Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Na, štai ir atvykome! Sėskis! – pasakė Artūras ir nusimetė švarkelį.

– Mes esame pačioje apačioje… kaip tai vadintis? – paklausė ji, padėjo į šalį dėžę su fontanu ir uždarė duris.

– Rūsys. Taip, tai tik laikinai, kol bus baigtas butas. Pameni, aš kalbėjau apie tą viršuje, – tarė jis ir parodė į lubas. Ten kabojo lempos gaubtas su nugaišusiomis musėmis. – Tai tik šiek tiek užtruks. Meistrai, juk žinai, – pridūrė jis ir nuėjo prie spintelės, ant kurios stovėjo plastikinis maišelis su buteliais. Po akimirkos jis tarsi kažką prisiminė ir prišoko prie jos dviem šuoliais. Rankomis lyg spagečių žnyplėmis čiupo ją į glėbį. Dortė suprato, kad jis tiesiog laimingas, taigi ramiai stovėjo.

– Nusivilk paltą, kad tave kur! Jau atvykai! – geraširdiškai paragino vyrukas, paleido ją ir grįžo prie spintelės su buteliais.

Ji nenoriai padarė kaip liepta ir pasikabino paltą ant vieno iš dviejų gembių prie durų. Artūras iš maišelio ištraukė butelį vyno ir pasiknisęs stalčiuje galiausiai rado kamščiatraukį. Jo nugara susilenkė, o galva porą kartų nekantriai susiūbavo į šalis. Kamščiui pasidavus, jis sunkiai atsiduso.

Dortė mestelėjo žvilgsnį į apačią, dabar, kai jau nebevilkėjo palto. Kūnas pasikeitė. Drabužiai pasidarė ankšti, tačiau megztinis kabėjo ant jos laisvai, o štai džinsai beveik nebeužsisegė. Traukinyje ji sėdėjo su atsegtu užtrauktuku po švarku. Dortė mąstė apie visas tas matytas moteris su didžiuliais, beformiais pilvais ir krypuojančia eisena. Tiesą pasakius, ji visai netikėjo, kad taip gali atsitikti ir jai. Atrodė, kad Dievas pasielgė taip, kad ją kurį laiką pagąsdintų, bet vėliau apsigalvos ir tą padarėlį tylutėliai ištrauks iš jos kūno, kai ji miegos. Kitaip negalėjo būti.

Artūras ištraukė iš spintelės dvi purvinas stiklines, išskalavo ir padavė, kad ji palaikytų. Paskui nutaisęs orią miną į abi įpylė raudonojo vyno.

– Aš negeriu vyno, – sumurmėjo ji.

– Nejau? Tai juk ypatinga proga! – Jis padėjo į šalį butelį ir padavė jai vieną stiklinę.

– Ne, ačiū! – ištarė Dortė, bet vis dėlto paėmė stiklinę, kad ši nenukristų ant žemės.

– Niekai! Visos moterys mėgsta vyną! Į sveikatą! – pareiškė jis ir nusitempė ją ant sofos. Tuomet paėmė butelį, pliaukštelėjo liežuviu ir ėmė gerti plačiai šypsodamasis.

Dortė pakėlė stiklinę prie lūpų, tačiau negėrė.

– Tai, kad atvažiavai, yra tarsi pasaka! Įžnybk man į ranką arba į užpakalį, tada tuo patikėsiu! – sušuko jis ir prisispaudė ją prie savęs, vienu gurkšniu ištuštindamas pusę stiklinės. Paleido ją, kad ir vėl prisipiltų.

– Butas? Ten viršuje? Galiu jį pamatyti?

– Dabar? Ne, bet vėliau… Turėtų pavykti.

– Koks jis? – paklausė ji, mėgindama liautis dairytis po kambarį.

– Gražus! Jaukus… Ką turiu pasakyti?

– Daug kambarių?

– Taip! Keletas kambarių! Čia juk tik vienas…

– Vonios kambarys? Atskiras vonios kambarys?

– Aišku, kad yra vonios kambarys! Plytelės! Vonia! Visas rinkinys. Tai jau taip! Jį reikia įrengti. Bus visai kas kita nei čia!

– Ar daug žmonių čia gyvena?

– Name? Dar ne. Bet žmonės jau pamažu kraustosi. O kaipgi. Puikus rajonas… Saugu. Į sveikatą!

– Saugu? – Dortė pakėlė stiklinę prie lūpų, bet negėrė.

– Taip, moterims vaikštinėti, turiu galvoje, – pasakė Artūras ir nusijuokė juoku žmogaus, kuris nelabai žino, ką turėtų pasakyti.

– Vyrai? Ten lauke? Su šunimi? – paklausė ji nesusitvardžiusi.

– Šunų ir vyrų juk pilna visur, – nusijuokė jis. – Neverta sukti sau galvos. Tu, matyt, bijai šunų?

– Nežinau.

– Spjauk į tai! Jie nepavojingi.

– Upė? Ar galime matyti upę ten, viršuje? – pasiteiravo Dortė ir parodė į lubas.

