Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Aš dirbu laikraštyje, – pasakė jis, nusijuokė ir pakėlė laikraštį.

– Tu rašyti?

– Taip, žurnalistas, – tarė jis pridėdamas daugybę žodžių, kurių ji nesuprato. Ji tik linktelėjo ir nusisukusi ėmė žiūrėti pro langą.

– Jau seniai Norvegijoje? – po valandėlės pasiteiravo vyras.

– Ne… Neilgai.

– O kur tu Osle gyvensi?

– Pas draugą, – ištarė ji ir sumurmėjo adresą, kurį Lara buvo liepusi išmokti atmintinai. Paskui ėmė gailėtis, kad taip atvirai šnekėjo su nepažįstamuoju, pradėjo knibinėti megztinio rankovę ir pasijuto suprakaitavusi. Dėl to, kaip jis į ją žiūrėjo, Dortė pamanė, jog jis supranta, kad ji nenori visko pasakoti.

– Tai puikus rajonas. Aš gyvenu netoliese, – ištarė jis ir daugiau nebeklausinėjo. Po valandėlės vyras ištraukė likusį šokoladą ir pasiūlė Dortei.

– Ačiū, – tarė ji ir atsilaužė gabalėlį. Jis įkalbėjo ją atsilaužti daugiau, prieš paimdamas likusią dalį pats ir suglamžydamas popierių į kietą gniutulą, kurį įsikišo į kišenę. Lyg atsitiktinai būtų ten kažką radęs, išsitraukė vizitinę kortelę ir padavė jai.

– Jei prireiktų draugo, kuris pažįsta miestą, – nusišypsojo jis. Vienas lūpų kamputis įdubo giliau, sudarydamas skruoste duobutę. Buvo keista matyti vyrą su duobute, tegul ir vienoje pusėje.

– Ačiū! – tarė ji ir padavė jam ranką.

Akimirką vyras atrodė nustebęs, bet tuoj pat paėmė jos ranką.

– Nėra už ką! Iš stoties galime kartu važiuoti taksi, jei neturi, kas tave pasitiktų.

– Mane pasitikti draugas, – išbėrė ji.

– Ką gi, paskambink man ilgai nedelsdama. Nebijok, nesibelsiu į tavo duris, nors daugmaž žinau, kur gyveni, – pridūrė jis ir parodė duobutę skruoste.

Dortė pažvelgė į kortelę prieš įsikišdama ją į rankinę: „Olavas Steinbakas-Eriksenas, žurnalistas“, – perskaitė.

– Čia yra du telefono numeriai. Gali skambinti abiem, bet vienas yra darbo.

– Aš neturiu telefono.

Ir vėl jis pažvelgė į ją nustebęs, bet greitai susigriebė.

– Ką gi. Su mobiliuoju patogu, bet, aišku, be jo ramiau. Visas miestas jų pilnas. Žmonės vaikštinėja ir šnekasi su savimi lyg kvailiai.

– Daug kainuoti?

– Ne, tik jei daug skambini. Niekada neturėjai telefono?

Dortė papurtė galvą, ir vyras daugiau nebeklausinėjo. Po akimirkos jis susinėrė rankas ant krūtinės ir užsimerkė. Jis nebuvo toks senas, kaip kad ji iš pradžių manė. Užmerktomis akimis jis atrodė beveik to paties amžiaus kaip ir Nikolajus. Jo lūpos buvo lyg mergaitės, o profilis priminė paveikslėlį ant romėniškos monetos.

Ji susirado ausinuką ir įsikišo į ausis ausines. Išgirdusi Bachą pirmiausia pagalvojo apie Tomo sielą, bet po akimirkos Dortė jau įsivaizdavo, kaip traukinys parveš ją tiesiai namo į Lietuvą – per rudenišką kraštovaizdį, kalnus ir jūras, toliau šnekant su tėčiu apie dalykus, kuriems lig šiol nebuvo laiko. O šalia ant sėdynės sėdėjo vyras, kuris neketino jos pirkti.

Ji, matyt, buvo užsnūdusi, nes staiga pajuto į save įsmeigtas nepažįstamojo akis ir miegai išsilakstė. Kai jų žvilgsniai susitiko, jo sumišusioje išraiškoje ji pamatė kažką švelnaus, lyg tai jis būtų ką tik pabudęs.

– Ko klausaisi?

– A, atsiprašau! Bacho. Aš trukdyti?

– Visai ne! Aš labiausiai mėgstu džiazą, bet ir Bachas neblogai.

44

– Aš juk galvojau apie tave, gražuole! – pasakė jis ir stumtelėjo. – Kodėl sakei, kad tavo vardas Ana? Dortė gražiau. Retas vardas.

Ji neatsakė. Artūras buvo ne visai toks, kokį ji jį prisiminė. Siaurosios akys slydo ja netolygiai šokčiodamos, lyg būtų kažkur toli. Bet jis nebuvo suirzęs, kaip kad ji baiminosi, tik nerangus. Šiek tiek prisimerkė, lyg ją vertindamas. Lūpų kampučių judesiai, kažkas panašaus į šypseną, vis pasirodydavo ir dingdavo. Juodoji kaktuso šukuosena buvo taip užaugusi, kad sviro į vieną pusę. Rankų raumenys ir pečiai buvo didesni, nei ji prisiminė. Atrodė, lyg kažkas būtų jį prikimšęs neatsižvelgdamas, jog tai turi derėti prie apatinės kūno dalies.

