Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Pajutusi drėkstant jo veidą, apsikabino ir pakartojo, ką sakiusi. Bet jo pastangos buvo nuėjusios perniek. Jis ją tik glostė, kiekvieną kūno plotelį. Ji gėdijasi net pagalvoti, kad tuo mėgavosi labiausiai. Palengva jis atliko savo, jai nė nesuaikčiojus. Klausantis iš apačios sklindančio klegesio ir triukšmo jai atrodė, kad visi tik ir galvoja, kaip jiedu su Johanesu guli kartu.

Baigęs ir atgavęs kvapą jis ėmė ją glamonėti. Ji tirpo nuo tų prisilietimų. Blogiausia jau praeityje, pamanė sau.

Pro apšerkšnijusį langą prasismelkusioje drumstoje šviesoje matyti, kaip virš jųdviejų pilku debesiu tvyro iškvėpuotas garas. Ji supranta, kad buvo užmigusi. Matyt, prisiglaudus prie jo tvirto kūno pavyko pasislėpti nuo savo minčių. Atsargiai išsilaisvinusi, kol jis nepabudo, ji nutipena ant kibiro už širmos. Pamačiusi, ko privarva į kibirą, susirūpina, kaip atrodo patalas. Žaibiškai įsikiša įklotą ir palenda po antklode.

Netrukus Johanesas pašoka iš lovos net nepažvelgęs į ją. Sara Susanė guli nejudėdama ir primerktomis akimis stebi, ką jis darys. Prie kibiro jis neina, apsimauna kelnes ir užkuria krosnelę. Kai ši įsiūžia ir kai pro durelių plyšius sukibirkščiuoja ugnis, jis, vilkdamasis per galvą marškinius, išlekia pro duris. Veikiai įeina tarnaitė su didžiuliu porcelianiniu ąsočiu karšto vandens. Blausioje rytmečio šviesoje aukštyn vinguriuoja peršviečiamas garų stulpelis.

Po valandėlės Johanesas grįžta. Jiedu dar nepratarę vienas kitam nė žodžio. Kai tarnaitė atneša padėklą su visokiausiais skanėstais, jis stovi už širmos ir šluostosi, nuleidęs petnešas. Rodos, jaučiasi taip, lyg kambaryje būtų vienas; tarnaitė taip pat nė kiek nesuglumsta. Tylėdama ji tūpteli ir atbula išslenka iš kambario. Tada braukdamas rankšluosčiu smakrą Johanesas pasigręžia į Sarą Susanę.

— O-o-ohoho! K-k-kokie s-s-ste-b-b-buklai! K-ka-v-v-va! P-p-patalan! D-d-dešimtą v-v-valandą! — pramekena jis.

Apkamšęs ją pagalvėmis ir pasodinęs taip, kad galėtų įtaisyti padėklą, jis atkloja antklodę, ketindamas po ja palįsti. Veidas nubąla. Ji irgi pamato: kruvinos dėmės. Jis paleidžia antklodę iš rankų. Stovi spragindamas akis į ją. Veidas išsikreipia, tarsi rodytų vidines grumtynes, iš akių pabyra ašaros.

— V-v-viešpatie D-d-dieve! V-v-viešpatie D-d-dieve aukščiau-s-s-sias! N-n-nejau a-a-aš t-t-tave v-v-visiškai s-s-suluošinau, m-m-mieloji S-s-sara?

Ir pasilenkęs apglėbia ją. Sumuštiniai su vyniotiniu ir burokėliais šiaip taip išsilaiko, o papločiai nučiuožia nuo lėkštės. Ji pajunta šlapius skruostus, sklindantį iš burnos vakarykščio punšo tvaiką.

— Ne, man dabar tos dienos, — susigėdusi sako ji. — Nespėjau vakar pasakyti... tu taip skubėjai... Gyvastingas lietus

1863-ųjų birželis. Ofersiojaus saloje viešpatauja nesibaigianti poliarinė diena. Jau ir po patalais nepasislėpsi. Juodu mato vienas kitą kaip ant delno. Išmoksta apsikęsti su visokiais mažmožiais. Johanesas jau ne tik šmėžuoja prieš akis. Baugina? Taip, bet kartu ir džiugina. Ir iš kur tasai džiugesys?

Siūdama ar vaikščiodama po sodą ji netikėtai pajunta jo kūną ir glamones, net jam nebūnant šalia. Nekantriai laukia, kol jiedu liks vieni. Kol durys bus uždarytos. Užkabintos kabliuku. Tuo jis visada pasirūpina. Nuo dažno naudojimo staktoje gilėja to senojo kabliuko dilinama įduba. Gilėja sulig kiekvienu užkabinimu.

Vakaro laukimas slopina kasdienį irzulį. Anyta. Atlaidi Hanos šypsena. Nesava pastogė, tik miegojimui skirta kamara. Visa tai kaupiasi tarsi musių šūdkruopės ant palangių. Nuvalai ir švyst pro langą. Vakarais, jiedviem likus vieniems, ji įstengia atsiriboti netgi nuo namuose sklindančių garsų — girgždėjimo, kalbėjimo, šlepsenimo, neatsargaus brazdinimo.

