• Пожаловаться

Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, ISBN: 9786090101063, издательство: Alma littera, категория: Проза / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Хербьёрг Вассму Šimto metų istorija

Šimto metų istorija: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Šimto metų istorija»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garsioji norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo (Herbjorga Vasmo) romane „Šimto metų istorija“ atskleidžia nepaprastus trijų moterų likimus. Viena pagrindinių knygos herojų gimsta tais pačiais metais kaip ir pati knygos autorė. Herbjørg  Wassmo gyvenimo fragmentai pinasi su viena romano siužetinių linijų, ir iš viso to gimsta istorija apie mergaitę su geltonu pieštuku. Rašytojos prosenelė, senelė ir motina – tai Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Romanas „Šimto metų istorija“ pasakoja apie jų gyvenimus, pagimdytus vaikus, vyrus, kuriuos jos mylėjo, ir tuos, kuriuos jos gavo. Knygos herojė nuo gyvenimo realybės slapstosi tvarte. Kad būtų lengviau viską ištverti, geltonu pieštuku rašo dienoraštį. Mergaitė pasaulį išvydo 1942-aisiais, o prieš šimtą metų gimė stiprioji Sara Susanė, jos prosenelė, vėliau pozavusi angelą Lofoteno katedros altoriaus paveikslui. „Šimto metų istorija“ – knyga apie visų šių moterų ilgesį ir vargus, svajones ir laisvės troškimą. Iš norvegų kalbos vertė  Alma Ločerytė-Dale

Хербьёрг Вассму: другие книги автора


Кто написал Šimto metų istorija? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Šimto metų istorija — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Šimto metų istorija», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Žiūrėkit, kad tvirtai laikytųsi, — ištaria Sara Susanė. Ji leidžiasi tvarkoma ir puošiama. Šukuojama, garbiniuojama ir pinama. Apsiaučiama trimis apatiniais sijonais. Į kikenimus ji nekreipia dėmesio, prašoma atsistoti stojasi, prašoma atsisėsti sėdasi.

*

Johanesas ištaria „taip“ nemikčiodamas. Juk žodis trumpas. Vis dėlto daugeliui kaip tik tai ir rūpi. Pirmoji su jaunavedžiais ir jų artimaisiais išplaukia jekta, papuošta vėliava, kadagių šakomis ir žibintais. Jai įkandin nusidriekia laivų ir laivelių vilkstinė, plaukia visi, kas tik pajėgia laikytis ant vandens. Ofersiojaus pakrantėje beveik nebėra kur prisišvartuoti. Vienas vaikinukas, atkakliai besibraudamas ten, iš kur turi driokstelėti paskutinė saliuto salvė, net įkrenta į jūrą. Kiek vargo, kol jis, kiaurai peršlapęs ir kalenantis dantimis, išvelkamas iš ledinio vandens! Visai kompanijai kvatojant ir lalant, vaikinukas skuodžia šildytis į viralinę. Palengva fejerverkų dūmai išsisklaido, nurimsta ant apsnigtų šermukšnių ir kraigų tupinčios varnos bei šarkos.

Kaip ir anąsyk, taip dabar Johanesas ant rankų neša Sarą Susanę iki pat namų. Pakėlęs apsigręžia, tarsi norėdamas visiems ją parodyti. Paskui priglaudžia prie savęs ir atidžiai žvelgdamas po kojomis leidžiasi apsnigtu keliuku aukštyn. Jiems būnant bažnyčioje, pridrimba daug sniego. Bernas nespėja valyti tokios jo gausybės. Grimzdamas į sniegą sulig antkurpiais Johanesas klampoja savo milžiniškomis kojomis nelyginant sniegpadžiais.

— Paleisk, aš pati, — girdėdama jį sunkiai kvėpuojant sušnabžda Sara Susanė. Bet Johanesas neklauso. Tik pasitrina savo nudailinta barzdele jai į skruostą ir nusijuokia. Matyt, tas tylus kikenimas ilgai brandintas širdyje.

