Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Pilve keletą kartų plasteli sparnelis.

Tylutėliai išlipa iš lovos, nutykina laiptais žemyn ir užsimetusi didelį šaliką išeina į lauką. Basomis nušlepsi iki šulinio ir stebi virš vėliavos plasnojančius jūros paukščius. Palengva sušlampa veidas, sudrėksta plaukai. Permirksta plonytis apdaras. Šalta srovelė teka tarp krūtų ir per pilvą. Lietus amžinas. Paukščiai nerykauja, bet ir jie amžini. Dusliai gausdamos jūroje pulsuoja bangos, o po širdimi — gyvybė. O ji, Sara Susanė, kas bus su ja? Ūmai susivokia, kad svarbu nepamiršti savęs, ir viduje lyg kažkas suošia, sugaudžia. Sušniokščia, sučežena ir lietus.

Kitų garsų nėra.

Iš kur į galvą atklysta ta mintis? Elida! Jei gims mergaitė, vadins ją Elida!

*

Karštą rugpjūčio dieną Sara Susanė sėdi saulėkaitoje už namo ir siuva vaikiškus marškinėlius. Pilvukas jau išsišovęs. Rąžydamasi ji ištiesina nugarą ir giliai iškvepia. Niekam nieko nepasakiusi įsitaisė toliau nuo anytos akių. Tačiau taip elgtis jai uždrausta. O jei staiga kūdikiui kas nutiktų? Todėl visada reikia pasakyti, kur esi. O ką Sarai Susanei daryti, kad parodytų gebanti spręsti pati ir nesanti vien tik Krogų atžalėlės nešiotoja? Bent jau pasilepins čia, už namo. Juk siuva vaikiškus marškinėlius.

Vieną ranką įrėmusi į strėnas, o kita laikydama siuvinį, ji atsitiesia. Žvilgsnis nuslysta krantinės link, ir Sara Susanė pamato, kaip iš už krautuvės kampo išlenda jis. Arnoldas! Ją užlieja didžiulis džiaugsmas. Akys sudrėksta. Lyg žiūrėtų į pasaulį pro seną gruoblėtą stiklą. Dar akimirka — ir jis priešais ją. Abu vienu metu šūkteli kits kito vardą.

Sara Susanė pakyla, ir jiedu apsikabina — droviai, tarsi besislapstantys mylimieji. Jis prisėda šalia ant suoliuko ir gerai pažįstamais, negrabiais judesiais nusitraukia palaidinę.

— Kodėl neatvažiavai anksčiau? — priekaištauja ji.

— Neturėjau laiko. Ir krautuvėje, ir ūkyje trūksta rankų.

Jis klausinėja, kaip ji gyvena, kada laukiasi, jinai teiraujasi, kaip sekasi Chiopsvike, kaip laikosi motina ir kiti šeimynykščiai. Po to jis nutyla. Ima apžiūrinėti savo rankas. Ji supranta, kad kažkas atsitiko.

— Ką galvoji? — padėdama siuvinį į skraitą klausia jo.

— Man reikia su tavim pasitarti dėl vieno dalyko, — sako jis žiūrėdamas bejėgišku žvilgsniu.

— Dėl kokio?

— Tai ne juokai... Bet tu turi žinoti... Užtaisiau mergai vaiką! — greitakalbe išpoškina jis, tarsi šį sakinį būtų repetavęs pakeliui į Ofersiojų, o dabar išspjovęs vienu gaištu. Net pasako jos vardą ir kad ji iš Tiorneso.

Sara Susanė lyg išgirsta, lyg ir ne. Žiopteli nesuvokdama. Ne, tai netiesa! Ne! Tik ne jos brolis Arnoldas. Jis tikriausiai sumanė ją priblokšti, kad paskui abu galėtų skaniai pasikvatoti iš tokios neįtikimos istorijos. Bet vaizduotė nejučiomis piešia tą nematytą, nepažįstamą merginą, jo įstumtą į bėdą.

Ji ir anksčiau suprato, kad Arnoldas smailus prie mergaičių. Pastebėjo, kaip jis jas nužiūri, šnekina, varsto žvilgsniu, bando įsiteikti. Taip elgiasi ne tik su svetimomis, bet ir su ja pačia, seserimis ir motina. Su tarnaitėmis. Su visomis. Bet tai, ką jis dabar sako — visai kas kita. Pasibaisėtina! Ne, tik ne Arnoldas! Jos brolis negali taip padaryti!

— Kada ketini vesti? — pagaliau išlemena ji.

Nepakeldamas akių jis papurto galvą. Kaip tik apie tai ir norėjęs pakalbėti su ja, sumurmena. Motina nieko nežinanti ir nesą jokio reikalo jai sakyti. Vedybos visai nebūtinos, kad įrodytum esąs suaugęs. Su Regine nesituoksiąs. Vaiku pasirūpinsiąs, bet į namus jos nesivesiąs.

