Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija

Iš norvegų kalbos vertė

Alma Ločerytė-Dale

Turinys

Pirmoji knyga

Ženklai

Ponios Lind šeima

Sara Susanė gauna laišką

Ofersiojus

Santuokos visybė

Gyvastingas lietus

Svajonė apie nuosavus namus

Antroji knyga

Senelė Elida ir lėlė amerikietė

Ankstyvas pavasario rytas

Už gyvenimą reikia dėkoti

Dešimtasis vaikas

Ruoša prieš kelionę

Trečioji knyga

Vienuma

Havnesas

Žūklės puota Heningsvere

Dailininkas ir modelis

Nesuvaldomas šėlas

Pareigingasis pastorius

Kai angelas yra moteris

Laikas išsenka

Ketvirtoji knyga

Medis ir žuvytė

Kelionė į pietus

Kitas kraštas

Fredriko prašymas

Sudeginti tiltai

Žemės misija — skiepyti meilę

Malda ir laisvė

Jubiliejus

Ilga žiema

Saros Susanės laiškas

Penktoji knyga

Pusbroliai ir pusseserės

Sllpnadvasiškumo kaina

Motyvas

Viskam savas laikas

Į Havnesą atvyksta žvejė

Kalėdos

Viena bėda — ne bėda

Vienatvė

Jakobas trokšta dėmesio

Johaneso triumfas

Svetimas laiškas

Vasaros dovana

Daktaras ir mirtis

Kūdikėlių nemylintis Dievas

Pokalbis

Šeštoji knyga

Kelionė ir mirtis

Elidos jaunėlė

Dviratis

Brangusis Hansai! Brangioji Jordise!

Karo vaikas

Išnašos

Skiriu tetai Helgai

Pirmoji knyga Ženklai

Gėda. Tai sudaro mano esmę. Visada bandau ją slėpti, ginti šalin, nuo jos gydytis. Rašyti knygas — gėda, šitaip ji nenuginčijamai įrodoma. Kitaip tariant, įgauna konkretų pavidalą.

Vaikystėje ir jaunystėje gyvendama Vesterolene rašau siaubingus dienoraščius. Tokius begėdiškus, kad, neduok Dieve, jei kas į juos bent akį užmestų. Turiu kelias slėptuves, saugiausia jų tuščiame mūsų sodybos tvarte po lubų sija, ją pasiekiu atidariusi mėžimo angos dangtį. Tvartas tampa mano pačios pasirinktu prieglobsčiu. Ten nėra nė gyvos dvasios. Tik vištų gūžtos, o lesinti vištas — mano pareiga.

Sėdžiu karvių garde ant dulkino suoliuko prie dar baisiau apdulkėjusio lango ir rašau geltonu briaunotu pieštuku. Pasmailinu jį peiliu. Užrašų sąsiuvinis taip pat geltonas, nedidukas. Kiek didesnis už mano delną. Pirkau Renės krautuvėje puikiai žinodama, kam bus skirtas.

Tvarte jaučiuosi saugiai, kol mane aptinka jis. Tik po daugelio metų suprantu, kaip pavojinga rašyti dienoraštį. Tai nujaučiu ir andai sėdėdama tvarte, todėl niekam neprasitariu ir slepiu savo užrašus. Kišu į plastikinį kūno kultūros aprangos maišelį, apvynioju stora virve ir rišu prie sijos. Ir paranku, ir būtina, nes pro nesandarias mėšlidės duris įsiveržia smarkūs vėjo gūsiai.

Bet vieną sekmadienio popietę į tvartą įeina jis. Man reikia sprukti, o jis stovi, kūnu užtverdamas visą varčią. Kol manęs nepastebi, įsikišu dienoraštį už bato aulo. Bet jis atėjęs ne tų užrašų, nes dar nenutuokia, kas ten parašyta.

Jam aptikus mano prieglobstį, turiu ieškotis kitos slėptuvės. Ja tampa netoli namų stūksanti uolos atbraila. Ten ne taip saugu, ypač sningant. Lieka pėdsakų. Užrašų sąsiuvinius sukišu į skardinę ir paslepiu tarp akmenų. Dabar žiema, todėl rašau mūvėdama pirštines. Saugiausia, kai užsitraukia ledo pluta, ir jos dar nedengia šviežiai iškritęs sniegas. Rašyti geriau nei kalbėti vakarinę maldą. Viską dėstau trumpai, kaip iš tikrųjų yra, ir maldauti nieko nereikia.

Sulaukusi gal vienuolikos metų suvokiu, koks pavojingas gali būti žodis. Naikinu viską — panašiai kaip K. G. Jungas. Viską, prie ko prisiliečia jis. Prismaigstau adatų į vilnones kojines. Neatraizgomai supainioju batų raištelius, ir jam nelieka nieko kita, tik juos sukarpyti. Kaip akibrokštą padedu peilį ant jo skutimosi dubenėlio. Sukarpau striukę. Iš to jokios naudos — mama Jordisė viską gražiai susiuva. Keista, dėl tokių šunybių jis nesibara. Barasi, aišku, dėl kitų dalykų.

Nieko doro nepasakydamas jis be paliovos tuščiai plepa. Nuolat plūstasi, nors mūsų tai nebebaugina. Jordisė sutvarko jo striukę ir taip pat nesibara. Be reikalo ji išvis nepraveria burnos.

