Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Ar galiu atsisėsti?

Ji linktelėjo.

– Tu čia dirbi?

– Valyti.

Jis buvo besisėdąs į krėslą su styrančia spyruokle, bet Dortė perspėjo jį šūktelėjusi „Ne!“, tada vyras atsisėdo į kitą. Ji atsitiesė, bet liko stovėti.

– Galvojau, kaip tau sekasi, – paprastai ištarė jis. Tačiau ji nesileido apmaunama ir nieko neatsakė.

– Nusiramink! Aš tavo pusėje. Nusprendžiau pamėginti jums padėti, – tyliai ištarė ir pažvelgė į duris.

Dortė neišsidavė, jog jį suprato, tiesiog stovėjo kaip ir anksčiau. Viena pėda buvo šlapia. Bato padas sucypė vos tik ji pasijudino, todėl dabar stovėjo visiškai ramiai.

– Tu nėščia?

Pamažu ją užliejo drovumas. Labiausiai jautė jį savo veide. Buvo sunku šitaip stovėti jam spoksant. Lyg būtų tai supratęs, vyras atsistojo ir priėjo. Jis, matyt, buvo ne ką vyresnis už Nikolajų. Lūpos atrodė kitaip nei anąsyk. Kietesnės. Olavas turbūt manė, kad ją lengva apsukti aplink pirštą. Jo akys atrodė šiek tiek mieguistos, išskyrus tas akimirkas, kai žvelgė tiesiai į ją. Tuomet jos atrodė apnuogintos – lyg būtų meldusios malonės. Jis mūvėjo džinsus, o švarkas su ripso apykakle buvo nusitrynęs. Pilkąjį šaliką ji atpažino – jis buvo ilgas ir kelis kartus apsuktas apie kaklą.

– Gali manimi pasitikėti, – tarė jis, kai Dortė nieko neatsakė.

– Aš nepriimu klientų. Tu eiti pas Juliją! – tvirtai tarė ji.

Olavas skėstelėjo rankomis ir papasakojo, kad yra čia buvęs anksčiau, tačiau Dortės nematė, ir kad gyvena visai čia pat, toje pačioje gatvėje. Beveik pasirodė, kad jis visą dieną sėdi prie lango ir seka, kas įeina ir kas išeina, visai kaip jos kaimynai namuose Lietuvoje.

– Tu išsigandusi? – galiausiai paklausė jis.

Išsigandusi! Jis ištarė norvegišką žodį, kurį ji suprato, nors neprisiminė, kad būtų jį mokiusis. Baigėsi tuo, kad Dortė atidavė jį vyrui atgal, lyg būtų nežinojusi, ką su juo daryti. „Išsigandusi?“ Kaip tik tokia ji ir buvo. Kaip gali kas nors būti taip ilgai išsigandęs?

– Tu užrakinta, tiesa?

– Artūras turi raktą.

– Tas, kuris pasitiko tave su dviračiu?

Dortė linktelėjo ieškodama reikiamų žodžių.

– Tu pasakysi policijai, kad jie mus suimtų?

– Ne! Ne jus, o vyrus.

Ji papurtė galvą ir pamėgino Olavui paaiškinti, kad visada suimamos merginos. Tačiau sunkiai sekėsi, ji nebuvo tikra, ar jis suprato.

– Tu dar neturi telefono? – paklausė jis tankiai kvėpuodamas ir žvilgtelėjo į duris.

Dortė nurijo seiles svarstydama, ar jis žino, jog ji apvogė Bjarnės sandėliuką. Bet apsisprendė. Paskubomis rankinėje susirado telefoną ir pamėgino jam paaiškinti, kad šis neveikia.

– Jis naujas. Tau reikia SIM kortelės ir baterijos. Tai galbūt per daug sudėtinga… Aš pasirūpinsiu telefonu. Ar turi mano numerį?

Ji linktelėjo.

– Paslėpk jį! Ir telefoną. Ar gyveni čia viena?

– Ir Artūras. Kartais.

– Ar jis žino, kad turi telefoną?

Kai ji papurtė galvą, vyras plačiai nusišypsojo ir tarė: „Puiku! Puiku!“ Tuomet žengė kelis plačius žingsnius prie lango ir pamatė, kad jį galima atidaryti. Iškišo ranką ir paklibino geležines grotas, lyg būtų iš tikro tikėjęs, kad jos pajudės.

– Aš atsargiai pabelsiu į langą. Tu atidarysi. Paskambink, kai pavyks jį įjungti. Jei Artūras būtų čia, apsimesk lyg niekur nieko. Aš pabelsiu tik vieną kartą. Supratai?

– Kodėl? Tu parašyti laikraštyje? Atvažiuoti policija?

– Ne! Noriu tau padėti… ir kitoms. Pasitikėk manimi! Koks tavo tikrasis vardas? – sukuždėjo jis.

– Dortė.

– Dortė, – pakartojo jis ir nusišypsojo – akys irgi šypsojosi.

Kaip tik tada trinktelėjo laukujės durys, sudžeržgė Sargės balsas, ėmė artintis vangūs, bet tikslingi žingsniai. Akimirksniu Olavas šmurkštelėjo į koridorių, o jos telefonas dingo rankinėje. Pro praviras duris ji pamatė, kad ant laiptų Olavas sutiko Artūrą.