Niekas jai nepasakojo, kad taip gali būti. Ji atsimena tik miglotas užuominas apie prakaitą ir nemalonumus. Bjaurastį. Nėra girdėjusi, kad tai gali ir patikti. Ji visada manė, kad tokia veikla skirta tik vyrams. Iš pradžių gėdijosi. Bet, jam apkabinus, gėda pranykdavo. Viešpatie Dieve, pasigailėk! Juk ji neįsitikinusi, ar deramai myli savo vyrą.

Dieną, matant jį su kitais žmonėmis, naktiniai jausmai gali išblėsti. Rodos, lyg ji plauktų laiveliu per tirštą rūką, nesusigaudydama, kur krantas. Kai išgirsta jį kalbant ir staiga užsikertant, ją apima įtūžis, jo nevalia niekam rodyti, mažiausiai — jam. Tuomet mintyse ji tarsi perima jo tariamus žodžius, kad įgarsintų. Vaizduojasi savo įtaigos galia padėsianti jam kone sklandžiai pasakyti, ką nori. Niršta, žinoma, ne ant jo. Apima neviltis, lyg būtų žeminama ji pati.

Šviesi naktis. Sara Susanė guli klausydamasi lietaus šnarėjimo. Prieš akis plaukia vaizdiniai. Mirga spalvos. Į vieną pynę rezgasi kažkokios linijos. Ji pasijunta esanti neaprėpiamos visatos dalis. Neišmesta iš gyvenimo, kaip baiminosi prieš vestuves. Juk ji — visas pasaulis. O gal net keli? Tik pamanyk, ką gali lietaus lašeliai. Visi kartu. Sudaigina ir išaugina. Pripildo šaltinius, plačias upes. Palaiko šios žemės gyvastį. O juk ji — daugiau nei lietaus lašas. Neabejotinai daugiau. Ji turi valios jėgą. Kai pabunda naktį ir išgirsta lietų, ją užplūsta šiluma, tarsi kas glostytų skruostus, skleisdamas vos užuodžiamą rožių ar viržių aromatą. Ji mėgsta ir vėją. Bet ne taip kaip lietų.

Prisimena vieną nutikimą, kai jai buvo ketveri ar penkeri metai. Ankstų rytą, dar kitiems nesukilus iš lovų, kažkas ilgai jos ieškojo šaukdamas vardu, kol pagaliau aptiko sode. Ji nutipeno ten pati viena. Atmintyje išliko kažkoks neaprėpiamas blausiai sidabrinis popieriaus lakštas. Ir suvokimas, jog tai — jūra. Ar ten šmėžavo laivai, ar žuvėdros — dabar nebeatsiminsi. Bet jūra atrodė ypatinga, nes Sara Susanė buvo viena. Panašiai būna, kai įlendi į uždraustą stalčių: peiliai, šaukštai ir šakutės tampa tarsi išskirtiniai. Greičiausiai tai nutiko šiltą vasaros rytą, mat tąsyk niekas nesibarė ir netikrino, ar nesudrėkę jos naktiniai.

Keista, kodėl kai ką prisimeni, o kai ką užmiršti? Ji prisimena, kad klausytis lietaus kambaryje ar lauke — ne tas pats. Garsas visai kitoks, kai ant tavęs lyja ir kai vandens lašai skalbia tau odą.

Johanesas miega atsigręžęs į ją. Ant baltos pagalvės tamsuoja saulės nudegintas veidas. Išblukę plaukai ir antakiai. Vakare jis grįžo su jekta iš Bergeno. Be jo laikas prailgo. Susimetusios paakiuose baltuoja raukšlelės. Veidas atsipalaidavęs, lūpos įnoringai papūstos.

Tuoj po vestuvių ji pasiteirauja, kodėl taip ilgai nenuperkamas Havnesas, bet atsakymo nesulaukia, nes jam užsikerta kalba, ir tai jį supykdo. Išmuša iš vėžių.

„Nesijaudink, Johanesai, dėl to mikčiojimo. Aš nekreipiu dėmesio. Tu tik kalbėk. Pasakyk iki galo.“

Jis tyli. Veidas nubalęs kaip drobė. Kai kada šitaip atsitinka. Nelįsk į širdį. Nejaugi Johanesas mano, kad ji nori jį įskaudinti? Ne, nieku gyvu. O gal ji pernelyg nekantrauja? Jam tikriausiai neįprasta, kad kas nors išvis užsimena apie mikčiojimą. Kai kamaraitėje jie lieka vieni, Sara Susanė, padėjusi ranką jam ant peties, vėl paragina kalbėti. Bet jis apsigręžia ir išeina. Daugiau jiedu apie tai nesišneka.

Ji guli klausydamasi, kaip įsismagina lietus. Pila be perstojo, lyg dangus būtų prakiuręs. Lengva vaizduotis, kaip krinta paskiri lietaus lašai. Ant akmenų, medžių lapų, stogų. Krinta visi drauge, bet kiekvienas tik jam nužymėtu keliu. Vienas prie kito. Kaip nedaloma visuma. Liejasi žemyn nuo kraigo į statinę, į žolę, teka uolomis, skverbiasi į plyšius. Srūva nuokalnėmis krantinės link. Merkia rupšnojančio žolę arklio paslėpsnius, kalnuose besiganančių avelių vilną, atsiduodančią būsimomis dvinykštėmis žvejų pirštinėmis. Svarina ramunių žiedus. Tvindo upokšnius, keičia jų garsus — iš vos girdimo almėjimo į aidų pliuškenimą. Dabar visa tai toli, negirdėti, bet skamba jos atmintyje.