Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Gegužės trečiosios rytą Ragnaras skambina pribuvėjai. Fredrikas dar negali be kitų pagalbos pakilti iš lovos; vis dėlto daktaras neklydo sakydamas, kad kalba po truputį sugrįš. Šiaip ar taip, jau gali suprasti, ką Fredrikas nori pasakyti. O jis įsigeidžia, kad Elida gimdytų kamaroje, jam ten esant.

— Negi gulėsiu čia, žemai, kaip apdujęs, o ji palėpėje galuosis viena, — išstena jis.

Kad būtų lengviau slaugyti Fredriką, lovos atitrauktos jau anksčiau. Pribuvėja muistosi. Vyras viename kambaryje su gimdyve! Vėliau paaiškėja, kad slaugyti tėvą ir mamą su naujagimiu daug lengviau, kai jie krūvoje. Nereikia lakstyti laiptais aukštyn žemyn.

Tą įsimintiną parą Elida bando tramdyti savo dejones ir riksmus, kad tik Fredrikui būtų lengviau. Bet tai ne taip paprasta.

— Tu tik rėk, Elida, aš tau padėsiu, — suimta sąrėmių išgirsta ji. Paskui Fredrikas vos ne iškilmingai prisiekia — šis gimdymas būsiąs paskutinis, kiek tai priklauso nuo jo.

Pribuvėja neaiškiai sumurma, esą dabar guosti jau per vėlu. Pasako ne per garsiausiai, mat žino Fredriką savivaldybėje atkakliai siekiant, kad būtų nutiestas kelias. Juk ją kiekvienąkart plaukiančią pas gimdyves taip kankina jūrligė.

— Gimė vos per anksti, bet, dievulėliau, ne mergytė, o angeliukas! — sukrykščia pribuvėja, iškeldama aukštyn rausvą gniutulą.

— Ačiū tau! Niekada gyvenime nebuvau taip persigandęs kaip šiandien, — sušvepsi Fredrikas. Jis gerokai prisikamuoja mėgindamas atsikelti iš lovos savo jėgomis, ir per stebuklą jam tai pavyksta. Įsitvėręs kojūgalio, juokiasi pro ašaras sveikąja veido puse. Stovi persikreipęs. Per ploną virtuvės sieną sklindantis jo džiaugsmas pasiekia šeimynykščių ausis leisdamas suprasti, kad į jų būrį atėjo dar viena gyvybė.

Netrukus pasireiškia ir mažoji Jordisė. Dažnas išgirdęs tylų knerkimą su palengvėjimu atsidūsta ir droviai nusišypso. Apsisisiojusi, pliku užpakaliuku stovi Agda. Čiulpia nykštį ir tyli.

*

Kol Elida gyja ir sveiksta, visą savaitę ūkyje darbuojasi kaimynė Ingrida iš anapus lauko. Mažoji Jordisė elgiasi taip, lyg suvoktų, kad rūpesčių šeimynai ir be jos užtenka. Todėl tik valgo, miega ir tuštinasi. Pederis ir Ragnaras pasodina bulves, išgena avis ganytis į kalnus.

Birželį pasirodo ledjūrio menkės, ir Karstenas su Erda gaudo jas velkėmis, o Anė doroja. Kai namus pripildo druskėti viralo garai ir pakvimpa laurų lapais, keturiolikametė didžiuojasi savimi. Na ir kas, kad bulvės pernykštės. Užpiltos kepenų nuoviru jos dvelkia jūra ir vasara.

Elida apkamšo Fredriką pagalvėmis ir patiekia maistą ant gėlėtos klijuotės. Iš virtuvės sklinda čiauškėjimas ir krizenimas. Nei kivirčų, nei piktumų, tik reti paniurzgėjimai dėl didesnio papločio gabalo. Už pravirų langų — septyniolikos laipsnių šiluma. Elida vaikštinėja ir šypsosi. Menkėms pavyksta įpūsti gyvybės ir geros nuotaikos — kaip tik dabar šiais dalykais Elida neįstengtų pasirūpinti.

Anė, Erda ir Karstenas pjausto ir krauna durpes, jas kartu su kaimynu iškasė Pederis. Liepos pabaigoje kaimynas padeda ir žolę nupjauti. Dėl daug savaičių trunkančio lietaus ir ūkanų žolė džiovinama ant žaiginių. Kai pagaliau stoja sausi orai, Hilmaras su Fridą gauna laisvų nuo darbo dienų ir sukrauna šieną į pastogę.

Fredrikas palengva taisosi, jį jau galima išvesti į kiemą pasidžiaugti geru oru. Sėdėdamas saulės atokaitoje spokso į sąsiaurį. Akyse jam vis dar mirga, todėl būna laimingas, jei kas pasisiūlo paskaityti.

— Atrodo, lyg akys viena su kita peštųsi. Lyg vėjas plazdentų vaizdą, — skundžiasi Fredrikas.

Elida nutyli, kad viena jo akis nuolat primerkta. Šiaip jis nebėdoja. Tik vengia kalbėti telefonu.

— Visi klausinėja apie ligą. Nekenčiu tokių kalbų, — kartą pareiškia.

Elida įžvelgia kitą priežastį — tikriausiai nenori, kad žmonės girdėtų nerišlią jo kalbą.

