Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Tyla užtrunka. Rodos, ji kyla nuo grindų, šliaužia per čiužinį, paklodę ir įsismelkia tiesiai į kūną. Pagaliau jis sukruta ir kiek pasisūpavęs atsisėda. Įžiebia šviesą ir susiranda bloknotą.

„Motina nekalta dėl mano ydos“, — byloja aiški, kaligrafiška jo tvirtos rankos rašysena.

— Matau, kaip tau sunku iškęsti įkyruolių priekabes. O juk visa, ką darai, stengiesi atlikti kuo geriau, — sušnabžda ji.

Kurį laiką jiedu guli klausydamiesi savo pačių alsavimo ir iš lopšio sklindančio kūdikio šnarpščiojimo. Paskui ji susiranda jo ranką po antklode:

— Nesibaimink dėl Havneso. Žinau, kad tau pasiseks! Nepamiršk, kad esi Lofoteno ir Vesteroleno fogdo3 Eilerto Krogo vaikaitis! Svajonė apie nuosavus namus

Mažai tikėtina, kad Vargfjordo pavadinimas kilęs nuo žodžio „vilkas“. Kažin, ar tas žvėris kada nors buvo ten užklydęs. Kiti mano, kad žodis vokiškos kilmės, nors nelabai aišku, kas čia galėjo vartoti tą kalbą, kurioje jis reiškia „smaugti“, „dusinti“. O gal tai siejosi su fiordo pavidalu — siauras lyg rankovė. Kita vertus, tai ne itin svarbu. Plėšrūno vilko bijomasi nuo seno.

Kai Johanesas atvyko ten pirmą kartą pasiūlyti savo kainą už viensėdį, susipažino su dokumentu, tvirtinančiu, kad 1856 metų rudenį vietos valdžia išdavė Havnesui licenciją prekiauti ir nakvindinti keleivius. Joje vartojamos tokios pačios formuluotės kaip prieš 60 metų Kristijono VII išduotoje licencijoje Bariojaus salai, kaip antai: Nakvynės namuose sodiečiams ir visiems kitiems draudžiama piktnaudžiauti alkoholiu ar kitaip lėbauti. Jei bus nesilaikoma nurodytų taisyklių, licencija bus atšaukta ir paskelbta negaliojančia.

Jis tai pasižymi bloknote, kad prajuokintų Sarą Susanę. Iš pradžių išsamiai aprašo Havnesą, puikų uostą, nors ir nepritaikytą dideliems laivams. Fiordo gilumoje, apsaugota nuo audrų ir vėjų, stūkso sodyba. Johanesas nubraižo tos vietovės žemėlapį. Sulig prekyba Havnese atgijęs ir laivų judėjimas. Krautuvėje nuolat sukiojasi žvejai ir pakeleiviai, čia ieškoma prieglobsčio nuo audrų. Kai kas pasilieka nakčiai, kitai. Paskui leidžiasi jūros pakraščiu šiaurės ar pietų kryptimi. Johanesas žino, kad sodybos savininkui Ursinui paprašius licencijos būta Lilando, Fagerneso, Liodingeno ir Tysfjordo prekybininkų protestų. Bet ponui Ursinui pavyksta įgyvendinti savo norą, nes prašyme jis pagrįstai paaiškina, kad tokiai didelei ir tankiai apgyventai apylinkei reikia krautuvės ir nakvynės namų. Mat iki artimiausios gyvenvietės bet kuria kryptimi tektų keliauti mylių mylias. Valdžia supranta, kad įsteigus daugiau krautuvių atsirastų daugiau konkurencijos, o nuo to blogiau nebūtų. Ateina laikas išgyvendinti pasenusį požiūrį į Norlandą, esą ten paskolų duoti neverta, nes tenykščiai gyventojai, nelyginant nesubrendę ir lengvabūdžiai vaikai, apie prekybą nieko neišmano.

1857-aisiais Ursino prieplaukoje jau stovi septyniolikos registrinių tonų jekta „Viltis“. Be škiperio, įgulą sudaro trys jūreiviai. Sodybos šeimininkas įsigijęs ir jektą „Olinė Kristine“ su rėjine bure. Kelerius metus iš eilės plūsta silkės, ir gyvenimas virsta rojumi. Ursinas įpranta gyventi plačiai, deja, rojus žemėje ilgai netrunka. Matyt, taip ir yra, nes štai jau dveji metai jis bando parduoti Havnesą, laukdamas geresnės kainos.

Pasitaręs su Eilertu Johanesas įsitikina, kad jo siūloma kaina padori, nors ir nemaža. Kad ūkis būtų tinkamai sutvarkytas, dar reikėtų įdėti daug darbo ir lėšų. Johanesas ketina plėsti prekybą ir flotilę, gerinti nakvynės namus. Bet Ursinas delsia atsakyti. Tikriausiai viliasi, kad atsiras siūlančių aukštesnę kainą. Reikalai nejuda pirmyn, ir jaunavedžiams tenka tūnoti Ofersiojaus saloje.

