Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Tu neišeisi! – piktai tarė jis.

– Neišeisiu?

– Tu neturi rakto!

– Rakto? Įeiti su raktu.

– Čia raktas reikalingas taip pat ir išeiti!

– Tu turėti raktą? – paklausė ji ir pažvelgė jam į akis.

Tuomet Artūras ėmė kalbėti apie pinigus, kuriuos jis pasiskolino iš statybų vadovo ir kuriuos ji turi grąžinti prieš išeidama.

Dortė nenorėjo patikėti savo ausimis. Galbūt ji neteisingai suprato.

– Maniau, tu padėti…

– Aišku! Nusiramink! Tačiau statybų vadovas paskolino man pinigų.

– Man reikia eiti! – tvirtai pareiškė ir pabandė pro jį praeiti.

– Ne! Jokia boba iš čia neišeina be statybų vadovo lei-dimo!

Dortė spoksojo į jį nepatikliai, paskui puolė prie durų ir ištrūko lauk. Nešina lagaminu ir rankine užbėgo laiptais į viršų prie išėjimo. Tik pamėginusi surasti ką nors, su kuo galėtų atsukti spyną, ir ilgokai paklebinusi tvirtą rankeną, ji suprato, kad Artūras buvo teisus. Durys neatsidarė.

47

Dortė išgręžė skudurą ir vėl apvyniojo ant šepečio. Paskui perbraukė juo ten, kur ką tik buvo išplovusi. Suodžių ir purvo dryžių beveik nebeliko – bent jau tų, kuriuos buvo įmanoma pašalinti. Ji pagalvojo apie raudonas mamos rankas ir būtų mielai užsimovusi gumines pirštines. Tačiau sargė pasakė, kad dėl tokio menkniekio nebūtina.

Koridoriuje tvyrojo prietema, nors palubėje kabojo trys didžiulės apvalios lempos metaliniais cokoliais. Dienos šviesa sklido į vidų tik pro aukšto tamsinto laiptinės lango likučius. Lubos buvo tokios pat aukštos kaip bažnyčioje. Kiekvienoje koridoriaus pusėje buvo po trejas duris. Dortė žinojo, už kurių durų gyvena Sargė, bet nebuvo mačiusi, kad kas išeitų pro kitas duris.

Riksmai, bildesys ir dešinėje prie lango rūkančių vyrų šmėžavimas Dortei sakė, jog darbininkai gyvena kitoje rūsio dalyje ir naudojasi bendru įėjimu į rūsį. Pasistiebusi ir pažvelgusi pro grotas, ji matė akmeninius laiptus. Matyt, ten jie ir sėdėdavo, kai ji girdėdavo juoką ir kalbas.

Abiejuose koridoriaus galuose stūksojo lauko durys, toliausiai nuo laiptų esančios durys vedė į užpakalinį kiemą. Tai pro jas jie su Artūru pateko vidun. Kitame gale buvo gražios, senos durys su tamsinto stiklo langeliu ir išraitomis viršuje. Jos taip pat neatsidarė. Dortė spėjo, kad jos vedė į gatvę.

Pilvas pūpsojo atsikišęs ir trukdė dirbti. Ten viduje kažkas krutėjo. Ypač naktį. Dortė liovėsi laukusi, kad pilvas pradings. Artūras davė jai porą treninginių kelnių, kurios buvo pakankamai didelės, ir pasakė, kad ji turi „pasilaikyti pilvą sau“. Tuo jis norėjo pasakyti, jog ji neturi niekam rodyti, kad laukiasi vaiko, nes tuomet jie gali prisigalvoti kokių nors „kvailysčių“.

Staiga Dortė išgirdo, kaip kažkas lengvu žingsniu leidžiasi laiptais. Ji buvo girdėjusi jas anksčiau – merginas, kurios gyveno trečiame aukšte, bet nebuvo jų mačiusi. Dabar mergina lėkė. Veidas buvo blyškus, o akys išplėstos. Ji žvelgė priešais save ir nematė Dortės bei prie laiptų stovinčio kibiro. Kai Dortė sušuko, jau buvo per vėlu. Kibiras apvirto, o mergina dar kartą sušuko ir išsitiesė visu ūgiu.

– Oi, atleisk! – Dortė pabandė padėti jai atsikelti. Tik tada ji pastebėjo, kad mergina vilki apatinuką, o gal naktinius marškinius. Koridoriuje buvo šalta. Kai toji pakilo, Dortė pamatė jos basas kojas. Ilgi kojų pirštai susirietė, lyg būtų norėję įsikabinti į grindis. Dortė suėmė jos šlapius padurkus ir negrabiai pamėgino išgręžti. Tuomet kai kas nutiko. Dortė nebuvo tikra, ar tai realu, ar tik kažkas, ką ji įsivaizdavo. Tai skambėjo lyg muzika. Daug geriau nei Bachas.

– Pastatyk tu man kibirą priešais laiptus! Kvaiša! – šaižiai nuskambėjo lietuviški žodžiai.

– Aš padėsiu, – pasakė Dortė ta pačia kalba ir paėmė merginos ranką.

