Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Bet Sara Susanė užsispiria vykti į Hunholmeną sesers Marenos aplankyti, kol Johanesas su jekta parplauks iš Helgelando. Su anyta ginčytis ji nenori, visai ne. Susiruošia į kelionę, ir tiek. Paprašo Eilerto, kad rastų jai palydovą — prie jūros pratusį laivininką. Leidžiantis atšlaitės takeliu į prieplauką, švelnus vėjelis glosto jai skruostus, ir ji pasijunta alsuojanti laisve. Jiems išplaukus į jūrą, atsitupia kaip vištelė laivugalyje prie borto ir užmerkusi akis mėgaujasi saule, nors pečius slegia sunki užduotis.

Marena kaip visada džiaugiasi jos atvykimu. Namai kvepia žaliuoju muilu ir iškrakmolytais skalbiniais. Vos tik baigusi gaminti valgį Marena stropiai išvėdina namus. Niekada nelaukia, kol kas nors apteks purvais. Žmonės kalba, kad ji be paliovos kuopiasi ir švarinasi todėl, kad neturi vaikų. Esą suaugusiai moteriai reikia kuo nors užsiimti.

Jos dviese sėdi svetainėje. Ant staliuko stovi kavos puodukai paauksuotais krašteliais, papločiai, pagardinti sviestu ir cukrumi. Sara Susanė apgalvojusi kiekvieną žodį. Jų nei daug, nei mažai — tiek, kiek reikia. Ji nieko nevertins ir neteis.

Marena pastato puoduką ant stalo ir, lyg nukratydama kokią dulkelę, perbraukia pirštais rankovę. Ūmai mąslus jos žvilgsnis įsminga į langą. Sarai Susanei ji primena kadaise knygoje matytą sfinksą.

Ne pirmą kartą jiedvi kalbasi prie keturių akių. Andai ne motina, o Marena guosdavo aiškindama, kad Sara Susanė niekuo neserganti, nors jai mėnesinės atsirado anksčiau nei metais vyresnei Helenei. O dabar Sara Susanė, tarsi nepaisydama savo eilės, aplenkė Mareną ir laukiasi kūdikio.

— Kodėl pats nepaprašo?

— Privengia tavęs...

— Man nepatinka, kad užtaisė vaiką merginai, kurios jam nė nereikia. Beje, tai nėra labai netikėta, nors aš niekada dėl tokių dalykų nekvaršinau sau galvos. Kaipgi, už Arnoldą reikalus visada tvarkydavo mama arba kas kitas. O dabar jis kreipėsi į tave. Jam pavyksta palenkti į save žmones.

— Sutinku. Bet dabar reikia galvoti apie merginą ir vaiką, ne apie jį, — reiškia savo nuomonę Sara Susanė.

Marena linkteli galvą, bet neskuba atsakyti.

— Reikia pakalbėti su Johanu, spręsti turime kartu. Prisiimti vaiką — reikalas rimtas. Pasirūpinti, kad užaugtų... mylimas, — pridūrė ji. — Juk nieko neišmanai apie tokią mažą būtybę...

— Neišmanome ir apie tuos, kurių susilaukiame patys.

— Teisybė, — ne itin tvirtai taria Marena.

— Štai ir praturtėsime vienu metu — ir tu, ir aš, — bando drąsinti Sara Susanė.

— Kada ji laukiasi? — sukužda Marena.

— Po Naujųjų. Mano, kad vasarį... O aš jau greitai — lapkritį!

Marena prieina prie lango ir lieka stovėti nusigręžusi. Kai vėl atsigręžia, akys švyti, lūpos trūkčioja. Sara Susanė neprisimena kada nors mačiusi ją tokią gražią. Nebelieka niūrumo, griežtumo, įtampos. Tik pamanyk, koks pasikeitimas! Marena šypsosi, o skruostais jai ritasi ašaros. Kokia ji dabar graži!

— Pasikviesiu jį... tą mūsų brolį. Tegu pasirodo ir elgiasi kaip vyras. Kartu teatsiveža tą vargšę vaiko motiną. Pasikalbėsiu su jais abiem.

*

Pavadina ją ne Elida, o Agnese. Sara Susanė supranta, kad to labai nori Johanesas. Kodėl, nepaaiškina. Ji galėtų paklausti, bet juodu užsisklendę kiekvienas savyje. Ji — su savo skausmais, pojūčiais ir vaikeliu, o dar tos moterys — zuja visos aplink, lyg norėtų pasisavinti dalį jos. Johaneso pasaulis — tai jekta ir jūra. Agnesei gimus, ją nustebina dar nepažinta jo asmenybės pusė. Sunku patikėti, bet jis nusiminęs. Kad nekalbus — nieko nauja. Bet anksčiau vietoj kalbos jo veidą nušviesdavo plati šypsena. O dabar dvi eilės baltų kaip pienas dantų slepiasi už tvirtai sučiauptų lūpų.

