Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ar apgyvendinate juos klėtyje?

— Taip. Su jų kvapais namuose apsikęsti neįmanoma... Į gyvenamąjį namą įsileidžiame tik tuos, kurie atvyksta vien su kelioniniu krepšiu ir nesigamina maisto.

Sara Susanė supranta, kad juodviem su Johanesu perėmus ūkį nuo pat pirmos dienos reikės atskirti krautuvės, prieplaukų ir laivų apskaitą nuo namų apyvokos. Ir nujaučia, kad dėl tokių dalykų juodu nesiginčys. Jis jau seniai suprato, kad žodžių mūšio niekada nelaimės, su tuo susitaikė ir yra kantrus. Jiems susikivirčijus, jis stengiasi kažką išmekenti, Sara Susanė turi laiko pagalvoti, o paskui, žiūrėk, randasi bendras sprendimas.

Trobesių nemažai: gyvenamasis namas, erdvi viralinė, klėtis su bokšteliu varpui, viralinė alui daryti ir skalbti, didelė pašiūrė tinklams. Iš jūros pusės gyvenamasis namas apmuštas baltai dažytomis lentomis, pastogės skydai ir langų apvadai mėlyni. Siena iš atšlaitės ir dirvono pusės nedažyta. Matyt, antroji medalio pusė ne tiek svarbi. Užtat kambariai šviesūs, virtuvė didelė, šalia kamara podėliui su atskiru įėjimu. Prie pagrindinio įėjimo — stogeliu dengta nedidelė veranda, abipus dvivėrių durų stovi po suolą. Išrantyta baliustrada su nutekintais stulpelių galais apsivijusi apynių virkščiomis. Kadaise balta, o dabar gerokai aptrūnijusi sodo tvora, iš dvivėrių vartų į jūrą belikusi viena pusė. Iš visų kampų, stelbdami vienas kitą, braunasi skersberžiai, erškėtynai, raudonųjų serbentų krūmai, aviečių brūzgynai. Tvarkai įvesti prisireiks vyriškų rankų.

Antro aukšto koridoriuje stovi spinta su staltiesėmis, lovos skalbiniais ir kitais drobiniais audeklais, šešerios durys veda į miegamuosius. Palėpėje įrengta tamsi patalpa ir kambariukas, jo varstomas langas žvelgia į jūrą.

Ji jau vaizduojasi, kaip įsikurs čia, nuošalėje nuo visų kitų. Pasikabins masyvųjį žalvarinį šviestuvą, vestuvių proga gautą iš Lindų namų, bet Ofersiojuje taip ir nepritaikytą. Mūro sienoje pramuš skylę dūmtraukiui ir pasistatys krosnelę.

Priekrantės trobesiai, krautuvė ir klėtis nudažyti raudonai. Kalvė ir valčių pašiūrės nudervuotos, bet tvarto ir kitų ūkinių pastatų rąstai aptrūniję. Ji pažįsta Johanesą — seni rąstai kaipmat bus apkalti lentomis, o galinė gyvenamojo namo siena nudažyta.

— Puikiausia vieta prekybai, — sako Sara Susanė.

— Tai jau taip... Ypač tiems, kurie mato joje savo ateitį, — lipšniai ištaria ponia Ursin.

— O jūs ne? — tyliai paklausia Sara Susanė.

— Kaip čia pasakius... Nebeaprėpiu visko. Aš ne tokia jauna kaip tu...

Pakeliui į namus Sara Susanė dalijasi mintimis su Johanesu.

— Nesiskubink tvarkyti ir remontuoti. Viskas palyginti gerai. Kai dėl manęs, galime tučtuojau keltis į Havnesą, aš tik susikraunu skrynią ir pasiimu lopšį. Svarbiausia, kad būtų iš ko nusisamdyti darbininkų. Verčiau geri padėjėjai nei dažymai ir visokie dailinimai. Nenoriu, kad dėl darbuose paskendusios motinos nukentėtų Agnesė.

Jis sutinka.

— Pastebėjau, kad viralinės kaminas įtrūkęs. Gal daug ir nekainuotų sutaisyti? O pietvakarių pusėje reikėtų sutvarkyti aukštutinį langą, — vardija jinai.

Neišleisdamas iš akių vairo ir burės jis susimąstęs linkteli.

— Tas Ursinas, gudrus lapinas, bando pasipelnyti. Bet dabar bus priverstas parduoti, nes ponia nepatenkinta ir nori persikelti į Narviką. Atvirai prisipažįsta, kad viskas jai gerokai įgriso!

Juodu susižvalgo ir prapliumpa juokais. Taip atsitinka dažnai, be jokios priežasties. Jis gerokai privargsta, kol iškelia burę ir nustato kursą į pietus. Tuomet Sarai Susanei topteli į galvą mintis, kad jis jau turi būti numatęs, kiek siūlys.

— Ar Ursinas minėjo kokią nors kainą? — paklausia.

Suraukęs antakius Johanesas purto galvą.

— Bet tu žinai, kiek siūlysi?