– Kas tas padėjęs tau su bagažu?

– Aš jo nepažinoti. Sutikti jį traukinyje, – paaiškino ji, nepaminėdama jo duotos vizitinės kortelės.

Buvo vakaras, ir dangus atrodė užgesęs. Tačiau miestas žvilgėjo pro lietų. Spalvos buvo gražios. Jie ėjo ilga, plačia gatve su daugybe žmonių ir mašinų. Namai atrodė šiek tiek grėsmingai, kol jie užkopė ant mažytės kalvos ir abiejose pusėse pamatė po ilgą medžių liniją. Artūras buvo išsinuomojęs seną dviratį, ir Dortės lagaminas nuolat slydo nuo bagažinės. Beje, dviratis nebuvo toks senas, tik gerokai pavažinėtas. Ant vairo svyravo didžioji dėžė su fontanu. Dortė vylėsi, kad dėžė atlaikys, nes Artūras nebuvo labai atidus, o barškėjimas nieko gero nežadėjo. Jis ėmė šnekėti apie tai, kaip puikiai dabar viskas klosis jai atvažiavus. Neužsiminė nė vienu žodžiu apie tai, kad ji skolinga jam už bilietą. Kartkartėmis jis mostelėdavo ranka ir pasakydavo pastato ar gatvės pavadinimą.

Artūras vilkėjo tą patį džinsinį švarkelį kaip ir tą kartą, bet megztinis buvo kitas. Džinsai atrodė gana purvini. Tokie jie buvo ir anąkart. Tokie ilgi, jog vilkosi žeme, su kiekvienu žingsniu skleisdami kažką panašaus į dejavimą. Lijo nesmarkiai. Vis dėlto drėgmė sunkėsi per platų paltą, kurį buvo davusi Lara, kad turėtų kuo vilkėti sustorėjusi. Ir per batus, kurie neturėjo guminių padų. Jos pėdos jau buvo šlapios, bet galbūt jo bute bus šilta.

– Dar toli? – paklausė ji, kai juodu išvydo didžiulį geltoną pastatą, kuris stovėjo vienišas ant kalvos.

– Ne! Štai Karaliaus rūmai! – tarė jis ir įsimaišė tarp mašinų, kad pereitų į kitą gatvės pusę. Dortė mėgino neatsilikti.

Staiga prieš juos išdygo vyras odiniu švarku, už pavadžio vedantis didelį juodą šunį. Dortė paleido lagaminą, šis dusliai dunkstelėjo ant grindinio. Šuo šoktelėjo šalin ir suurzgė. Po akimirkos jis pakėlė galvą ir sulojo. Vyras odiniu švarku įbedė į ją piktą žvilgsnį. Kas nutiko paskui, ji nebežinojo. Atsisukusi išvydo Artūrą, mojantį kitoje gatvės pusėje. Vyras su šunimi buvo dingęs.

– Kas per velnias! Tu bijai šunų? – sušuko Artūras nusivylęs, kai Dortė jį pasivijo.

Dortė neatsakė, toliau ėjo įkalnėn, krūmams ir medžiams ant jų metant žalius šešėlius. Ji turėjo atsikratyti tų košmariškų vaizdų. Jie griovė tikrovę bei dvelkė krauju ir supuvusiais kiaušiniais.

Namas priminė milžinišką pilį su bokštais ir aukštais langais. Jis atrakino tvirtas duris iš kiemo pusės, ir jie atsidūrė apytamsiame vestibiulyje su daugybe durų ir plačiais laiptais tarp aukštų. Jie ėmė leistis žemyn. Dortė nežinojo, ko tikėjosi, bet tik ne rūsio. Artūras net nerakino durų, tiesiog įėjo į vidų ir pastatė ant grindų lagaminą. Paskui mostelėjo ranka, lyg būtų rodęs aštuntąjį pasaulio stebuklą. Ji liko stovėti tarpduryje.

Aukštai ant sienos priešpriešiais buvo langas su nuleistomis užuolaidomis. Grotų ir medžio kamieno šešėlis driekėsi ant pergamento geltonumo paviršiaus. Taip pat sušmėžavo pro šalį einančių moters ir vyro blauzdos. Jie kažkur skubėjo. Galbūt namo. Kas akimirką vienas blauzdas vis keitė kitos. Lyg lange būtų rodomas neryškus filmas apie kojas.

Kambarys buvo gana didelis. Baldai tarpusavyje nederėjo. Languota, dėmėta sofa. Nusitrynęs stalelis iš tamsaus medžio apdengtas staltiese su išblukusiu braškių piešiniu. Priešais stovėjo du skirtingi krėslai, iš vieno jų apmušalo kyšojo spyruoklė, kitas buvo solidesnis, aptrauktas rudu ripsu. Kampe stovėjo gana plati nepaklota kušetė. Prie kitos sienos šalia kriauklės kėpsojo senas šaldytuvas. Taip pat ten glaudėsi ir netvarkinga mažytė spintelė su virykle, pora medinių kėdžių ir nedidelis stalas laminato paviršiumi ir plieninėmis kojomis. Kambaryje buvo dvejos durys, vienos, kurių tarpdury ji stovėjo, ir mažesnės, vedančios į spintą ar sandėliuką.