Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ragnarai, bėk daktaro! — išlemena ji.

Tas jau dumia. Ilgos kojos neša jį pašlaite aukštyn.

Laimė, kad Elida pro langą pamato juos parplaukiant. Jau iš tolo girdėti, kaip Ragnaras plyšoja visa gerkle. Namuose niekas nesuabejoja, kad ištiko bėda. Elida stveria prienamyje kabantį senąjį paltą, įsispiria į aulinius ir šūkteli Erdai, kad prižiūrėtų Agdą.

— Bėgu pakrantėn. Kažkas blogai!

Slysčiodama nulipa apledėjusiu takeliu į pakrantę, joje rišamos valtys. Parpuola, bet kaipmat atsikelia. Čia pat stovinti Helga ištiesia jai ranką. Nesumojusi, iš kur išdygo ta mergaitė, Elida lekia tolyn. Atbėgusi pamato, kad Ragnaras jau beveik ištempęs tėvą iš valties.

— Susmuko irkluodamas, — sudejuoja berniukas.

— Juk irkluoti turėjai tu, o ne tėvas! — surinka ji.

Bet tučtuojau susigriebia, kad taip elgtis nedera. Ragnaras neprataria nė žodžio. Patirtas sukrėtimas ir neviltis iškreipę prakaito išpiltą, paraudusį jo veidą.

Ji nujaučia, kad taip gali atsitikti. Bet tokias mintis stengiasi nuvyti — juk negalima visą laiką kankinti savęs, kitaip ir dienos, ir naktys taps nepakeliamos. Nerimauja, bet netiki. Širdyje jai nuolat dingojasi, kad Fredrikas gali atgulti, bet juk viskas greit praeis ir bus kaip buvę.

— Fredrikai! Ar girdi? Pasakyk ką nors! — nustumia pritūpusią prie tėvo Helgą.

Tarp dumblių teliūškuoja bangelės. Karstenas pluša bandydamas užtempti valtį rąstų prieplauka. Dėl atoslūgio sekasi sunkiai. Ūmai Fredrikas pramerkia plėve aptrauktą akį ir įbeda žvilgsnį į Elidą, tarsi mėgindamas ką pasakyti. Elida apglėbia jį ir nustumia nuo valties krašto į dumblius. Lūždamas laibai skimbteli plonas ledukas. Atskuba bernas, tempdamas senas duris. Trinkt trinkt per akmenis. Keturiuose durų kampuose prikaltos rankenos. Taip nešiojamas šienas arba durpės. Šįkart bus nešamas Fredrikas.

— Sakiau gi, — nesusivaldydama bamba Elida, bet priekaištauja ne Fredrikui, o gyvenimui, kam šis taip elgiasi su jais. — Sakiau — neplauk į posėdį vien dėl to, kad bus nagrinėjamas tas kelio reikalas. Šikt man ant viso pasaulio! Tau nereikėjo prasidėti su ta savivaldybe!

— Mama... — supurtydamas ją tyliai ištaria Karstenas.

Jam pavyksta apsukti laivo lyną aplink kranto akmenį.

Elida susitvardo. Apglėbia berniuką už kaklo ir švelniai priglaudžia prie savęs. Helgą taip pat. Valandėlę susiglaudę visi trys parymo prie nejudančio Fredriko kūno.

Kai atvyksta daktaras, Fredrikas nebevaldo dešinės rankos ir kojos, pusės veido. Bet turi sąmonę. Daktaras išklauso, apžiūri. Teiraujasi Elidos tokių dalykų, apie kokius ji nieko nenutuokia. Fredriko kalbos suprasti nebuvo įmanoma. Stovėdama prie lovos ji stebi atsispindinčią jo veide vidinę kovą. Mato, jog jam gėda, lyg būtų kaltas, kad negali atsakyti į daktaro klausimus, o juk šis skubėjo atvykti, dardėjo vežimu, plaukė laivu. Kaltas, kad daktaras turėjo temptis su savimi tą sunkų odinį lagaminėlį, o naudos iš to jokios. Kaltas, lyg būtų susmukęs prie irklų ir tapęs neįgalus per savo kvailumą. Lyg būtų iškrėtęs nesąmonę.

Pakrantėje Elidos žeriami priekaištai maždaug tai ir reiškia.

Matant beviltiškas jo pastangas, besiklausant iš gerklės sklindančio bjauraus gargaliavimo, ją apima toks piktumas, kad turi išeiti. Per virtuvę — joje žliumbia Agda — į priebutį, jame sumesta tokia batų krūva, kad ir meška koją nusilaužtų. Paaugę vaikai gauna leidimą laipioti prienamio laiptais, ji pamoko, kaip tvarkingai sudėti apavą. Tik ar jiems tai galvoje... Jai dingojasi, kad tėvą ištikusi nelaimė tarsi atima iš jų gebėjimą galvoti ir veikti. Išmėtyti batai, nelyginant paspęsti spąstai, tykote tyko aukos. Jai jau vaidenasi lūžę kaulai, nosys kraujo balutėse. Vaizduojasi, kaip viskas bus. Dar daug kas gali apvirsti aukštyn kojom...