– Kas tu toks, po galais? – išgirdo Dortė sakant Artūrą.

– Atleisk! Nusileidau aukštu žemyn, užuot pakilęs, taigi aš čia. Šitaip nutinka. Bet toji dama leido man aiškiai suprasti, kad aš pasiklydau. Atsiprašau!

Po akimirkos vyras išnyko, ir Artūras stipriai sučiupo Dortę už rankos. Ji sakė sau, kad nėra jokio pagrindo bijoti Artūro. Tačiau viskas buvo taip keista, lyg jie abu staiga būtų atsidūrę skirtingose pusėse.

– Kas ten toks buvo? Jaučiu, kad esu jį anksčiau matęs, – suurzgė Artūras.

– Nežinau.

– Ar jis yra čia buvęs anksčiau? Ką? Atsakyk!

Dortė papurtė galvą, suinkštė ir pamėgino išsilaisvinti.

– Nelaiminga… prakeikta kekšė!

– Būk geras! – paprašė ji.

Artūras paleido ir nutrenkė ją į šalį. Jam kažkas atsitiko. Ji, ko gero, buvo mačiusi tokį ir anksčiau, bet šiandien tai itin išryškėjo. Akys. Artūras buvo ne tik apsvaigęs nuo alaus, jis tapo panašus į Makarą. Tik dabar Dortė pajuto, jog šlapias ne tik batas, bet ir viena kelnių klešnė, kuri šalta, sudribusi gulė ant čiurnos. Iš šalto it ledas koridoriaus visada atsklisdavo skersvėjis, kai durys nors akimirką prasiverdavo. Ji būtų mielai paklaususi Artūro, ar įmanoma gauti dar vieną šildytuvą. Bet ne dabar.

Artūras nusimetė aptriušusią odinę striukę ir įsitaisė su vienintele likusia alaus skardine. Sukiužusi sofa sudejavo. Tuomet jis tarsi dingo – tiesiog sėdėjo ir spoksojo priešais save įsmeigęs tuščias akis. Ji pasikeitė šlapias treningines kelnes kitomis, užsimovė sausas kojines ir apsivilko chalatą. Paskui susirangė lovoje po kieta vatine antklode.

Artūras sėdėjo, ir tiek. Alaus skardinė buvo tuščia. Nemalonus jausmas vis stiprėjo. Galiausiai Dortė tiesiog turėjo tai įvardyti, kad apskritai galėtų kvėpuoti. Paklausti jo, kodėl jis atrodo toks apsvaigęs. Tačiau tai buvo didelė klaida. Iš pradžių Artūras neatsakė, tik susirietė, lyg būtų kaupęs jėgas arba ruošęsis iš visų jėgų smogti. Dortė būtų pamaniusi, kad jis tuoj pravirks, jei tai būtų buvę įmanoma.

– Aš apsvaigęs? Pažiūrėk į save! Kūtvėla!

Dortė nežinojo, ką reiškia „kūtvėla“, bet, matyt, nieko gražaus. Būtų gerai dabar tiesiog paverkti. Jie galėtų kartu verkti ir tapti kaip ir draugais. Jos veidas atrodė sustingęs nuo įsisenėjusio prakaito. Plaukai gulėjo ant sprando išslydę iš gumelės. Vienintelis būdas dabar išlaikyti blaivų protą – susikaupti ir galvoti apie telefoną rankinėje.

Artūras pasiliko čia visai dienai. Pastarosiomis savaitėmis jis tik užeidavo dieną ko nors pasiimti arba išgerti alaus, kurio, kaip jis visada tvirtindavo, šaldytuve turi būti. Dabar jis gulėjo ant sofos užmerktomis akimis ir pravira burna. Dortė nežinojo, ar Artūras miega, bet mėgino apsieiti kiek įmanoma tyliau, kad jo neerzintų. Galvoti juk galėjo jam to nepastebint. Viskas nutiko per vieną dieną – ir Julija, ir Olavas.

Kai kitą kartą Artūras bus išėjęs, ji užlips pas Juliją. Pakalbės. Nors ir trumpai. Paklaus, ar Olavas yra klientas. Ji juk matė, kad vyras sumokėjo Sargei, bet jis juk privalėjo, kad patektų vidun. Ar Dortė žinojo tai nuo pat pirmos dienos, kai išgirdo riksmus? Kad Artūras atsivedė ją į tokį namą? Kažkas turėtų būti su ja negerai, jei nuolat sutinka tokius vyrus. Šitoje šalyje jų, matyt, pilna. Ji įsivaizdavo juos lyg varles drumzlinuose tvenkiniuose pavasarį. Kurkulai ir kvarkimas.

Kai sutemo taip, jog turėjo įjungti šviesą, kad matytų pjaudama duoną, Artūras atsistojo ir taip baisiai suriko, kad Dortė vėl išjungė. Kai jis vėlei nurimo, jai vis dėlto pavyko sutepti porą sumuštinių. Ji nusinešė maistą į lovą, kad išlaikytų šilumą. Nebebuvo prasmės dar kuo nors užsiimti, todėl beliko pamėginti užmigti. Kadangi Artūras buvo čia, Dortė būtų mielai palinkėjusi labos nakties, bet tikriausiai neverta.