Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Padėdama Fredrikui persivilkti švariais marškiniais Elida bando nekreipti dėmesio į vaiko riksmą. Tarnaitė Magna atneša iš tvarto šviežio vakarinio melžimo pieno. Į kibiro kraštą tarkšteli rankena. Netrukus Elida iš garso supranta, kad Magna uždeda koštuvą. Viską nustelbdamas tai stipriau, tai silpniau skardena paklaikusios mažylės riksmas.

— Eik pas juos! Nesijaudink, apsivilksiu pats. — Fredrikas bando susisagstyti kaire ranka.

Elida atsidūsta. Ūmai viskas nuščiūva, Jordisė liaujasi rėkusi. Elida giliai įkvepia ir pajunta kūnu sklindant palengvėjimą. Bet netrukus ją nupurto šiurpulys. Iš kur toji tyla? Į galvą smogia mintis: kuris nors iš vaikų tai įvykdė. Pasmaugė mažąją!

Ji lekia į virtuvę. Ten pamato tai, kas įsirėžia atmintin visam gyvenimui. Ji prisimins šį vaizdą įvairiomis progomis, iki pat senatvės. Jordisė sėdi Anei ant kelių. Priešais jas ant stalo stovi dubuo su miltine koše. Mažė ją kabina abiem kumšteliais ir godžiai kišasi burnon, tarsi būtų marinama badu. Ji šlamščia, o sesuo tvirtai laiko stumdomą dubenį. Beregint išsiterlioja visas veidelis, rankos ir krūtinė. Virtuvėje spengianti tyla, tik retsykiais tekšt nukrinta nepasiekęs burnos košės varveklis.

Prie stalo pamiršusi pieno košimą sustingusi stovi Magna. Neliesdami maisto sėdi apmirę Erda, Karstenas, Helga ir Agda. Visi spokso į Jordisę, o ši pasičepsėdama kemša košę.

Elida prisėda ant suoliuko. Staiga viduje kažkas sukunkuliuoja — kaip pamuilės kubile. Ji susiima rankomis veidą ir pratrūksta kvatotis. Iki ašarų. Prapliumpa juokais ir Magna. Vienas po kito prajunka vaikai. Aplink nuskardi juokas! Pralinksmina, rodos, visiškas menkniekis: išbadėjusi mažoji, ryte ryjanti košę. Iš kamaros pasigirsta saviškas Fredriko balsas. Jis nežino, iš ko juokiamasi, bet tai nesvarbu. Kikena drauge.

*

Padvelkia žiema, o bulvės dar nenukąstos. Naktimis Elida jaučiasi vieniša, nors Fredrikas ranka pasiekiamas. Bet juk nevalia jo žadinti ir jaudinti savo rūpesčiais. Nuo to abiem būtų tik blogiau. Pernakt besiklausant jo pridususio alsavimo jai sunkiausia.

Bet rytą girdint, kaip virtuvėje ruošiasi Erda, o Anė ir Magna valgydina mažuosius, ją užplūsta viltis ir dėkingumas. Kai Fredrikas pramerkia vieną akį ir sveikąja ranka pakelia kitos akies voką, saviškai ištardamas „Labas rytas!“, ji pamano, kad juos vis dėlto lydi sėkmė, nors nerimas ir neišnyksta.

Hilmaras ir Fridą negali atvažiuoti į bulviakasį, antraip netektų darbo. Hilmaras mokosi pas dailidę, Fridą tarnauja pas du senukus Sortlande. Selinė dirba Heningsvere, Drejerio parduotuvėje. Ten jai visai nebloga. Prašyti jos, kad parvyktų namo, Elidai neleidžia širdis. Vyresnieji dabar kaip niekad turi užsidirbti ir verstis savarankiškai.

Vieną dieną nešinas ilgakočiu kapliu ateina kaimynas ir pasisiūlo nukasti bulves.

— Samių vaikis vienas pats nenukas, tikriausiai ir šiaip nebespėja suktis, juk kitiems jau prasidėjo mokslai, — braukdamas ranka per barzdą maloniu balsu dėsto jis.

— Nevadink Pederio samiu, — sušnibžda Elida, įleisdama kaimyną pro prienamio duris.

— Šitaip sakau tik tau girdint, — prarydamas pastabą burbteli šis. — Juk atėjau padėti...

— Širdingai ačiū! Ir kaip tau atsidėkosim? Gal išgersi puodelį kavos?

— Hm... Šiaip jau man reikėtų paskambinti dukrai.

— Užeik, užeik! — traukdamasi atgal sušunka Elida. Apsidžiaugia, kad jis nesupyko.