Jis linkteli ir pagriebęs užsivožia žvejo kepurę ant galvos.

— Puiku! Aš pritariu! — šūkteli jinai.

Johaneso veide išsiskleidžia šypsena ir, nelyginant baltos bangų keteros fiordo nasruose, burnoje sublyksi dvi gražiai išlenktos dantų eilės. Pūstelėjęs šaltokas vėjas verčia juos gūžtis.

Jiems perplaukus Vestfjordą, ji susiranda lauknešą su maistu. Suoliuką tarp jų užkloja staltiesėle, išdėlioja duoną ir vytintą elnieną. Gal nenuneš šoninis vėjas? Paduoda jam gertuvę su pasukomis.

Po valandėlės nušviesdami tirštus rūko sluoksnius prasiskverbia saulės spinduliai ir užlieja juodu puošnia bronzine spalva.

— Gerai, kad mudu sutariame, — pasakė ji.

Vis dėlto trobesius, jo manymu, reikia remontuoti.

— Bet juk mes sutariame? — pakartoja ji.

— Taip! — nusijuokia jis.

Antroji knyga Senelė Elida ir lėlė amerikietė

Jauniausioji Saros Susanės duktė, vardu Elida, yra dvyliktasis vaikas. Jos sprendimai atrodo itin neįprasti: atsiriboti nuo motinos, keletą savo vaikų atiduoti kitų globai neva dėl to, kad reikia lydėti sergantį vyrą į Kristianiją. Mane ši istorija sukrečia jau vaikystėje. Vienu metu bandau susitapatinti su senele Elida. Nemanau, kad ji taip elgiasi iš piktos valios. Apie gyvenimą pas globėjus mano motina užsimena retai.

Vėliau man dingteli, kad tokį Elidos elgesį tikriausiai lemia ne viena priežastis. Dar blogiau, imu abejoti, ar iš tiesų senelio Fredriko liga yra jos veiksmų tikroji paskata. Įsivaizduoju, kad nuolatiniai gimdymai ir vaikų auginimas gali bet ką nualinti. Kad noras pabėgti visai suprantamas. Kad vykti kartu su sergančiu vyru į Centrinę ligoninę Kristianijoje — jokia bausmė. Atvirkščiai, tai galimybė pamatyti šį tą daugiau nei šeimynykščius, kaimynus, prieplauką ir žemės plotelį. Kai ką daugiau nei atoslūgio akmenis ir aptriušusius trobesius.

Ji dirba Mioklando telefono stotyje Vesterolene. Matyt, telefono ryšys traukte traukia į platųjį pasaulį. Nuostabu. Nauji laikai. Galbūt ji ir pasinaudoja proga išvykti, aplinkybėms verčiant. Tik ar išsipildo jos lūkesčiai? Kurį laiką galvoju apie tai.

*

Man pradėjus bendrauti su senele Elida, visa tai jau praeityje. Jon nugrimzdusi ir mano motinos istorija. Esu viena iš daugybės vaikaičių, palaikančių su senele glaudžius santykius. Gyvendama Norlande ji antrą kartą tampa našle. Jai viešint pas mus, mano motina laikosi oriai ir santūriai, o mes, vaikaičiai, senelę Elidą tiesiog dieviname.

Retkarčiais ji važiuoja į Oslą vyresniųjų vaikų šeimų aplankyti. Pratusi keliauti. Grįžta pasipuošusi nauju kostiumėliu ir skrybėle, nešina pilna kraite dovanų ir aibe anekdotų. Pasakoja apie Frognerio parką ir Bygdiojaus pusiasalį, apie automobilius ir aukštus medžius. Porina apie giminaičius, pusseseres ir pusbrolius, retsykiais pašnabždėdama tam tikras paslaptis — jų aš turinti niekam neatskleisti.

Kurį laiką senelė Elida gyvena nedidelėje troboje netoli tetos Helgutės namų Myrėje. Kai nereikia eiti į mokyklą, plaukiu pas ją maršrutiniu keltu iš Skogsiojos salos. Taip esti dažnai. Mokausi dvi savaites, kitas dvi turiu laisvas.

Pirmą kartą rimtai tariamą žodį meilė išgirstu iš jos. Man kažkodėl atrodo, kad esu jos numylėtinė. Štai ką ji sako: „Vaikeli mano, gimei sekmadienį. Tokie gauna viską, bet už tai turi su kaupu susimokėti.“ Vėliau suprantu, kad visus savo vaikaičius ji myli vienodai.

Iš savo senelės Elidos sužinau, kad bet kurios lyties žmogus bet kokiomis aplinkybėmis patiria natūralų troškimą pamatyti pasaulį. Manau, taip gali atsitikti ir man. Ji man leidžia tarsi savaime suvokti, kad vadinamasis motinystės instinktas nėra vienintelis tikras jausmas. Būtų nežmoniška reikalauti aklai tuo tikėti. Senelės dėka suprantu, jog laisvės ir meilės troškimas gali būti net stipresnis už motinystės instinktą.