Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Šimtmetis didžių darbų,

Nesulaikomo kilimo,

Dvasios milžinų valia

Mūsų atgimė Tėvynė.

Aišku, pamano sau, apdainuoti galima ir šitaip. Pasturgalį žnybteli šaltas vėjas. Ji skubiai išplėšia tą lapą — nuneš Fredrikui. Šiaip ar taip, šluostytis karaliaus ir karalienės atvaizdu tikrai nedera.

Sugirgžda apšalęs žvyras. Kosėdamas prie durų artėja samdinys Pederis. Elida žaibiškai nusišluosto ne tokia vertinga laikraščio skiaute ir baigia reikalą. Pasiėmusi lapą su straipsniu apie parodą Kristianijoje ji išlenda į balandžio saulę maloniai tardama: „Labas rytas!“

— O! Nežinojau, kad čia ponia, — girdėti melodingos samių kalbos gaidelės. Jis droviai persibraukia kumščiu panosę. Šešiolikametis, kaip ir jos Ragnaras, dar nevisavertis darbininkas. Kartą grįždamas iš savivaldybės posėdžio jį parsivedė Fredrikas. Esą vaikinas tiesiog sekęs jam įkandin. Vėliau paaiškėjo, kad Pederį slegia kažkoks įvykis, nors dėl to jis nekaltas. Ir štai jau visi metai vaikinas gyvena pas juos. Miega berniukų kambaryje. Iš pradžių net atsisako atlyginimo, kad tik galėtų pasilikti.

Elidai grįžus į kamarą, Fredrikas jau atsikėlęs. Žvilgtelėjusi supranta, kad jo savijauta nekokia.

— Negalėjai pagulėti, kol išvirsiu kavą, — tarsteli ji.

— Dėkui, bet man reikia ruoštis į posėdį. Spręsime svarbius reikalus... o aš šiandien, kaip tyčia, lyg apatinė girnapusė.

— Be reikalo pasikarščiavau... — suvapa ji.

— Žinau, kad nenorėjai, — dėdamas į šalį skustuvą atsiliepia Fredrikas. Ant žando lieka putų, matyti įsipjovimo žymė.

— Pamaniau, kad tave pralinksmins tai, ką radau tupykloje tarp senų laikraščių. Čia apie jubiliejui skirtą paviljoną Kristianijoje, — sako atkišdama laikraščio lapą.

Šyptelėjęs sustingusiomis lūpomis Fredrikas padeda tą lapą ant komodos, o ji taip ir lieka stovėti atkištomis rankomis. Jis pasilenkė virš prausiamojo dubens ir daro, ką daręs. Prasižiojęs, nuvipusiais burnos kampais. Ilgiau žiūrėti į jį neįstengia — o Dieve, net pamiršta, ko grįžusi ketino imtis.

— Kur Agda?

— Helga ją išsivedė, — atsako nepažvelgdamas.

Ji eina į virtuvę ir prikrauna krosnį durpių. Malonu jas liesti — sausos, nors ir dulka. Visa laimė, kad kuro jie turi sočiai. Dubenyje po siurblio talpykle ji nusimazgoja rankas ir veidą, bet plaukų nesišukuoja. Su jais daug krapštymosi.

Kai krosnis jau ūžia, kvepia kava ir ant stalo rikiuojasi valgiai, į virtuvę įsliūkina visi, kas gyvas. Trimetė Agda ropščiasi jai ant kelių, kad parodytų savo guzą.

— Nieko, praeis, sėskis prie Erdos, — paliepia Elida.

Mažė vėl atveria kakarinę, bet motina dėl to nekvaršina sau galvos.

Trys vyresnėliai jau dirba ir namuose negyvena. Tarnaitė turi laisvadienių, todėl karves pamelžia keturiolikametė Anė. Jai, parėjusiai iš tvarto, motina nepagaili gero žodžio.

— Tu tikras angelas! — sako ruošdama koštuvį.

— Nuplukdysi tėvą į posėdį, jis blogai jaučiasi, — pakužda Elida užsikniaubusiam ant stalo mieguistam šešiolikamečiam Ragnarui.

— Ar neturėjau surūšiuoti bulvių sėklai?

— Kitą dieną. Rytoj.

— Maniau, tai skubu.

— Taip. Bet daryk, kaip sakau.

— Mudu su Helga galime surūšiuoti, — pasisiūlo dešimtmetis Karstenas, ir, sužiaumojęs duonos riekę iki pat plutos, įspraudžia sau už lūpos tarsi kokį dantų protezą. Šis jo pokštas visada prajuokina Agdą.

— Taip, žinoma, — rimtai linkteli galvą aštuonmetė Helga. Atėjus iš kamaros tėvui, ji liaujasi valgiusi ir nebenuleidžia nuo jo akių.

— Kokie visi rimti! Ne ta koja išlipote iš lovos, ar ką? — pajuokauja Fredrikas užriesdamas ūsus, kad palinksmintų Agdą. Paskui sunkiai sėdasi ant kėdės galustalėje ir siurbteli kavos. Maisto neliečia.

