Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Sara Susanė atsikelia, susitvarko, apsirengia. Paskui sėdasi rašyti.

Gerbiamasai jektos škiperi Johanesai Irgensai Krogai,

dėkoju Tamstai už puikią dovaną — skraistę ir malonų pasiūlymą tuoktis. Siunčiu Tamstai savo atsakymą — taip, aš sutinku.

Kartu noriu pranešti, kad mano motina neturi lėšų vestuvėms kelti. Dėl manęs — jos galėtų būti labai kuklios.

Didelio kraičio irgi neturiu. Atsigabenčiau savo drabužius, drobinių audeklų. Pažymiu, kad nesu niekam skolinga.

Mano motina siunčia labų dienų.

Tamstos pasiūlymas liks tarp mūsų.

Draugiškai

Sara Susanė Bing Lind

Ji paprašo jų įnamio, seniai dirbančio krautuvėlėje, nuplaukti valtele ir įteikti laišką asmeniškai.

Pati pargrįžta dirbti į Vinję. Patenkinta jos grįžimu ponia kaipmat užverčia nesibaigiančiais darbais. Sara Susanė nusprendžia neatsisakysianti darbo tol, kol gaus atsakymą iš Johaneso Krogo ir kol bažnyčioje bus paskelbti užsakai. Anksčiau kamavusią tuštumą užpildo darbų gausa. Ar kada nors ji jautėsi taip skausmingai vieniša?

Tačiau ji klysta. Po keleto dienų į Vinję atplaukia Johanesas ir prisistato esąs Saros Susanės sužadėtinis. Žodį sužadėtinis ištaria kelissyk ir neužsikirsdamas. Padovanoja jai auksinį žiedą su raudona akute, o šeimininkei įteikia laišką, prašydamas kuo greičiau atleisti Sarą Susanę, mat šiai reikią ruoštis vestuvėms.

Prašymą ponia priima mandagiai, nors ir dūsaudama. Nuoširdžiai linkėdama sužadėtiniams laimės ji atkakliai prašo Saros Susanės padirbėti iki lapkričio pabaigos. Johaneso nuomone, per ilgai. Esą vestuvės turinčios įvykti tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Tuomet Sara Susanė atsikvoši ir pareiškia dirbsianti iki lapkričio vidurio. Dabar visi būsiantys patenkinti, pamano sau. Nors jai visiškai nepriimtina, kad kas kitas sprendžia, kada jai išeiti iš darbo. Betgi tai mažmožis, palyginti su tuo, kad savo gyvenimą ji patiki svetimam žmogui.

Iki šiol nėra išliejusi nė vienos ašaros. Bet tam bus laiko ateityje.

— Kodėl tu be sužadėtuvių žiedo? — klausia šeimininkė, jiedviem verdant raudonųjų serbentų uogienę. Per koštuvą į stiklainį nesibaigiančia srove teka sulčių purpuras.

— Jis brangus, dirbant mūvėti netinka, — atsiliepia Sara Susanė.

— Ar jis pats atvyks pasiimti tavęs lapkričio penkioliktą?

— Taip sakė.

— Ar tu imsi prieš tai atostogų, kad nuvažiuotum į Chiopsviką?

— Ačiū, ne. Nereikia. Tai nebe mano namai.

Nustebinta šeimininkė pažvelgia į Sarą Susanę ir taip suraukia kaktą, kad ši darosi panaši į skerdienos gabalą. Nors imk ir suk vyniotinį. Ofersiojus

Kuklios vestuvės? Tai būtų nei šis, nei tas. Vestuvių nekelia tik skurdžiai arba, kaip sakoma, jei pilvas jau ant nosies lipa. Jungtuvės turinčios vykti Liodingeno bažnyčioje, o vestuvės — Ofersiojaus saloje. Brolis Arnoldas apsiima sumokėti už vaišes, o jaunikis su savo broliu Eilertu padengti visas kitas išlaidas. Vietos Ofersiojuje — per akis. Pajauniais kviečiami tas pats Eilertas ir pirklys Johanas Bordervikas iš Vogano, vedęs Johaneso seserį Magdalenę. Pamergėmis Sara Susanė prašo būti seseris Mareną ir Iverinę.

Arnoldas atvyksta pas Sarą Susanę į Vinję pasitarti dėl vestuvių. Ji neturi jokių pageidavimų. Tesprendžia kiti. Paklausta, kodėl pamergėmis užprašė savo seseris, o ne garsesnių šeimų dukras, ji neatsako. Bet brolis, atsargiai įkalbinėjantis ją grįžti prieš vestuves namo, į Tysfjordą, išgirsta trumpą „ne“.

— Mama nuogąstauja, kad tu pyksti, — sako jis.

— O ko čia stebėtis, juk nuo šiol mano namai bus kitur, — šiurkščiai atrėžia ji.

— Betgi visi tie moteriški dalykai... Suknelė, visa kita. Mama nori, kad pasimatuotum suknelę, kurią tuokdamasi vilkėjo ji pati, o paskui — Marena.

— Pasakyk mamai, jei turi ką perduoti — žino, kur manęs ieškoti.

