Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Pas mane tu visiškai saugi, – išdidžiai tarė jis ir užstatė duris kėde, kaip ji ir prašė.

Tačiau jam pradėjus, Dortė pamiršo, ko griebdavosi, kad visa tai ištvertų, ir pravirko. Jos balsas girgždėjo lyg surūdijęs dviratis, su kuriuo jis ją pasitiko. Iš pradžių Artūras gulėjo įkišęs delną jai tarp kojų nieko daugiau nebesiimdamas. Tuomet negrabiai paglostė jai nugarą.

– Maniau, kad ir tu to nori… Dabar, kai esame tik mes… Juk paskutinį kartą visai mielai prisileidai. Pameni? Kitaip kokia tavo atvažiavimo prasmė?

Dortė šnirkščiodama išlemeno, kad jis pažadėjo, jog ji nebeturės klientų, bet dirbs valgykloje.

– Klausyk! Aš joks „klientas“, po velniais! Nė nemanyk! Neprisigalvok, kad šis vaikinas kažko maldauja! Bet juk truputį keista, nes aš parūpinau pinigų tavo bilietui ir kitiems dalykams. Maniau, kad mes kaip ir pora!

– Aš maniau… Kaip tai vadintis? – sumurmėjo ji jam atsistojus.

– Manęs neklausk! Po velnių, negaliu žinoti „kaip tai vadintis“, – pamėgdžiojo jis ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

Jam porą kartų trinktelėjus kumščiu į stalą, Dortei prireikė kriauklės. Nebuvo ko išvemti. Netrukus ji atsuko vandenį ir tiesiog leido jam tekėti, kol liovėsi tie apgailėtini garsai.

– Ar tau dažnai bloga? – paklausė jis priblokštas, bet nebe taip piktai. – Kodėl nesakei, kad tave pykina? – Priėjo prie jos ir padavė ant spintelės gulėjusį rankšluostį. Paskui uždegė kreivai pakabintą sieninę lempą. – Maniau, tu pratusi prie šiokio tokio veiksmo. Bet, Dieve tu mano, pamiršk! Aš galiu palaukti, – sumurmėjo jis ir nuėjo prie stalo įsipilti daugiau vyno, bet butelis buvo tuščias. Artūras nužingsniavo prie šaldytuvo ir pažvelgė vidun, tačiau nusikeikęs vėl užtrenkė dureles.

– Čia turėjo būti daugiau alaus! Tai tas prakeiktas Bjarnė…

– Bjarnė? – paklausė Dortė įsikniaubusi į rankšluostį.

– Taip, jis kartais čia užsuka, radęs progą.

Daugiau Dortė nieko nebesakė, tik išsivalė dantis. Baigusi atsigulė ant sofos po pledu. Pirmiausia ji galvojo palaukti, kol jis užmigs, bet kai jis sumurmėjo „labanakt“, ji vis dėlto surizikavo ir atsigulė į lovą. Ir kai vėliau jis atsekė vilkdamas paskui save pledą kaip gyvą kailį, ji nieko negalėjo padaryti.

Nuo Oslo iki namų buvo likę mažiau kaip pusė kelio. Reikėjo įsidrąsinti grįžti namo. Kol kas turėjo kabintis į gyvenimą. Artūras surado raudoną plastikinę vonelę ir išbėgo nupirkti maisto, pieno ir alaus. Pristūmusi prie durų kėdę, ji nusiprausė ir nusišluostė marškinėliais. Tuomet ėmėsi tvarkyti kambarį. Virtuvę, stalą, lovą. Atidarė spintelių dureles, ištraukė daiktus ir palaikė iškėlusi prieš šviesą. Išplovė ir sudėjo į vietą. Visai taip, kaip kad būtų padariusi mama, net jeigu būtų atvažiavusi porai dienų.

Galiausiai Dortė priėjo prie durų, kurios nevedė laukan ir kurių patikrinti tvarkydamasi nerado laiko. Iš perpildytų lentynų pasipylė lavina daiktų, sukeldama didžiulį triukšmą. Ant grindų pabiro tuščios alaus skardinės ir degtinės buteliai. Taip pat iškrito dėžė su vaizdo kasetėmis ir elektrinis grąžtas. Vienoje lentynoje tarp šiukšlių ir tuščių pakuočių gulėjo mobilusis telefonas, vaizdo kamera – ir kažkas, kas priminė tris mažyčius fotoaparatus. Ji išsitraukė telefoną iš dėžės ir paspaudė atsitiktinius skaičius, tačiau nieko neįvyko. Tuomet Dortė prisiminė, kad turi tikrą numerį vizitinėje kortelėje, kurią jai traukinyje davė vyras. Juk nebūtina ką nors sakyti, jei jis atsilieptų. Ji susirado kortelę ir suspaudė skaičius. Tyla. Arba nebuvo ryšio, arba ji nesuprato, ką daryti, kad jis veiktų. Jo vardas buvo Olavas…

Kiek padvejojusi Dortė įkišo telefoną po rankinės dugnu kartu su pasu ir surinko tuščias skardines bei butelius į plastikinį maišą. Galiausiai prisileido stiklinę vandens ir užsimerkusi išgėrė – godžiai, lyg būtų grįžusi tiesiai iš dykumos. Prisipylė stiklinę iš naujo, atsisėdo ant sofos po pledu ir gėrė toliau. Netrukus kambarys jai pasirodė visai kitoks. Beveik jaukus.