— Tėti, gal pavalgysi? — Helga paskersuoja į jį.

— Taip, jeigu jau ragini, tai valgysiu. Bet ir tu turi valgyti. Helga nutuokia daugiau, negu to reikėtų, pamano Elida, statydama ant stalo šviežiai perkošto pieno ąsotį.

— Nesipilkite į puoduką daugiau, nei išgersite, — perspėja ji. Paskui šaukia pusryčių Pederį. Šis jau išmėžęs tvartą ir ant prieslenksčio lipa iš darbinių drabužių. Nors kombinezoną ir nusivelka, nusimazgoja rankas, bet kvapas lieka, visai kitoks nei Anės. Elida vos suturi šleikštulį. Bet juk vaikinas pareigingai kuopia gyvulėlius. Vis dėlto valgyti ji neskuba.

— Kas šiandien eina į mokyklą? — klausia Fredrikas.

— Mums ši savaitė laisva, — atsako Karstenas.

— Mama, ar vakare galėsime apžiūrėti vaikelio drabužėlius? — teiraujasi Helga, mat jai labai rūpi artėjantis įvykis.

— Galbūt, jei klausysit, — pažada Elida.

Jau daug savaičių ruošiamasi kūdikio gimimui. Jei viskas bus gerai, ji kaipmat atsistos ant kojų. Tik kas gali žinoti? Laimė, kad į pagalbą pavyko prisišnekinti patyrusią moterį iš kaimynų sodybos. Svarbu palaikyti tvarką, kad nereikėtų raudonuoti dėl sujauktų spintų ir prišnerkštų kerčių. Dėl išsimėčiusių daiktų, drabužių, žaislų ir viso kito. Neprašai nušveisti puodus, skalbinių katilą.

— Karstenai, eik į kamarą ir atnešk nuo komodos laikraščio lapą. Tau tikriausiai bus įdomu paskaityti, — sako Fredrikas.

Berniukas atneša ir padeda ant stalo. Jis talkina tėvui, atrenka ir kaupia straipsnius apie techniką, knygas bei išradimus. Bet pirmiausia apie politiką. Iškarpas deda į segtuvus ir dėžes, apriša jas virve ir tinklo siūlu. Kai kada paskaito balsiai. Visiems primena, kad pasaulis daro pažangą arba gėdingai ritasi atgal. Kad brangymetis ir nedarbas krečia net tik gimtąjį kaimą, bet ir visą pasaulį.

Staiga Elidai pasirodo, kad Fredrikas atrodo kur kas geriau. Jis ramiai kramto maistą, o Karstenas skaito — ne tik apie parodą, bet ir apie sparčiai atkuriamą tautos didybę — ne ginklais, o taikiu, dvasią ugdančiu darbu. Esą žmonės dabar sočiau maitinasi, gražiau rengiasi, jų sveikata gerėja. Jie tampa laimingesni, labiau apsišvietę — tuo tiki laikraščiai. Jie taip pat rašo apie gyvenimo poeziją kaip kuriamąją galią. Šmėkščioja žodžiai: menas ir literatūra, švietimas, mokslo triumfas. Argi ne ši šalis išaugino ibsenus, bjornsenus, grygus, pasaulinės reikšmės tapytojus ir skulptorius? Ten pat įdėta žinutė su nuotrauka iš automobilių parado Kristianijoje, Parko gatvėje. Mašinos turi net savo vardus — „Mercedes“, „Opel“ — ir lenteles su numeriais. Žibintai lyg išsprogusios menkės akys. Tai sužavi Ragnarą ir jis stveria laikraščio lapą į rankas.

— Oho, čia tai bent! — šūkteli ir pratrūksta juoktis. Po mutacijos jo balsas skamba savotiškai.

— Betgi laikraštis tų metų, kai gimė Helga, — nustėrsta Fredrikas. — Šuns amžiaus! Ir kaip aš jį išleidau iš akių?

— Gal tiesiog pamiršai? — linksmai prikiša Elida. Dabar jai atrodo, kad jis išties jaučiasi geriau.

— Tik pamanyk, kas dedasi pasaulyje! — svajingai ištaria Karstenas.

Ir Elida susimąsto. Jie visi tik plūkiasi su darbais Rosenhauge ir nemato pasaulio. O laikraščių žinios staiga ima ir pasensta. Už gyvenimą reikia dėkoti

— Fredrikai! Nedrįsk palikti manęs vienos! Ar girdi? — prašvokščia Elida. Fredrikas užmerktomis akimis guli pakrantėje. Apie burną kaip vaiko pučiami muilo burbulai jam baltuoja putos. Krūtinė kilnojasi, bet ji nesupranta, ar jis turi sąmonę. Elida kilsteli jį už pažastų ir paverčia ant šono, kad lengviau kvėpuotų. Bet nėra tikra, ar nuo to nebus blogiau.