Prieš akis jai iškyla vaizdiniai, nustelbdami jo veidą. Sarai Susanei ima dingotis, kad jis panaudojo jėgą, o gal prisižadėjo vesti, ir Reginė patikėjo duotu žodžiu. Dabar vietoj brolio ji regi patį šėtoną.

— Dieve mano, Arnoldai, negi ketini ją palikti?

— Kitos išeities nėra...

— O ką ji sako? Kiek jai metų?

Jis valandėlę pasėdi nudelbęs akis, paskui atlaisvina marškinių apykaklę, patempia kaklą. Išryškėja gyslos. Visa tai tarsi byloja, kad Arnoldas stengiasi neprarasti orumo. Bet netrukus jis lyg ir suglemba, nuryja seilę ir pakelia į ją maldaujamą žvilgsnį. Taip, ji ir anksčiau žinojo, ir dabar mato — brolis išvaizdus ir traukia moteris. Jai irgi patikdavo žiūrėti į jį — iki šios akimirkos, kai tarp jų nelyginant siena iškilo gėdingas jo poelgis.

— Ji tavo metų, — murmena jis. — Sako, vaiko auginti negalinti, neišdrįsianti parsinešti namo...

— Tu turi eiti pas tėvus ir ją apginti! Nedelsdamas!

— Baik, aš nenoriu įsipainioti.

— Privalai! Jei taip būtų atsitikę su manimi, būčiau puolusi į jūrą!

— Nekalbėk taip! Puolusi į jūrą... — Jis rūškanu veidu stebeilija į pakrantę, lyg tik dabar būtų supratęs, kad padėtis rimta.

— Kaip tai atsitiko? — piktai klausia Sara Susanė.

— Argi pati nežinai, kaip būna?

— Ne, nežinau. Vyrai neturėtų žaisti tokiais dalykais! — apimta nevilties sušunka ji.

— Raminkis, — paprašo jis šnairuodamas į pravirą priebutį.

Ji susivaldo, nors širdis kunkuliuoja pykčiu, akys žaižaruoja. Ar šis mulkis tikrai jos brolis? Braukdamas ranka per pasišiaušusius plaukus jis maldaujamai tebežiūri į ją.

— Kuo tau Reginė neįtinka? Ar ne tu raginai mane tekėti už Johaneso vien dėl to, kad jis puikus vyras? — išpurškia ji.

Arnoldas neatsako, tik nuolankiai žvelgia į ją.

— Ar tau gerai sekasi? — paklausia po valandėlės.

— Taip! Bet tai ne tavo nuopelnas!

— Maniau, kad galiu pasitarti su tavimi...

— Mėšlas, o ne vyras! — sušnypščia ji, sugniaužia rankoje siuvinį ir įsiduria. Iš didžiojo piršto besisunkiantis kraujas nulaša ant nebaigtų siūti marškinukų apykaklės.

Jis tai pastebi ir nutveria jos ranką. Įsikiša į burną kraujuojantį pirštą ir šnairuodamas žvelgia į ją. Ji užsičiaupia, šniurkšteli nosį ir perveria Arnoldą pilnomis įtūžio akimis. Jei nebūtų tokia įsiutusi, tikrai prapliuptų kvatoti...

Pagaliau jis ištraukia iš burnos pirštą ir apžiūri, ar nustojo kraujuoti. Bet rankos nepaleidžia.

— Tu ir saldi, ir sūri, — ištaria jos brolis ir ima kosčioti, ketindamas tęsti nemalonų pokalbį. Pažįstamos gudrybės. Ji atlyžta. Taip atsitinka visiems, kas tik susiduria su Arnoldu. Anai merginai — taip pat.

— Tai ką darysi? — šaltai klausia ji.

— Kūdikis, — sako jis, — kaip manai, ar galiu paprašyti sesers Marenos su Johanu jį priglausti? Juk jie seniai nori vaikų, bet vis nesusilaukia.

O ji manė, kad prašys jos. Ne, Sara Susanė to negalėtų.

— Gali mėginti, — patylėjusi atsako ji.

— O gal tu galėtum...

— Na jau ne, prašyk pats! Ji tau taip pat sesuo! — atšovė.

Jis ir vėl dėbteli į atviras priebučio duris.

— Mudu su Marena nelabai sutariame...

— Kodėl?

— Pati žinai, sena istorija. Nuo pat vaikystės. Jai vis atrodo, kad man skiriama visko daugiau. Ypač po tėvo mirties.

— Gal ji neklysta? Juk mama nuolat linksniuodavo vieną vardą — Arnoldas! — teškia Sara Susanė.

— Taigi...

— Tai ir pasikalbėk su Marena apie tuos dalykus.

— Beprasmiška viską spręsti vienu metu. O judvi su Marena taip puikiai sutariat.

Saros Susanės atodūsis išsiveržia iš pat paširdžių. Net kūdikis sukruta.

— Esi bailys, ką?

— Taip! — persibraukdamas ranka per veidą sutinka jis. O žvilgsnis šelmiškas. Šypsenėlė viliūgiška.

*

Ponia Krog prieštarauja.

— Susiprotėk, kol laukiesi, neieškok pavojų, — griežtai sako ji.