Kai matau, kaip laivas nuplukdo jį tolyn nuo salos, pasijuntu saugiai.

Saugiai gali jaustis tik Dievo globojamas.

Rašydama šią knygą bandau atsekti savo pramočių ir jų vyrų istoriją, nors verta dėmesio visa plati giminė. Ne kiekvienas jos narys bus paminėtas, kai kas liks nuošalyje. Jį aprašyti sunkiau nei bet ką kitą. Jis viską griauna, palikdamas aplink save vien sumaištį ir tamsą. Geba užgniaužti bet kokį trapų džiaugsmą ar gerą mintį. Tik tada, kai jis miršta, turiu įvertinti jį kaip žmogų. Ne dėl to, kad norėčiau jam atleisti, bet kad išsigelbėčiau pati. Atleisti — ne mano pareiga, tegul tuo rūpinasi aukštesnės jėgos.

Man svarbu aprėpti savo giminės visumą, ne vien nutylėjimus, gėdą ir neapykantą. Noriu pažvelgti į kiekvieną jos narį neišplėšdama jo iš gyvenamojo laikotarpio. Ir matyti ne vien tai, kuo kiekvienas jų yra tapęs. Kadaise ir jis buvo vaikas. Tokios mintys padeda, bet kartu ir aitrina širdį.

Ar įmanoma sužinoti visą tiesą apie žmogų?

Kita vertus — kodėl kraujo ryšiais susiję giminaičiai tokie skirtingi, kodėl negeba įsigilinti į vienas kito jausmus? Žmogus — tai mįslė, bet aš vis dėlto rašau apie žmones, tarsi tą mįslę įminti būtų paprasta.

Įsidėmiu ženklus. Kai kada jie esti blankūs ir praslysta pro akis kaip beveidžiai žmonės. Kai kada ženklai juntami tiesiog kaip iššūkis, jį turiu priimti. Jaunystėje susipažįstu su religine, o gal metafizine teorija, kad žmogus susikuria tėvus. Anuomet tokia mintis man atrodo nepriimtina. O dabar kažką panašaus darau pati. Tikriau sakant, pasirenku prosenelę, savo motinos senelę. Mano pasirinkimo kriterijai nebūtų priimtini nė vienam giminės medžio tyrėjui. Pasitikiu savo pačios kuriamu pasakojimu. Nepažinumas mane masina ir teikia stiprybės, tarsi kelias per nežinomybę būtų vienintelis. Tai verčia kliautis savo pačios gebėjimais, nulemtais genų, giminės pėdsakų sieloje.

Mintis parašyti savo giminės moterų istoriją ateina į galvą seniai, tada, kai dukra atsiunčia knygelę apie Kabelvoge stovinčią Lofoteno katedrą. Spalvotoje altoriaus nuotraukoje matyti paveikslas „Jėzaus malda Getsemanės sode“. Tekste aiškinama, kad pastorius ir dailininkas Fredrikas Nikolajus (Fritsas) Jensenas užbaigė šį kūrinį 1869–1870 metais ir kad jam tapant angelą, duodantį Jėzui taurę, pozavo gyvas modelis.

Pozavo moteris, vardu Sara Susanė Krog, mergautine pavardė Bing Lind, gimusi 1842 sausio 19 dieną Chiopsvike, Norlando apskrityje. Dukra tvirtina, kad tai mūsų senolė — be jokios abejonės!

Pirmiausia man krinta į akis, kad Saros Susanės ir mano sūnaus gimimo dienos sutampa, tik ji vyresnė už mane šimtu metų.

Skaitydama knygelę tarsi regiu, kaip mano senelė Elida šnekasi su mano senole Sara Susane. Pastebiu angelo bruožus atsikartojant senelės, motinos ir tetos veiduose. Jei giminėje linkę atsikartoti veido bruožai, kodėl gi taip negali būti ir su mintimis? Nelyginant vis naujas pakrantes siekiantys bangų liežuviai, jos vis tos pačios per kartų kaitas, tik ar kas iš jų pasimoko...

Dukros atsiųsta knygelė — jau ženklas. Bet turi dar daug ko nutikti, kol rimtai įsigilinu į darbą. Vangstausi to rašymo, tarsi mano istorija galėtų viską užnuodyti ir sunaikinti. Mano nugyvento gyvenimo į literatūrinius rėmus neįsprausi. Iš jo neįmanoma sukurti romano, negalima pateikti kaip absoliučios gyvenimo tiesos. Laikausi tos nuomonės tol, kol suprantu, kad pasakodama apie savo gyvenimą ar apie ką kita privalau nusistatyti tokias pat taisykles. Kas gi toji absoliuti kieno nors gyvenimo istorijos tiesa ? Nejaugi žmogaus mintys nėra tiesos buveinė vien todėl, kad jų neįmanoma patikrinti? Nejaugi mūsų veiksmai ir poelgiai atskleidžia daugiau tiesos dėl to, kad yra viešai regimi? Betgi jie gali neatitikti mūsų minčių ir jausmų. Ar galima kaip reikiant pažinti žmogų, remiantis vien savo asmenine patirtimi?