— Gal visai pakvaišai, Sara Susane!

— Čia tau taip regis! — atkerta jinai.

*

Keletą dalykiškų patarimų dėl to, ką reikės ištverti santuokiniame guolyje, Sarai Susanei duoda vyresnioji sesuo Marena, atvykusi iš Hunholmeno į Vinję pakalbėti apie vestuves. Pirmiausia, Sara Susanė turinti atsiminti, kad ištekėjus nedera atsikalbinėti. Kad ir kaip skaudėtų, verkti nevalia. Antraip vyras labai nusimins, o tai viską pablogins. Ką pablogins, ji nepaaiškina. Sara Susanė spėja, galbūt nuotaiką. Toliau: tai, kas išsilieja iš vyro, ji privalanti sutvarkyti nesišlykštėdama. Priešingu atveju galinti vyrui dar labiau pakenkti. Pačiai telieka pasirūpinti, kad šalia būtų vandens ir rankšluostis, o kai jis užmigs, patylom apsivalyti.

Jei nenorinti iškart pastoti, turinti stipriai sutraukti pilvo apačią vildamasi, kad tai, kas ištryško, nepateks į jos vidaus įdubas. Kaip tik ten viskas ir įvyksta. Be to, praverstų kuo greičiau išsmukti iš lovos ir nusišlapinti, moko sesuo. Pačiai Marenai nereikėję jokių patarimų, ji tiesiog nusiklausiusi iš kitų.

Viskas taip sudėtinga, kad motinystės Sara Susanė nusprendžia nesibaiminti, nors vien mintis apie tai kelia pasidygėjimą ir siaubą.

*

Johanesas atsiunčia laišką, jame rašo ne tik nekantraująs ją vesti, bet ir mylįs. Kaip tai įmanoma beveik jos nepažįstant — kita medalio pusė. Laiške ji perskaito neįprastus žodžius, kaip antai: „Sara Susane, tapai man kelrode žvaigžde“ arba „net neįtariau turįs tokią karštą širdį“.

Tokie tiesūs žodžiai jaudina. Na ir kas, kad šitaip paprastai kalbama prieš vestuves, ji nejaučia jam priešiškumo. Jo ketinimai kuo geriausi, o „taip“ ištarė ji pati. Jis rašo norįs porą dienų praleisti Ofersiojaus saloje, kad galėtų ją supažindinti su šeima ir kartu apžiūrėti kambarius, kuriuose gyvens, kol bus nupirktas ūkis Havnese, o jau paskui vežtis namo į Chiopsviką.

Ji atrašo, kad į Chiopsviką nevažiuosianti ir iki vestuvių norinti pasilikti Ofersiojuje.

Johanesas laikosi žodžio. Lapkričio penkioliktą atplaukia jos pasiimti su femberingu2, tarsi reikėtų pergabenti milžinišką mantą. Jam talkina jaunas vaikinas. Jiems visiems grįžtant, Vesterolo fiorde pučia smarkus šoninis vėjas; įplaukus į Hadselfjordą, jis aprimsta, o Rafto sąsiauryje taip nusilpsta, kad laivas vos slenka. Iš abiejų pusių stūkso skardingi krantai. Blizga uolas aptraukęs šerkšnas, o dirvonuose pro ploną sniego dangą kai kur dar kyšo žali sklypeliai. Virš stačių atšlaičių ir pilkų akmenynų baltuoja kalnagūbrio keteros. Žemas laivo antvožas saugo Sarą Susanę nuo vandens purslų ir atklystančių snaigių, o kūną šildo kailinis apklotas. Priešais prie vairo sėdi Johanesas. Vaikinukas gūžiasi burės užuovėjoje.

Viskas taip netikra. Jos gyvenimas baigiasi, bet liūdesys širdies nevarsto.

Jiems priplaukus Didįjį Molą, atūžia Vestfjordo vandenys, ir šiems įveikti prireikia Johaneso budrumo. Bet palei salyno pakrantes besidriekianti jūra jam gerai pažįstama. Jie skrieja stačiai į seklokus vandenis ties Ofersiojaus krantais. Kelionės metu Johanesas nekalbus, bet jo veide žaidžia šypsena. Nusitraukęs kailinę kepurę jis retkarčiais lėtais, plačiais judesiais pamojuoja jai, tarytum ji stovėtų ant kranto. Iš tiesų elgiasi kaip pasivogęs laivą, iškėlęs bures ir visu greičiu pasileidęs jūron vaikėzas.

Atplaukusiems į Ofersiojų nekyla jokių abejonių, kad jie čia laukiami. Vieni žmonės ateina į pakrantę, kiti spiečiasi ant kranto uolų. Kol vyrai padeda vaikinukui prisišvartuoti ir iškelti negausią Saros Susanės mantą, Johanesas užšoka ant plokščio akmens ir ištiesia jai ranką. Jau bestatančią koją ant kranto sugriebia į glėbį, pakelia ant rankų, porą kartų priglaudžia prie savęs ir kiek paslysčiojęs ima kopti atšlaite namų link.