Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Dortė pabudo Artūrui šaukiant ir koneveikiant žmones, kurių ji nematė. Įsijungusi virš lovos šviesą, ji išvydo, jog vyras guli ant sofos krašto lyg susirietęs vargeta. Jis, matyt, nelabai žinojo, kur yra. Jai buvo baisu, bet jautėsi per daug pavargusi, kad bijotų. Iš pradžių ištarė jo vardą, tačiau Artūras nereagavo, tuomet ji atsikėlė ir atsisėdo prie jo. Atsargiai palietė jo petį ir ištarė „Ša, ša, ša“, tačiau ir tai nepadėjo. Staiga jis įsitvėrė į ją, plūsdamas savo tėvą, kuris apie jį nieko nenorėjo žinoti, ir mirusią motiną, kuri tebuvo prakeikta kekšė. Visas pasaulis yra viešnamis, tvirtino jis. Tam ji negalėjo prieštarauti.

Kambarys buvo šaltas it ledas. Dortė atnešė nuo lovos antklodę, susirangė prie jo ir užtraukė ant abiejų pledą bei antklodę, kad sulaikytų šilumą. Tuomet ėmė kalbėti jam rusiškai viską, kas šovė į galvą, net tai, kuo nedrįso jo varginti norvegiškai. Artūras verkė taip smarkiai, kad ranka, kuria ji laikė jį apkabinusi, tirtėjo. Netrukus jos krūtinė sušlapo, nes jis buvo nosimi įsikniaubęs į chalatą. Gulėdama ji susimąstė, ar Lara pasitikėtų Olavu. Vargiai. Būtybė pilve buvo irgi tyli. Visiškai tyli.

48

– Ar matai jį?

– Ką? Kur? – atsisėdusi lovoje ji suprato, kad dar naktis, nes langas buvo tamsus, o darbininkai dar nebuvo pradėję į konteinerį mėtyti daiktų.

– Ten! Lauke! Kažkas pabeldė! – sušuko jis užkimęs ir parodė į langą.

Priėjusi Dortė pamėgino pažvelgti laukan, bet nieko nematė.

– Nieko! – tvirtai tarė ji.

– Ateik čia, po galais! Nestovėk taip, kad jis tave matytų! Jis laukia, kada tu pagimdysi, supranti?! Tas prakeiktas… Bosas! Jis sekioja mane visą laiką. Šita užuolaida nepakankamai tanki. Galima žiūrėti į vidų, – sušnypštė Artūras.

Dortė apsidairė, paskui pačiupo staltiesę, prisitraukė prie lango kėdę ir užsikorė ant jos, kad pakabintų staltiesę ant užuolaidos. Nesisekė.

– Padėti! Nesėdėti! – paprašė ji.

Artūras atsvyravo, paėmė kitą medinę kėdę ir užsilipo. Drauge, kad ir nelabai tvirtomis kojomis, jiems pavyko užkabinti staltiesę ant lango. Paskui jie atsisėdo ant sofos pasigrožėti savo darbu.

– Dabar niekas nežiūrėti vidun! – tarė ji.

– Dabar niekas nežiūrės vidun, – geraširdiškai pataisė jis ir nusišluostė nosį megztinio rankove.

Dortė įjungė šildytuvą, nors ir buvo dar anksti.

Kai Dortė pamėgino išklausti, ką pasakė Bosas, iš pradžių Artūras tenorėjo vėl eiti miegoti. Tačiau pamažu paaiškėjo, kad jis neįstengė grąžinti skolos ir buvo įspėtas. Jie nori siųsti pas ją klientus. Tvirtina, kad ji galėtų čiulpti ir masažuoti, kad ir su pilvu. Dėl to jis taip supyko, ant laiptų pamatęs tą vyrą.

– Pykti? Ant manęs? – paklausė ji. Noras trenkti jam per veidą buvo toks didelis, jog ji pačiupo pledą ir stipriai įsitvėrė į jį abiem rankomis. – Klientai? Ne! Tu atrakinti duris. Man reikia išeiti! – sušvokštė ji.

– Jie atėmė iš manęs raktą, – nusiminęs tarė Artūras, spoksodamas į savo rankas.

– Tu meluoti! Kodėl tu meluoti?

– Aš nemeluoju! – tarė jis tokiu veidu, lyg visą žiemą būtų gulėjęs lauke.

Dortė atsistojo ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal atstačiusi pilvą lyg plūgą. Paskui uždegė virš spintelės šviesą ir įsipylė stiklinę pieno.

– Nori pieno? – pasiteiravo.

– Ne, kad jį kur velniai! – pasibaisėjęs atšovė Artūras.

Ji gėrė atsirėmusi į spintelę. Artūras atsistojo ir priėjo prie jos. Siūbuodamas lyg baslys liūne.

– Tu mano! Tik mano! Niekada neturėjau merginos, kuri priklausytų man vienam. Niekada! Visada atsiranda kas nors, kas…

Dortė akimirką spoksojo į jį, paskui ją apėmė atkakli ramybė, todėl pareiškė, kad jie turi galvoti drauge. Ji netgi prisiminė, kaip norvegiškai skamba žodis „planuoti“.