– Upę? Nee… Nemanau. Bet gal fiordą.

– Mes ką nors girdėsim? Vandenį? – Ji priglaudė prie ausies ranką lyg piltuvėlį vildamasi, kad jis suprato. Buvo sunku kalbėti norvegiškai, bet ji juk privalėjo tai pereiti. Praktika. Ji juk žinojo.

– Neee… turbūt girdėsi automobilių ūžimą, – ištarė vyrukas ir keistai į ją pažvelgė. Bet tuoj pat atsistojo, žengė kelis žingsnius ir su trenksmu pakėlė užuolaidą. Pravėrė langą, kiek leido grotos, atsisuko į ją ir sukluso. Dortė taip pat priėjo prie lango. Artūras buvo teisus. Tesigirdėjo tolygus mašinų gausmas. Guminės padangos ant šlapio asfalto. Batų kaukšėjimas.

– Kodėl? – paklausė ji ir parodė į grotas.

– A, tai… Matyt, kad niekas nepatektų vidun. Būtų labai nesunku. Taip arti žemės. Na taip, grožio nedaug, jei tai nori pasakyti. Bet saugu. Tikrai saugu, velniai mane griebtų! – šūktelėjo Artūras patenkintas ir su trenksmu uždarė langą.

– Kodėl? – paklausė ji ir parodė į užuolaidą.

– Juk reikia šiokio tokio privatumo, bet ten, viršuje, galima lakstyti su kelnaitėmis, – pasakė ir nuleido užuolaidą. – Eikš, sėskis! – Jis vėl nusivedė ją prie sofos.

– Kada galėsiu pradėti dirbti valgykloje? – pasiteiravo ji.

– Viskas savo laiku! – paskubomis ištarė Artūras ir patapšnojo jai per skruostą.

– Bet tu sakei!

– Na taip! Bet tu atvykai greičiau, nei aš maniau.

– Turiu dirbti. Tu suprasti?

– O kaipgi! – pasakė jis ir patapšnojo, lyg ji būtų buvusi pagalvėlė ant sofos.

– Neprarasti savęs pačios, – sumurmėjo ji pati sau, nežinodama, iš kur ištraukė šiuos norvegiškus žodžius.

– Kaip?

– Kiti nori… Kaip tai vadintis? Nori, kad aš daryti… Ir tuomet – galų gale – aš niekas. Kaip tai vadintis? – sušnibždėjo ji nusiminusi.

– Ne, aš nežinau. Tiesiog šnekėk! Galbūt galiausiai suprasiu.

– Aš tiesiog tampu daiktu! – staiga sušuko ji.

Artūras nusijuokė. Tačiau ji suprato, kad nenorėjo pašiepti jos, jis nusijuokė, nes pagaliau suprato, ką ji mėgino pasakyti. Dortė atsisuko į jį ir pamėgino nusišypsoti. Nors norėjo jį pamėgti, tačiau jai nepavyko. Kai jis apkabino ją ranka ir prisitraukė prie savęs, jo kūno šiluma jai pasirodė svetima ir kone atgrasi. Netrukus jis ją paleido, pakėlė stiklinę ir ištuštino ją vienu mauku. Dortė prikėlė savąją prie lūpų, kad jo nesuerzintų, tačiau vyrukas į ją nežiūrėjo, tik vėl prisipildė stiklinę.

– Tau nepatinka mano nupirktas vynas? Aš ne kasdien užeinu į vyno parduotuvę.

– Aš nepakelti.

– Ką gi tu tada pakeli?

– Stiklinę pieno… prašau!

Artūras atlošė galvą ir garsiai nusijuokė:

– Neturiu pieno. Juk pakelsi mažytę taurę vyno?

– Ne! – greitai atkirto Dortė ir tarė negalvodama: – Aš būti ligoninėje.

– Buvai paguldyta? Tu alchašė?

– Alchašė?

– Taip, prisigeri visą laiką? – paklausė jis nustebęs, su pagarba balse.

– Ne! Aš bandyti… nutraukti… viską.

– Nutraukti? Nusižudyti?

Ji nežinojo, ką turėtų atsakyti. Žodžiai, kurių reikėjo, buvo tik lietuviški.

– Po velniais! Kaip taip padarei?

– Upė.

– Mėginai nusiskandinti! – iškilmingai sušuko jis, nusipurtė ir gurkštelėjo gerą gurkšnį.

Tai, apie ką jie kalbėjosi, netrukus nebeteko Dortei prasmės. Svarbiausia – būti suprastai.

– Ką sakė tavo motina, kad bandei nusiskandinti?

– Nežinoti. Ji Lietuvoje.

– Maniau, kad tu iš Rusijos.

– Iš Rusijos ir Lietuvos, – paaiškino Dortė. – Mama nepakelti, kad tėtis mirti. Vera, mano sesuo, neturėti darbo.

– Reikia sakyti „neturi darbo“! Tu maišai žodžius, – paslaugiai ištarė jis ir paklausė: – Kodėl ji neturi darbo?