Iš paskos kaip ančių pulkas gužą svečiai. Sara Susanė juos stebi per Johaneso petį — tarsi nerealius, svetimus, kaip romano veikėjus. Jie ropščiasi juokdamiesi, katėdami, šūkčiodami. Pasibrukusios sijonus moterys spygauja, kai į batus patenka sniego. Viena rikteli, kad ir ją paneštų. Kažkas atsako, jog ji, deja, ne nuotaka. Visi prapliumpa kvatoti.

Stalai nukloti per dvi svetaines, taip pat klėtelėje. Po pietų svečiai pašėlusiai įsilinksmina. Ūžia lyg vapsvų spiečius. Kai valgomasis sutvarkomas, Johanesas kviečia jaunąją šokti. Yra ko baimintis — jiedu nerepetavę, bet jis pasičiužindamas gana puikiai veda. Laiko ją kiek atokiai nuo savęs, kojų nemindžioja. Turbūt gerokai pakvaršino galvą, kaip to išvengti, staiga supranta ji. Ir tuo pat metu suvokia vieną paprastą, bet bauginantį dalyką — jie palikti vieni. Tikriausiai šiame šurmulyje jis taip pat jaučiasi vienas.

Vestuvių pokyliai Sarai Susanei patikdavo. Ji pasipuošdavo naujais drabužiais, padėdavo seserims daryti šukuosenas, įsegti segtukus. Kikenimas, pokštai. Paslaptys. Sara Susanė niekada nesusimąstė, kad tą dieną užsiverčia nuotakos gyvenimo puslapis. Ir kaip galėjo būti tokia nenuovoki?

Po vidurnakčio, merginoms keičiant žvakes ir papildant žibintus, Johanesas palinksta į jos pusę ir kilsteli pirštą į lubas.

— Eim-m-me į v-v-viršų!

Galas. Nejaugi ji nežino, kad anksčiau ar vėliau jis ateis... Johanesas pakyla, ištiesia ranką, ir ji kiūtina kartu. Tarytum sušokti paskutinio šokio.

— Ar nereikėtų visiems palinkėti labos nakties? — išlemena Sara Susanė.

Jis papurto galvą ir užveria svetainės duris.

Jie užlipa laiptais. Iš palėpės žibinto rūksta dūmai. Ji stabteli ir sumažina liepsną. Jis laukia. Paskui švelniai apglėbia ir vedasi į miegamąjį.

Vestuvinė 1862-ųjų naktis bežvaigždė, skendinti tamsoje. Sunkiai rasdamas kelią debesų properšoje išlenda mėnulis. Įspįsta į jų kambario langą. Dėl drąsos Johanesas ką tik išmetęs burnelę, gal todėl ir juda labai negrabiai. Ant komodos dega lempelė, daugiau šviesų jis neįžiebia. Nėra reikalo, kad matytųsi visos smulkmenos.

Sara Susanė suka galvą, kaip čia pasakius, kad ją užklupo mėnesinės. Bet taip ir nesiryžta. Pasirausia kelioniniame krepšyje, bet nieko neištraukusi atsitiesia. Sutrikusi stovi vidur kambario. Žvilgtelėjęs į ją Johanesas prasiviepia, paskui apgobia delnais lempelę ir užpučia liepsną. Nuogąstaudama, kad apsigalvojęs jis iš naujo neįžiebtų šviesos, ji ima skubiai rengtis — susirietusi, tūpčiodama, svyruodama. Pirmiausia nusimeta batus, nusiplėšia kojines. Ištraukia savadarbį įklotą ir mikliai pakiša po kilimėliu. Iš garsų ir judančio šešėlio sprendžia, kad jis nusivelka liemenę. Tamsoje suboluoja kreidos blyškumo marškiniai.

O suknelė — tikri spąstai. Ji pasijunta kaip įkalinta, nors verk. Plonu, nesavu balseliu paprašo pagalbos. Johanesas puola prie jos, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Valandėlę nesėkmingai pasigrabaliojęs jis priverstas įžiebti taukinę žvakę. Bet ir tuomet prireikia visos amžinybės, kol išnarsto kabliukus iš kilpų.

— Įdomu, kokie bukagalviai sugalvoja tokius nevykusius drabužius? — sumurma jis. Paskui nusijuokia. Galiausiai kvatoja abu. Jiems palengvėja, lyg būtų atsikratę persekiojusios šmėklos. Darosi net linksma. Jei ne tos vedybos, jis galėtų atstoti jai brolį. Kai drauge nėra Arnoldo, ji turėtų su kuo pakikenti.