Sara Susanė galėtų priekaištauti, kad prieš vestuves buvo daug žadėta ir netesėta, bet jų santykiai kitokie. Johaneso gėdą ji prisiima sau, jo bejėgiškumas, kaip kokia prakeiktis, slegia ir jos pečius. Dar tarnaudama Vinjės sodyboje ji suprato, kad jausmus dera narplioti tik atsigulus tamsoje. Bet dabar šalia Johanesas. Tąsyk, kai dėl anytos pastabos atskiedė pieną ašaromis, ji prisiekė sau, kad tai daugiau nepasikartos. Bet, jei atidžiau pasižiūrėsi, jos tarpuakyje jau įsibrėžusi raukšlelė. Tai, matyt, byloja apie vidinę sumaištį. Atvykusi palankynų sesuo Iverinė jai pataria:

— Neimk į širdį, ką sako ponia Krog. Atsimink, ta boba ne iš kelmo spirta. Be to, turintys daug laisvo laiko žmonės pernelyg sureikšmina ir džiaugsmą, ir sielvartą.

Baigiantis 1864-ųjų vasarai, Johanesas siunčia Ursinui laišką, jame rašo norįs aplankyti Havnesą kartu su žmona, „kad ji įžvalgia akimi įvertintų sodybą, ir tada jau būtų galima pasiūlyti galutinę kainą“. Atsakymas neužtrunka. Juodu laukiami.

Agnesė jau nujunkusi nuo krūties ir tą šiltą liepos dieną, jiems išvykstant, gali likti Hanos prižiūrima. Vidudienio saulės spinduliai lydi jų aštuonirklę, švelnus vėjelis glosto Sarai Susanei skruostus. Valtis čiuožia tarp Bariojaus salos ir Tjelodeno kyšulio. Virš galvų tingiai plasnoja kirai. Lygus it veidrodis spindi Tjelsundo sąsiauris. Skubėti nesinori.

Jiems įplaukiant į Vargfjordą, ji supranta, kodėl Johanesas trokšta apsigyventi šioje vietoje. Už siauros užutekio gerklės lyg koks žalsvai tviskantis pasaulis plyti jūros atsiauta. Abipus nuolaidžių šlaitų iš krūmokšnių ir liūgynų čiurlena šaltinėliai. Saulės spinduliuose riogso uolynai, panašūs į milžiniškus dėmėtuosius ruonius. Vešli žolė byloja apie geras ganyklas. Pakrantės gražios, bet jai nepatinka, kad vietomis per seklios.

Ursino namuose jų nekantriai laukiama. Seklyčioje jie vaišinami papločiais, kava ir likeriu. Durys ir langai atviri, vėjo pučiamos oriai banguoja nertinės užuolaidos. Kambaryje puikuojasi pliušu apmušti krėslai, papuošti vytinėmis šilko juostomis su kutais. Žibalinės lempos su porcelianiniais gaubtais pritvirtintos prie sienos raitytais laikikliais. Kampe ant aukšto staliuko žaliuoja didžiulis augalas, panašus į palmę. Bet palangės nenustatytos nei pelargonijomis, nei snapučiais. Tikriausiai ponia Ursin nelabai išmano, kad kambarinėms gėlėms reikia šviesos. Šezlongo ir krėslų atlošai bei ranktūriai apdangstyti nertinėmis servetėlėmis. Nuojauta kužda, kad vaikams į šį kambarį įeiti draudžiama.

— Ką darysite su baldais ir kitais daiktais? Ar pasiimsite juos į Narviką? — klausia Sara Susanė.

— Žiūrėsim, kaip susiklostys, — dvejodama atsako ponia Ursin. Ji leidžia suprasti, kad viską nulems tai, kiek bus pasiūlyta už sodybvietę ir inventorių.

Kol vyrai varto buhalterijos knygas, apžiūri krautuvę ir prieplauką, ponia aprodo Sarai Susanei trobesius. Ūkyje dirba penkios tarnaitės, bet ponia mananti, kad jų per mažai, esant krautuvei ir nakvynės namams.

— Man reikalinga kambarinė ir virėja! Bet, jei tai išeina iš kalbos, pirmenybė teikiama krautuvei, prieplaukai, lauko darbams. Tik pažvelk! — Atsidusdama ji mosteli ranka į penkis šienpjovius pievoje.

Sara Susanė neturi šeimininkavimo dideliame ūkyje patirties, todėl tas pasakymas jai atrodo lyg kokia vyro kritika. Suglumusi ji linkteli galvą. Ir nutyli, kad, kol dar nelyja, gaišuoti su šienapjūte ir šieno džiovinimu išties negalima.

— Bet juk tai skirtinga apskaita? — tepaklausė ji.

— Žinoma! Tačiau, anot Ursino, mokama iš tos pačios kišenės. Jis nesupranta, kad plaukdami į Lofoteną ir grįždami atgal žvejai čia apsistoja ne vienai ir ne dviem naktims. Juos reikia aptarnauti. Galima vienu metu iškepti penkiasdešimt kepalų duonos, bet kas nors turi užmaišyti ir suminkyti tešlą, prižiūrėti ugnį. Kepimui reikia kadagio žarijų, kas nors turi pripjauti šakų. Nors persiplėšk... Kur dar skalbimas, valymas... O tie vyrai tikrai prišnerkščia, gali neabejoti!