Ją pažadino kažkur name skardintis garsus vyro balsas. Šiurkštus juokas. Žingsniai. Vyras kažką šaukė svetima kalba. Kažkas nubėgo laiptais, suklykė moteris. Keletą sekundžių Dortė manė, kad viskas vyksta jos galvoje. Sapne. Kartais jai taip nutikdavo. Tada vyras sušuko taip garsiai, jog ji suprato, kad tai iš tikrųjų vyksta name. Ganėtinai arti. Stiprius garsus, primenančius spyrius arba smūgius, palydėjo dar vienas skausmingas riksmas. Artūro dar nebuvo. Turėjo būti pavakarys.

Dortė atsistojo taip staigiai, jog pledas nukrito ant grindų. Ji turėjo surasti slėptuvę. Moters riksmas dabar nutolo. Dortė pristūmė kėdę prie durų ir vėl atsisėdo užsispaudusi ausis. Tai truko akimirką, tačiau priminė ištisą kelionę traukiniu. Ji spoksojo į duris, lyg būtų buvę įmanoma pamatyti, kas vyksta kitoje pusėje. Juto, kad nori šlapintis, tačiau nedrįso išeiti į koridorių.

Tuomet užsitrenkė durys ir stojo tyla. Ją pasiekė tik garsai iš gatvės. Aukštų kulniukų kaukšėjimas. Guminiai batai, odiniai batai. Ji galėjo girdėti, kuo žmonės avi, matyti kojas, metančias šešėlį ant užuolaidos. Vargais negalais Dortė nusigavo prie kriauklės, nusismaukė ankštas kelnes ir kiek galėdama geriau įsitaisė ant krašto. Šlapinosi greitai, vis įsiklausydama. Paskui ji patraukė nuo durų kėdę, atsisėdo ant sofos po pledu ir sunėrė rankas.

– Brangioji Marija! Atleisk, kad nesimeldžiau, kaip žadėjau. Su tuo viskas baigta, tiesa? Neleisk, kad įvyktų taip, kaip aš manau, padaryk visiškai kitaip. Aš turiu keliauti namo, kitaip negalėsiu gyventi. Atleisk, kad šitaip galvoju! Padėk man galvoti, kas geriausia, pavyzdžiui, apie Artūrą. Nepyk, kad paėmiau tą telefoną, jis, matyt, niekam tikęs. Ir apsaugok mamą bei Verą. Man taip siaubingai gėda. Neleisk namuose niekam sužinoti…

Kažkas stipriai pabeldė į duris, Dortė susigūžė ir atsisėdo. Tarp durų ir staktos išniro galva raudonai dažytais plaukais. Bemat pasirodė visa moteris. Didžiulis kaulėtas kūnas priminė milžiniškas gumines žirkles, kurias kažkas tarpdury pastatė ant smaigalių. Palaidinė ant krūtinės buvo prasiskyrusi, o sijonas trumpas su praskiepais šonuose. Amžiaus nenusakomo, bet galbūt jai buvo tiek pat metų kaip ir mamai.

– Aš taip ir maniau, jog girdžiu kažką šnekant. Ką čia veiki? – paklausė ji užkimusiu balsu.

– Aš… aš čia gyventi, – atsakė Dortė, mėgindama atrodyti rami ir niekuo nesiskirianti nuo tikros norvegės.

– Gal galiu paklausti, nuo kada gi? – Žirklės nelaukė atsakymo, tiesiog įėjo į kambarį ir įbedė į Dortę dideles rudas akis. – Kur Artūras, kuris atsitempė tave čia nieko nesakęs?

– Išėjo. Pirkti maisto.

Žirklės neprisistatė, tiesiog ėmė skųstis Artūru. Jis turėjęs sumokėti nuomą prieš savaitę, bet dabar ji tikrai nebegalinti laukti. Moteris išsakė ir daugybę kitų dalykų, kurių Dortė nesuprato. Baigė tuo, kad oru gyvas nebūsi. Šitai Dortė ir pati žinojo.

– Tavo namas? – pasidomėjo Dortė.

Tačiau Žirklės pasibaisėjo mintimi apie nuosavybę ir garsiai bei aiškiai patikino, kad namas ne jos. Ji esanti Sargė. Tai, matyt, buvo labiau profesija nei vardas.

– Aš ta, kuri atlieka šitą sušiktą darbą, prižiūrėdama visus čia gyvenančius kvailius. Parūpinu jiems paklodžių ir rankšluosčių, reikalauju nuomos ir kuopiu mėšlą.

– Tu gerti kavos? – nedrąsiai ištarė Dortė ir atsikėlė nuo sofos.

– Kavos? Ar jis jau turi kur virti kavą?

Dortė žinojo, kad sargė teisi: nebuvo nei kavos, nei arbatos, nei virdulio vandeniui, tik didžiulis puodas su viena rankena.