Apnikta tokių minčių Elida imasi tvarkingai dėlioti batus, botus, antkurpius išilgai sienos, čia jiems ir dera stovėti. Rikiuoja skaičiuodama ir vis pamiršdama skaičių. Išdulkina kilimėlį ir patiesia prie durų. Besikuisdama supranta, kad visa tai neturi jokios įtakos Fredriko būklei, tad pradeda melstis. Tyliai, apimta nenusakomo įniršio. Atvėrusi duris siunčia žodžių srautą į lietaus dulksną. Dar ir oras subjuręs. Malda tokia padrika. Ji kreipiasi ne į Dievą ar daktarą, o į save. Kaip žirniai iš rankovės byra:

— Nagi, elkis kaip suaugusi, stenkis ištraukti Fredriką iš ligos patalo, nesiskųsk nelaime ir rūpinkis namais, nepamiršk įjungti telefono, paduoti mažyliams valgyti, pasakyti Karstenui, kad sėklines bulves išdėliotų šviesoje daigais į viršų, grįžk atgal pas Fredriką ir daktarą, nes jie gali pamanyti, kad tau niekas nerūpi, bandyk suprasti, ką sako daktaras, nerodyk Fredrikui savo nevilties, todėl tučtuojau eik vidun, eidama per virtuvę pasakyk vaikams ką nors paguodžiamo, nebark Anės, kad nepavyksta nutildyti Agdos, nepyk ant Helgos, besiveržiančios pas tėvą, nesibaimink dėl mirties, nes Fredrikas nemirs, geriau pasirūpink, kad Dievas ir daktaras taip pat vytų šalin mintį, jog jis mirs, nes tai neįmanoma, neįmanoma, nors viskas ir pablogėtų, nors jis daugiau neištartų nė žodžio, bet juk nemirs, grįžk į kamarą ir elkis kaip dera suaugusiam žmogui!

Svetainėje suskamba telefonas. Elida įeina ir pakelia ragelį. Išklauso žinią, kad daktaras laukiamas Krokberge, nes ten nuo žuvų džiovinimo žaiginių nukrito žmogus. Ji išgirsta save kažką atsakant, tik neaišku, ką.

Paskui traukia pas Fredriką ir daktarą.

*

O, kad dabar namuose būtų Hilmaras, Selinė ir Fridą! Kad bent gyventų arčiau. Kaipmat juos pasikviestų. Juk jie suaugę. Ji neįsivaizduoja, ką jie patirs gavę žinią apie tėvo priepuolį. Bet ką jie galėtų padaryti? Tik laukti.

To, ką pasako daktaras, Elida nepajėgia suvokti, galvoje sukasi tik nuotrupos. Kyla pykčio banga. Mintyse ji kaltina daktarą, kad užuot padėjęs jis mala liežuviu, versdamas jaustis visiška kvailele. Kaip antai, mini širdies vožtuvo defektą. Ji ima įtarti, kad jis pats nieko nenusimano. Mat į klausimus, kodėl Fredriką ištiko paralyžius ir kada jis pasveiks, daktaras negali atsakyti nieko tikro. Tik pataria kreiptis į specialistą. Bet dabar keliauti neleidžia ligonio būklė, todėl reikia palaukti.

Pasak jo, reikia būti kantriam ir daryti mankštą, gal tai padėtų. Bet juk pajudinti apmirusias kūno dalis ne taip paprasta. Tokio Fredriko ji dar nėra mačiusi. Bejėgis. Išblyškusiu numirėlio veidu, nepaliaujamai rasojančia kakta. Viena veido pusė tarsi pakritusi žemyn. Grąžinti jos į vietą jis nepajėgia.

Po trijų dienų Elida padeda jam nusiskusti barzdą, jis užsimano veidrodžio. Ji bandė priešintis, bet Fredrikas užsispiria. Atkakliai siekia jo sveikąja kaire ranka. Elida paduoda veidrodį, apsimeta turinti kažkokį reikalą ir trumpam išeina iš kamaros.

Jai grįžus, jis guli išmuilintu veidu. Lyg ir bando šypsotis — kiek trukteli tas burnos kamputis, kurį jis gali valdyti. Pasigirstąs garsas primena juoką. Bet jame tiek nevilties, kad Elida nukreipia akis į šalį. Padeda skutimosi puodelį ant naktinio staliuko, patiesia priešais save rankšluostį ir imasi jį skusti. Ji skuta negrabiai, du kartus įpjauna. Neturi jokios patirties, taip ir pasako.

— Man nelengva. Būk kantrus, Fredrikai!

Jis kilsteli kairę ranką lyg duodamas ženklą, kad ją supranta. Jiedu dažnai tarsi skaito vienas kito mintis. Taip ir dabar. Fredrikas mato, kaip ji kenčia dėl jo būklės, todėl jaučiasi prislėgtas. Supranta, kad Elida tai žino, ir jai nuo to dar blogiau. Todėl nepaisydama jo tylėjimo ji ima postringauti pati. Garsiai plepa apie visokius mažmožius. Klausinėja, ar ganėtinai šiltas vanduo, ar jis gerai išmuilintas, ar aštrus skustuvas. Galanda jį taip, kaip buvo mačiusi. Visa tai gelbsti. Ji drąsinamai linkčioja ir viską verčia juokais. Palengvėja — net keista. Dešimtasis vaikas