Iš apačios atsklinda balsai ir juokas. Jai dingojasi, kad visi, kas gyvas, nori juos girdėti ir matyti. Koridoriumi nuaidi įkaušusio nuo punšo brolio Jakobo bosas:

— Tai kur, po galais, pasidėjo jaunavedžiai? Sara Susane! Johanesai! Ką, jau nuėjote gulti?

Kažkas jį apramina ir nusiveda atgal į svetainę.

Sara Susanė išgirsta Hanos juoką. Juk ir jai teko tai patirti. Ir seseriai Marenai — ši apkabino Sarą Susanę, išėjusią iš bažnyčios. Bet Marenos balso negirdėti. Garsiai ji juokiasi retai.

Padėjęs jai išsivaduoti iš suknelės, jis vėl užpučia lemputę ir ima rengtis. Kai atsigula, tamsoje pro dantų kalenimą ji išgirsta vos sulaikomą juoką.

— V-v-velnias g-g-griebtų, k-k-kaip š-š-šalta! R-r-reikėjo i-i-iškūr-r-renti p-p-pačiam.

Ji nesitikėjo, kad jis bus visiškai nuogas. Apstulbsta. Prislenka ardau jo. Jis atsitraukia, lyg būtų nusideginęs. Nusigręždamas pramikčioja, kad jiems priešakyje visas gyvenimas. Na taip, nuo jo stipriai trenkia punšu, bet ji nesibjauri. Tikrai ne. Ir nieko tokio, kad jis visiškai nuogas. Ji apsisprendžia. Prisiglaudžia ir užmeta ranką jam ant peties. Atsargiai, tarsi laukdama, kad jis ims gintis. Abudu guli kaip apmirę. Galiausiai jis staiga atsigręžia lyg baimindamasis apsigalvoti ir apglėbia ją. Vėl abu nurimsta. Jis — tarytum lauktų antausio. O ji nenuvokia, ką dar reikėtų daryti.

Jis nedrąsiai atsmaukia apatinį. Nepatirtas pojūtis. Jai ant strėnų atsiranda šiurkštoka ranka. Ji guli sustingusi, jausdama jo nuogą kūną, išsišovusį klubą, karštas rankas, kaklu ir veidu slystančias lūpas. Apžėlusios blauzdos atsargiai trinasi į jos kojas. Krūtinė glaudžiasi vis arčiau. Ją apgobia iš jo sklindantis švelnumas.

Vyksta tarsi koks virsmas. Ne, ne galvoje, o pačiame jos kūne. Iš neįvardijamos vietos į visas ląsteles plūsta gėdingas alkis. O gal ir negėdingas. Net pastorius apie tai žino. Juk yra užsiminęs apie kūniškumą.

Paskui ji jau nebesijaudina ir laukia, ką toliau darys Johanesas.

Jam užmigus, apsiplauna drungnu vandeniu už širmos, persirengia naktiniais, įsikiša naują įklotą ir ant suteptos vietos užmeta rankšluostį. Johanesas miega taip kietai, kad, jei nešnopuotų, galėtum pamanyti esant negyvą.

Negalėdama užmigti ji turi laiko apmąstymams. Buvo ne taip jau baisu, kad negalėtum ištverti. Kartą jai aiktelėjus, jis sustingo. Sulaikė kvapą.

„Nieko baisaus“, — sušnabždėjo ji.

Читать дальше
Тёмная тема

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Šimto metų istorija»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Šimto metų istorija» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Мишель Фуко: Seksualumo istorija
Seksualumo istorija
Мишель Фуко
Маркус Зузак: Knygų vagilė
Knygų vagilė
Маркус Зузак
Хербьёрг Вассму: Dinos knyga
Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму: Septintas susitikimas
Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
А Моллой: X istorija
X istorija
А Моллой
Michel Foucault: Seksualumo istorija
Seksualumo istorija
Michel Foucault
Отзывы о книге «Šimto metų istorija»

Обсуждение, отзывы о книге «Šimto metų istorija» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.