Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Mažytis miestelis. Reikia važiuoti… kitur.

– Žinai ką? Jaučiu tau vis didesnę ir didesnę pagarbą. Tu ne tik graži – buvai net „paguldyta“ ir mėginai nusižudyti! Kodėl taip padarei? – pasiteiravo jis ir persibraukė delnu per panosę.

Dortė nuleido akis ir gurkštelėjo iš stiklinės, padvejojo ir pastatė ją, mėgindama surasti žodžius.

– Skylė? Taip! Juoda skylė! Galiausiai aš būti tik paklodė… Aš praustis ir praustis, bet tai nepadėti. Viskas būti purvina. Ir tamsu. Taigi tada… aš daugiau nebegalėjau.

– Kas nutiko? Turiu galvoje, kai pajutai, kad gana? – su užsidegimu paklausė jis, lyg ji būtų garsiai skaičiusi arba pasakojusi įdomią istoriją. Dortė buvo priversta ieškoti daugiau žodžių. Juos vartyti. Išbandyti arba atmesti. Pradėti iš naujo, Artūrui sėdint ir dėmesingai klausant. Kartkartėmis jis pataisydavo žodžius, kad šie sugultų tinkama eilės tvarka, arba padėdavo rasti geresnį žodį. Tai buvo tarsi žaidimas. Jie kartu kažką veikė.

Pavyko jam papasakoti, kad vakaras, kada tai įvyko, buvo tikrai gražus. Pro mašinos langą ji pamatė porą, kuri ėjo apsikabinusi ir atrodė tokia laiminga. Iš pradžių vyrukas pasipiktino, kaip galima šitaip pavydėti, kad eitum prie upės skandintis, paskui vis dėlto suprato: ji pamatė, jog kažkas vienas kitu rūpinasi, kažką turi, kai tuo tarpu ji buvo viena.

Dortė pasakojo toliau. Apie tą, kuriam priklausė automobilis ir kuris buvo visai nieko. Jis pasistatė mašiną krūmuose prie upės. Artūras padėjo jai surasti žodį „stovėjimo aikštelė“. Tuomet Dortė papasakojo apie riksmą. Ji tiksliai neprisiminė, bet riksmas buvo garsus. Ji vis dar girdėdavo šį riksmą naktimis. Arba gali būti, jog tai buvo kiti riksmai…

– Ką jis padarė, tas kiaulė? – paklausė Artūras išsižiojęs. Vienas priekinis jo dantis buvo nulūžęs, danties liekana kiek patamsėjusi. Anksčiau ji to nepastebėjo ir būtų mielai paklaususi, kaip tai atsitiko, bet ne dabar. Dortė turėjo pakankamai darbo ieškodama žodžių istorijai, kurią kaip tik pasakojo. Pasiguodė, jog pabėgo iš mašinos net negavusi pinigų. Galvojo tik kaip pabėgti. Kuo toliau. Buvo gana tamsu, bet ji girdėjo upę. Atrodė, kad ji pakeliui namo, į Lietuvą, – pavyko jam paaiškinti. Šitaip šnekėdama ūmai pajuto, kad tai pasakojimas apie kažką kitą – ne apie ją.

– Vargšelė! Koks pašlemėkas!

Tuomet Dortė turėjo paaiškinti, kad ją ištraukė būtent tas vyras, kitaip ji čia nesėdėtų. Jis, matyt, buvo turtingas, nes mašina buvo tokia didelė, blizganti ir su odinėmis sėdynėmis. Viskas buvo permirkę. Drabužiai ir ji. Vis dėlto jis nuvežė ten, kur ją priėmė ir suleido vaistų. Ir pačiu laiku, nes gerklę buvo visiškai išdraskęs riksmas, lyg sirgtų gerklės uždegimu. Tačiau bemaž po dienos, tiksliai ji neprisiminė, turėjo išeiti, nes lovos prireikė kažkam kitam.

– Taip! Kas nutiko toliau? – susidomėjęs paklausė Artūras jai nutilus.

Tuomet Dortei šovė į galvą, kad turėtų papasakoti istoriją, kaip ji įsilaužė į ligoninės spintą su vaistais, kad padarytų viskam galą. Viskas juk buvo ne taip, bet jis klausėsi taip atidžiai, jog Dortė patikėjo, kad taip galėjo būti. Artūras sėdėjo išsižiojęs ir linkčiojo arba padėjo rasti reikiamus žodžius istorijai tęsti. Gydytojai, sąmyšis ir skrandžio plovimas. Kai ji užstrigdavo, vyrukas pateikdavo siūlymų, kaip viskas vyko. Kad ir ką sakytum, jie tai darė dviese. Jis siūlė įvairias galimybes prunkšdamas, jei tai tikdavo istorijai. Tačiau Artūras manė, jog ji pasielgė „kvaišai“, kad galiausiai pabėgo.

– O tas vyriokas?

Tuomet ji turėjo papasakoti, kad jis visai nebuvo blogas. Juk tiesiog galėjo palikti ją gulinčią vandenyje ir nuvažiuoti. Niekas jo nebūtų klausinėjęs, ir jis juk niekados jos nebematytų.