Akimirką jos stovėjo spoksodamos viena į kitą, toji vis dar piktai. Paskui ji paskubomis apsižvalgė, lyg būtų laukusi, kad kažkas ateis ir ją sučiups.

– Lietuvė? Kada atvažiavai? – sušnibždėjo nepažįstamoji.

– Taip! Spalio pradžioje. Mano vardas Dortė.

– Julija, – sumurmėjo toji ir nepatikliai pažvelgė į jos pilvą. – Ar tikrai jie tau leidžia jį taip ilgai nešioti? Tai tu esi Boso pana, o gal paties velnio?

– Oi ne! Aš gyvenu ten apačioje su Artūru.

– Jie pristatė tave valyti, nes turėsi vaiką? Tiesa? Daktaras nenori jo pašalinti, nes bijo, kad tu nudvėsi?

Kodėl Julija šitaip šneka? Kodėl ji šitaip darko lietuvių kalbą?

– Turi raktą? – Julija pasikėlė naktinius, kurie kibo prie blauzdų.

Dortė papurtė galvą ir pasakė, kad Artūras išėjęs apsipirkti.

– Nė vienos neišleidžia. Nežinau, kiek mūsų yra, bet daugiau nei trys. Aš čia jau du mėnesius. Dirbu visą laiką. Pragaras… Kur jie tave surado? – žodžiai liete liejosi iš Julijos.

– Toje vietoje, kur buvau anksčiau… Bet dabar viskas bus gerai.

Julija suėmė jos pečius ir tarė įsakmiai:

– Paklausyk! Gauk jo raktą! Ir nepamiršk manęs! Aš gyvenu viršuje, ant durų užrašyta „Rojus“. Tačiau dangaus ten nedaug, – ištarė ji išleisdama garsą, kuris turėjo būti juokas.

Staiga išdygo Sargė. Ji, be jokios abejonės, klausėsi, nes neatrodė labai nustebusi.

– Julija! Get ready! To the room! O tu, Dorte! Leiskis į rūsį! Nenoriu koridoriuje matyti valytojos, kai ateis svečių. Vakarais valoma nebus, tik rytais!

Dortė mėgino paaiškinti, jog norėjo valyti dabar, nes rytais dažnai jaučiasi blogai, bet nesugebėjo rasti žodžių.

– Judinkis! – irzliai sušnypštė Sargė, nuplaukė koridoriumi ir dingo už durų – tik tam, kad vėl iškištų galvą ir sušuktų: – Dink!

– Kodėl ji tokia pikta? – sukuždėjo Dortė.

– Jai nepatinka, kad mes viena kitą suprantam, ji negali kontroliuoti, ką sakome. Pamėgink gauti raktą. Kai pagimdysi, vėl turėsi dirbti. Be jokios abejonės! Ir nepamiršk manęs! – tarė ji ir skubiai užlipo laiptais.

Dortė stovėdama sekė ją akimis, paskui iššluostė vandenį ir susirinko valymo reikmenis. Pusiaukelėje į rūsį ji išgirdo Sargę kalbant telefonu ir einant link laukujų durų. Balsas buvo kaip medus. Ji, matyt, įleido Julijos klientą, nes Dortė suprato, jog norėdamas išeiti jis turės jai paskambinti. Durys buvo užrakintos. Paskui žingsniai plytelėmis išklotomis grindimis.

Dortė žengė žingsnį laiptais aukštyn ir pamatė nugara į ją stovintį šiek tiek sutrikusį vyrą mėlynu švarku. Tačiau tarsi pajutęs, jog yra stebimas, jis staiga atsisuko ir ją pamatė. Dortė atatupstom nulipo žemyn ir pastatė valymo reikmenis į kampą prie tualeto. Bet vyras jau buvo čia. Kai ji susiruošė sprukti, norėdama užsidaryti kambaryje, suprato vieną žodį „Palauk“. Burna išdžiūvo, o širdis daužėsi. Tai buvo jis! Olavas iš traukinio sumokėjo Sargei, kad ateitų pas Juliją! Priešais ją atsivėrė grindys. Atrodė, lyg jis stovėtų kitame pasaulyje. Jo šviesieji karčiai sviro į vieną pusę, visai taip, kaip ji prisiminė. Tačiau jis buvo tik klientas.

– Sveika! Tik pamanyk, sutinku tave tik įėjęs pro duris! – ištarė vyras uždusęs, lyg būtų nudirbęs darbą. Žengė dar žingsnį prie jos. Visai arti.

– Ne, tau reikia pas Juliją! – išlemeno ji, laikydama rankas priešais save.

– Gal galiu iš pradžių šiek tiek pasišnekėti su tavimi?

– Šnekėti ką?

Jis įsmuko paskui ją į kambarį. Kai uždarė duris ir atsistojo priešais jas, Dortė pasijuto sugauta. Abu klausėsi, kas vyksta koridoriuje. Apšviestos ryškios lempos šviesos jo akys buvo nenatūraliai mėlynos. Aplinkui viešpatavo tyla.