Nusibodus mankštinti neklusnią dešinę, jis pratinasi būti kairiarankiu. Labai praverčia susirašinėjimas. Siekdamas palaikyti ryšius su aplinkiniu pasauliu jis rašo trumpus laiškelius. Stropiai, tai dešine, tai kaire ranka.

Kartą Helga atneša laišką nuo Fredriko sesers Helgos, šios vardu ji ir buvo pavadinta. Teta Helga gyvena šalies pietuose ir tarnauja Kristianijos gelbėjimo armijoje. Visi jos laiškai prasideda ir baigiasi žodžiais apie pamaldumą ir nuosaikumą — esą tik per tai gali pelnyti Dievo malonę. Pastarasis laiškas nesiskiria nuo kitų.

Elida atsidūsta. Jos manymu, jie ir taip gyvena nuosaikiai, daug ko išsižadėdami. Vis dėlto pasistengia perskaityti laišką kuo malonesniu balsu.

Šįkart ji sunerimsta ne dėl nuolat primenamo dievobaimingumo. Teta Helga kviečiasi Fredriką pas save. Ji turinti ryšių, ir jis galėsiąs pasitikrinti Kristianijoje. Kam kankintis šiaurėje, kai Dievas ir Centrinė ligoninė esantys šalies pietuose.

Be to, ji pažįstanti vieną žmogų, darantį stebuklus. Jis vardu Marselas Haugenas ir pasižymi tokiomis savybėmis, kad jų galią težino Dievas.

*

Ne tik kalbos rišlumas, mano Elida, bet ir atvaizdas veidrodyje Fredrikui neturėtų kelti siaubo. Jam nesvetima tam tikra vyriška tuštybė. Garsėja jis ir puikia iškalba.

Jo aplankyti ateina keli savivaldybės tarybos nariai. Nuotaika taisosi. Elida supranta, kaip tai glosto jo savigarbą. Regėjimas dar nepagerėjęs, ir namiškiai kasdien skaito laikraštį, kad Fredrikas galėtų sekti naujienas.

Jis uoliai mankština dešinę ranką, kad vėl jam tarnautų. Dažnai taip nuvargsta, kad šluostydama jo prakaituotą kaktą Elida pabara už tokį savęs sekinimą. Jei koks nors veiksmas nepasiseka kelis kartus iš eilės, jis netenka kantrybės.

— Velnias! — surinka ir pats krūpteli.

Koja dar neklauso, bet pasiremdamas lazdele jis jau pasikelia iš lovos. Tik nulipti laiptais be pagalbos dar negali. Nukakti iki išvietės — neverta nė svajoti. Tenka naudotis kibiru, ir tai žeidžia jo orumą. Visi apsimeta nepastebintys.

Elida nuolat apipilama klausimais, į juos ji neturi atsakymų, o įvykių padarinių nenumano. Jai su mažąja besėdint pas Fredriką, nuolat įvirsta basakojai vaikai ir reikalauja visokių paaiškinimų. Dažniausiai jie atsiunčia tyliąją Anę. Bet kaip Elida gali atsakyti į klausimą, kas atsitiko karvės kanopai? Juk ji neturi laiko užsukti į tvartą! Kaip gali žinoti, ar pradėti bulviakasį, nors juoduojančiame kaimynų lauke jau kėpso bulvienojų krūvos? Šalnos? Iš kur žinoti, kada gi nubals tas prakeiktas nušiurpęs dirvos paviršius? Rosenhauge šaltis kandžiojasi ne tik lauke, jis smelkiasi ir į visą kūną. Jau ne pirmą dieną Elida junta, kaip šaltis stingdo tarpumentę, pilvą, perveria smilkinius ir širdį. Bet tarsi stingdo ir ašaras. Matyti ją verkiant Fredrikui būtų tik blogiau. Juk ji keliasi ir gulasi akyse regėdama ne ką kita, o iškankintą, perkreiptą jo veidą.

Fredrikas daug miega, už juos abu. Taip liepia daktaras. Pasak jo, ramybė ir poilsis daro stebuklus. Todėl svarbu, kad ji pati nemiegotų, stebėtų. Sektų jo alsavimą. Tikrintų, ar jam nešalta. Ar per ilgai neužsiguli ant vieno šono.

Elidai užtrūksta pienas. Mažoji žliumbia pakaitomis su Agda. Ištisai. Pastaroji tiesiog bliauna. Motinai laikant glėbyje Jordisę, Agda būtinai veržiasi atsisėsti ant kelių.

— Ane, gal duok mažei pasaldinto vandens, kol aš pasėdėsiu su Agda kamaroje, — prislėgtu balsu prašo Elida.

— Nevadink jos mažę! Jos vardas Jordisė! — sako Fredrikas.

Vardas buvęs nebuvęs, o mažylė neima buteliuko ir rėkia iki užkimimo. Marškinėlių priekis apglitęs nuo snarglių ir ašarų. Elida kremtasi, kad visa tai alina Fredriką. Nors ir skęsdama rūpesčiuose, ji vis dėlto pastebi, koks jis sunykęs. Ir šeimynykščių paakiai patamsėję. Iš nevilties, nuo nemigos, negebėjimo kits kito paguosti. Niekas nedrįsta spėlioti, kuo viskas baigsis.