Johanesas varinėja jektą ir šiaurine, ir pietine pakrante. Ji nebeklausinėja, kokiais reikalais. Galiausiai susivokia pati. Jis vis dažniau dingsta dėl to, kad gėdijasi negalįs tesėti pažado, kurį davė piršlybų laiške: nupirkti Havnesą. Todėl tą vakarą, kai jis užrašo į bloknotą „Agnesė“, ji tik linkteli galvą. Vardo parinkimas — mažmožis, palyginti su staiga jai žeriamais gyvenimo galvosūkiais. Juk mergaičiukei jokio skirtumo, kad vardą išrenka tėvas.

Kur kas blogiau, kad, be kamaraitės, jie neturi savo kampo, savų durų, kad galėtų užsirakinti. Rodos, Ofersiojuje po vienu stogu visoms trims — anytai, Hanai ir jai — nebėra kuo kvėpuoti. Net Vinjės sodyboje dirbdama tarnaite ji jautėsi laisviau. Ne, moterys neieško priekabių, bet elgiasi su Sara taip, lyg ji būtų vaikas. Rodo pakantumą, o tai ją gniuždo: Matai, Sara, šitaip daryti mes nepratusios!

Netrukus po Agnesės gimimo anyta užklumpa Sarą Susanę palėpės koridoriuje belankstančią skalbinius ir prikiša, kad tai tarnaitės darbas. Sarą Susanę pagauna tūžmastis. Daug negalvodama ji atkerta:

— Savo vaiko vystyklus kada noriu, tada ir lankstau!

Iš pradžių anyta apstulbsta lyg išvydusi vaiduoklį. Paskui vienas burnos kampelis gaižiai nuvimpa, kitas nė nekrusteli, tarsi būtų paralyžiuotas.

— Negerai, kad Sara visa, ką sakau, išverčia į bloga! Norėjau tik gero.

— Šiaip ar taip, anytai nėra reikalo aiškinti man visų smulkmenų. Ypač apie vystyklus ! — pasigirsta šnypštimas, lyg kas būtų užpylęs vandens ant įkaitusios krosnies.

Reikia tik įsivaizduoti, kaip įsižeidžia ponia Krog, kad net palieka Sarą Susanę ramybėje. Tik anaiptol nenusileidžia, mat dar iki marčioms atsirandant buvo pratusi, kad viskas rikiuotųsi pagal jos valią, taigi auklėja jas ir toliau.

Kartą Sara Susanė įsipila stiklinę pieno. Mėgsta nugerti gurkšnelį, kai žindant ima svaigti galva. Todėl ir sėdi su kūdikiu virtuvėje ant suolo. Netikėtai iš prieangio ateina anyta. Žvilgtelėjusi į Sarą Susanę priekaištauja, kad prie kibiro nėra pieno matuoklės.

Persigandusi tarnaitė dirsteli į jas ir smunka į priebutį. Iš ten pasigirsta kabinamos matuoklės garsas.

— Tai aš kalta, ne ji, — sako Sara Susanė, ir staiga ją supurto verksmas. Ne, veikiau staugsmas. Anyta sustingsta lyg perkūno trenkta, net prijuostės raiščiai sutirta jai palei šonus. Šįkart išeina netarusi nė žodžio. Sara supranta, kad išeina ne dėl jos verksmo protrūkio, ar kaip tai vadinama. Bet dėl to, kad nedera sėdėti ponios Krog virtuvėje ir lieti ašaras, nes kas nors gali pamatyti. Ir dar pamanyti, kad pašlijusi ne tik raudančiosios, bet ir visos šeimos nuotaika, apskritai viskas. Tai velnioniškai blogai, tad ponia Krog ir suglumo.

Sara Susanė pasijunta lyg tas viščiukas, ką tik išsiritęs priekrosnyje ant vilnonio dėžės pakloto. Nėra kur prisišlieti, nebent prie to vilnonio audeklo. Staiga prieš akis iškyla motina. Jos namuose Chiopsvike nieko panašaus nebūtų įvykę. Motina visada apglėbdavo ašarojantį sakydama: „Ššš, gana jau, gana...“

Vakare, kai jau visi sugulę, ji klausia Johaneso, ar jis kada nors bijojo savo motinos. Tamsu — jo veido neįžvelgsi. Atsako ne iš karto, kalba su pertrūkiais. Taip, motina buvusi griežta, ypač su seserimis. Bet antausių gaudavę broliai.

Mano, kad paklaus, kodėl ji tuo domisi. Bet jis nepaklausia. Labai norisi papasakoti apie tą nutikimą virtuvėje, bet ji nutyli. Mąsto, kaip aplinkybės paveikia žmones. Aišku, kad Johanesas mikčiojo visą gyvenimą. Jis ne toks kietaširdis kaip Eilertas, nuo šio viskas nubėga tartum vanduo nuo žąsies. Nuo Hanos irgi. Rodos, motinos pastabas ji tiesiog susižeria į prijuostės kišenę, ir viskas.

— Ar motina visada kibdavo prie jūsų? Gal todėl tau sunku sklandžiai kalbėti? — Jos klausimas pakimba tamsoje. Ji baiminasi, kad Johanesas atsikels ir išeis iš kamaros, kaip anąsyk.