– Du yra stiprūs! – tvirtai tarė ji ir jau norėjo papasakoti, kad kalbėjosi su Julija, bet kažkas ją sulaikė.

– Jie perkėlė mane pas darbininkus. Aš tik turiu pasiimti drabužius ir… Bosas sako, kad jie turi sugriežtinti taisykles.

Dortė pastatė į šalį tuščią stiklinę. Negalvodama ištarė:

– Bosas duoti tau kvaišalų?

– Iš kur, po velnių, šitai ištraukei?

Dortė pažvelgė jam į akis. Artūro vyzdžiai buvo lyg negyvos gyvatės. Šitaip jam buvo nutikę ir anksčiau. Galbūt dažnai, bet ji nenorėjo to suprasti. Žvilgsnis to, kuriam reikia kvaišalų.

– Tu nepanašus į save, – tarė ji.

Lėtu judesiu jis trenkė jai delnu per veidą. Šiek tiek luktelėjo, bet Dortei neišleidus nė garso, trinktelėjo dar porą kartų. Ji nejautė skausmo. Beveik ne. Tik Veros įniršį. Kai Dortė susiėmė už burnos, pro pirštus ėmė lašėti kraujas. Ji atsinešė rankšluostį ir nusišluostė nežiūrėdama į veidrodį. Nežinojo, kur dėti įniršį, todėl pasilenkė ir įkišo Snieguolės kištuką į elektros lizdą. Reikėjo pakeisti vandenį ir nuo figūrėlių nušluostyti dulkes. Bet garsas buvo gaivus, tad ji atsisėdo šalia ir įsistebeilijo į nelygią srovę. Šviesa, sklindanti iš dugno, lašeliuose sužadino blyškių spalvų žaismą.

Po valandėlės Dortė pajuto jo delnus ant pečių. Jie drebėjo ir skleidė bejėgišką drėgmę.

– Paklausyk… aš nenorėjau, po galais… Tiesiog taip įsiutau. Tu gali įsiutinti akmenį. Ar žinai? O šitas vaikas? Jis juk ne mano?

Ji neturėjo ką pasakyti. Ne dabar.

– Vyrai dėl tokių dalykų niekada negali būti tikri. Ir mano tėvas nebuvo. Dažnai kalbėdavo, kad aš ne jo. Dievas padarė didžiulę klaidą sutvarkydamas taip, kad tik vienas, geriausiu atveju, gali būti tikras. A? Iš to kyla daugybė velniavos, sakau tau, – baigė visiškai pavargęs po tokios ilgos kalbos.

Dortė pažvelgė į langą. Gali būti, kad šiąnakt beldėsi Olavas. Tą pačią akimirką iš Artūro kišenės pasigirdo skambutis – garsus ir rėžiantis ausį. Jis paėmė telefoną ir greitai žengė link durų. Stovėjo atsirėmęs į durų staktą ir kalbėjo neramiu, nuolankiu balsu. Ji suprato, jog jis sako, kad tučtuojau ateis. Paskui jis priėjo prie sandėliuko ir išsipešė kelis drabužius, kuriuos susikišo į krepšį. Pasilenkęs į priekį, ne visai tvirtai stovėdamas išžergtomis kojomis, jis stengėsi pakuoti daiktus viena ranka, kita laikydamas telefoną. Kartkartėmis jis pastumdavo ir paspirdavo atgal tai, ko nesiruošė imti.

– Sargė? Taip! Jai juk reikės pagalbos gimus vaikui. Jai juk reikia maisto ir visa kita… Taip, aš žinau, kad tai ne tavo problema. Bet… Taip, iškart ateinu! – užbaigė jis, įsikišo telefoną į kišenę ir įbedė žvilgsnį į sieną. Atrodė, kad akys žiūri skirtingomis kryptimis.

– Klausyk! Aš išsikraustau tik laikinai. Kai grįšiu, viskas bus gerai. Viskas bus gerai!

Dortė buvo ką tik nusimaudžiusi po dušu pirmame aukšte ir sėdėjo prie stalo galvą apsivyniojusi rankšluosčiu, kai išgirdo kažką ateinant ir jau laukė, kada Sargė įkiš galvą. Vietoj jos kambaryje staiga išdygo stambus nepažįstamas vyras. Skusta galva ir tatuiruotu kaklu. Batai buvo lyg valtys, o cigaretės dūmų kamuolys priminė žolės gaisrą.

– Štai kaip! Čia yra žmonių? – pareiškė jis ir įėjo į kambarį.

– Tu nepasibeldei!

– Gal neišgirdau? Nuo kada Artūro kekšė ėmė nustatinėti šio namo taisykles? Belstis!

– Aš galėjau būti be drabužių…

– Ką tu sakai, nejau manai, kad nesu matęs išsipūtusių pilvų ir nudėvėtų tarpkojų? – Vyras uždarė duris apžiūrinėdamas ją, lyg ji būtų iškleręs baldas. Paskui neprašytas įsitaisė ant kėdės, kad su nuorūka prisidegtų naują cigaretę.