ryšulėliui. – Viskam yra išeitis. Ir mažiems, ir dideliems.

Nesigirdėjo nė garso, lyg jis būtų supratęs – jiems reikia slėptis, kad niekas jų neišgirstų. Niekas! Kada nors jie braidys po upę namuose. Tačiau nereikėtų per daug prižadėti. Dabar, žiemą, upė juk padengta ledu. Aišku. Tačiau vasarą ir rudenį, tada ji būna labai tyki. Giedromis dienomis ji blizga, paaiškino ir įkišo nosį tarp pūkinės striukės ir rankšluosčio, įpūtė šilumos. Pasilenkė prie jo, kol skausmai neperrėžė jos virš dėžės lyg padalytos skerdienos. Ji nuslydo ant kelių į sniegą. Kažkas šilta sruvo šlaunimis, ir ilgam viskas tapo nepakeliama.

Tačiau skausmas ir vėl liovėsi. Lyg viską tebūtų įsivaizdavusi. Dortė atsistojo ir laisva ranka įsitvėrė turėklų. Šniokštimas ten, apačioje! Iš visų pasaulio garsų ji pažinojo šį garsą geriausiai. Upė!

Durys į laiptinę atsilapojo, lyg jas būtų bloškęs stiprus skersvėjis. Dortė apsisuko, norėdama rasti slėptuvę. Tačiau prie jos dideliu greičiu artėjo uniformą vilkinti būtybė.