– Dabar su visu tuo baigta! Tai nieko nereiškia! Man tu tyra lyg angelas. Žinai, aš visko matęs. Juk pats suprantu, koks gali būti gyvenimas. Reikia juk kažką daryti, kai reikalai nebejuda į priekį. Bet upė… Ne, velniop! Aš tavimi rūpinsiuos! Išsikrausčiau iš namų, kai man buvo penkiolika! Nuo to laiko susitvarkau pats… daugmaž, – išdidžiai tarė jis ir išskėtė rankas.

– Kodėl išsikraustei iš namų?

– Buvau išmestas! Lyg senas batas.

– Kodėl?

– Ne, žinai ką? Dabar mes atšvęsime tavo atvažiavimą, o ne knaisiosimės po mėšlą. Man nusispjaut, kodėl buvau išmestas. Tai buvo seniai. Aš pamiršau… sąmoningai, – ištarė jis taip greitai, jog Dortė sunkiai suprato.

– Atleisk! – pasakė Dortė ir pasitaisė švarkelį, kad šis laisvai kristų. Ji buvo jį visiškai pamiršusi ieškodama visų šių žodžių. – Ir aš supykti, kai gėdytis.

– Aš nė velnio nesigėdiju! Kodėl turėčiau gėdytis? Tai ne mano kaltė!

– Ne, ne…

– Ji buvo pamišusi, visiškai išprotėjusi!

– Ji?

– Na, mano motina.

– Kaip?

– Nėra jokios prasmės šnekėti apie tas senas nesąmones! – piktai atšovė jis.

– Atleisk!

– Šiaip ar taip, aš ne toks kaip mano motina.

– Iš kur gali tai žinoti?

– Aš neišmečiau savo sūnaus į gatvę, kad galėčiau ramiai pasidulkinti su atsitiktiniais seniais! Aš juk neprašiau savo vaiko nulėkti pas tėvą ir paprašyti pinigų nuomai! Mano motina buvo kalė!

– Kalė?

– Prakeikta sena kalė! Nuo gėrimo gavo galą, laimei… Iš jos paveldėjau lagaminą – pilną dėmėtų suknelių ir senų batų, – nusišaipė jis.

– Bet tu verkti?

– Verkti? Ne!

– Kur yra tėvas?

– Velniai jį žino! Laidotuvėse jo nebuvo. – Netikėtai Artūras ėmė šnirpščioti. – Tik aš ten buvau. Taip, ir sena teta. Ir kunigas, žinoma. Laimei, neiškėlė jos į padanges.

– Bet tu… ten buvai?

– Nepaisant visko, ji buvo mano motina, – lyg atsiprašydamas pasakė Artūras ir trumpam nutilo. Netrukus kalbėjo toliau: – Aiškiai prisimenu, kaip atrodė kunigas… kai paspaudė man ranką ir pareiškė užuojautą. Jis turėjo tokią siaurą nosį… ir siaurą plaštaką…

– Siaurą?

– Taip… Lyg jam ten būtų buvę nejauku, lyg darbas būtų buvęs nemielas. Tarsi jis pernelyg doras šiam pasauliui. Aš sėdėjau ir žiūrėjau į jo nosį, kad visa tai nebūtų taip velniškai rimta . Žinai!? Rimti dalykai tiesiog juokingi, tiesa? Tuomet kažkaip visiškai pasimeti… Blogiau nebūna.

45

Visą naktį miegojau šalia vyro rūsyje prie atrakintų durų ir grotuoto lango, pagalvojo Dortė ir pasijuto negaluojanti. Bet, šiaip ar taip, ji žinojo, kur yra tualetas – belangis kambariukas koridoriuje.

Dienos šviesa pro geltoną užuolaidą buvo ryški, beveik graži. Krūmo šakos pynė neramų raštą. Gatvės garsai atrodė čia pat, visai šalia šūkavo vyrai, palei sieną kilnodami daiktus. Paskui pasigirdo garsas, lyg kas į geležinį konteinerį būtų mėtęs sunkias plytas.

Nuo Artūro sklido gaižus kvapas. Jis gulėjo ant nugaros kartkartėmis suknarkdamas. Iš pradžių jis atsigulė ant sofos, paskui išmeldė, kad galėtų gulėti kartu su ja. Tai buvo po to, kai Artūras supyko, jog ji nenori, kad jis į ją įeitų, ir ji apsivėmė. Kai jis tamsoje ištarė „Dorte!“ ir atėjo vilkdamas antklodę, ji žinojo, kad negali prieštarauti. O Artūrui prisiglaudus prie jos nugaros, ji tarė sau, kad čia guli Vera ir visa tai vyksta namie. Žinoma, Veros kvapas buvo kitoks. Ji neleido tiek daug garsų ir nebuvo tokia šilta. Tačiau gelbėjo tai, kad Dortė vilkėjo didžiausius marškinėlius ir kelnaites. Galiausiai ji užmigo.

Anksčiau, kai jie padėjo vienas kitam pasakoti istorijas, viskas buvo gerai. Ji pamiršo, kad yra rūsyje ir kad Artūras vis dar nebuvo parūpinęs jai darbo. Ji netgi išgėrė su juo šiek tiek vyno, nors šis ir buvo rūgštus. Tačiau staiga jis ėmė elgtis kaip klientas. Dortė mažai ką galėjo padaryti, tik įkalbėjo iš pradžių išjungti šviesą. Be to, jai pavyko vyruką įtikinti, jog tai turi vykti ant sofos, o ne lovoje. Artūras sumurmėjo kažką apie tai, esą jam patinka, jog ji šiek tiek papilnėjo ir kad jis jos pasiilgo.