Kaimynas žino, kaip pas juos atsirado Pederis. Galima sakyti, pabėgo nuo pareigūnų. Ne dėl to, kad būtų nusikaltęs. Tiesiog nenorėjo būti matuojamas ir sveriamas kaip koks gyvulys. O buvo taip. Stortingas skyrė pinigų tokiam Šreineriui, kad surašytų Tysfjordo samių fizinius duomenis. Savotiška užduotis suaugusiam vyrui. Pederis pasakojo Fredrikui, kad jo gentainiai turėję nusirengti. Pederio motina buvusi pagauta, kai nusileido nuo kalnų. Nespėjusi nei apsitvarkyti, nei atsipūsti, kaip ją čiupę matuoti ir apžiūrinėti. Pirmiausia bandę įkalbinti, bet, jai nepaklusus, įbrukę tūbelę su kažkokiais karoliukais. Ji tų blizgučių neėmusi į rankas ir verkdama bandžiusi gintis. Tada buvusi tiesiog per jėgą nutempta į trobą, apžiūrėta ir išmatuota. Pederis matęs tai nuo atšlaitės. Slėpęsis, kol matuotojai išvažiavę. Motinai pasakius, kad jie grįšią matuoti kitų šeimos narių, jis pabėgęs, kad nereikėtų patirti tokios gėdos. Pasisamdęs dirbti žvejų laive, bet buvęs išlaipintas Krokberge. Tokiam darbui netikęs — vemdavęs net geru oru.

Iš pradžių Elida baiminosi, kad vaikinas turi utėlių ir kitokių parazitų. Bet jis nusiprausė ir leidosi nukerpamas. Nuo jo dvelkė viržiais ir laužo dūmais, bet tai pamažu pranyko. Netrukus atėjo žinia, kad mirė jo motina, ir jie nutarė Pederį priglobti.

Vaikinui užtenka darbų tvarte ir prie remontuojamos pietvakarinės namo sienos. Pirmoji rudens audra nuplėšia tris lentas. Pederis jaunas ir ištvermingas, bet ne itin nuovokus. Ragnarui reikia jam priminti, kad susitvarkytų kopėčias, mat joms trūksta keturių pakopų. Atremtos į namo sieną kopėčios šiepiasi kaip bedantė burna. Vienus Pederio drovumas ir lėtas krutėjimas erzina, kiti atlaidesni. Elida su Fredriku nutaria nereikalauti daugiau, nei vaikinas geba. Didelio atlyginimo jam nereikia. Susidaro įspūdis, kad Pederis nori būti pas juos stokodamas šeimos, o ne pinigų.

Avys jau pargintos iš kalnų ir ganosi aplinkui sodybvietę. Prieš suvarant į pastogę, Elida susiruošia jas kirpti. Taip, jai patinka šis darbas, ji nenori, kad koks neįgudėlis imtųsi žirklių ir dar sužalotų gyvulį. Avys ypatingos. Ypač ėriukai, juk jų gyvenimas toks trumpas.

*

Elida sapnuoja palaidojusi Fredriką ir staiga susigriebusi, kad į karstą paguldyta ir Jordisė. Blaškosi ieškodama valties, juk reikėsią nusiirti į kapines, bet neranda. Bėgioja pakrante, kol pabunda. Apsipylusi prakaitu.

Kamuojama šleikštulio, daužantis širdžiai, ji atsikelia patikrinti Fredriko ir vaiko. Tamsoje glaudžia ausį prie kiekvieno jų. Abu kvepia skirtingai. Vienas salsvai, kitas aitriai. Abu kvėpuoja. Kai ji nuvargusi vėl atsigula, užmigti nebepavyksta. Pastaruoju metu, kaip niekada anksčiau, kamuoja visokiausios mintys. Knibždėte knibžda kaip skruzdėlynas.

Anądien atvykęs daktaras praneša, kad Fredrikas bus paguldytas į Centrinę ligoninę. Tam nušvinta akys, net ta, kurią vos gali pramerkti. Įsižiebus vilčiai ji mėgina džiaugtis kartu su juo, bet nujaučia, kad užvirs kalnas rūpesčių. Negali gi jis važiuoti vienas. Pirmiausia pabandys jį atkalbėti. Elidai dingojasi, kad kelyje, pablogėjus savijautai, jis numirs. Bet Fredrikas taip užsidega, kad prieštarauti neverta. Begulint ateina palengvėjimas. Argi ji, galvodama tik apie vaikus ir save, turi teisę atimti iš jo viltį? Ne!

Sapnas padeda apsispręsti. Į Kristianiją ji važiuos kartu su juo. Kuo ilgiau mąsto, tuo darosi aiškiau. Ar ne apie tai ji visada svajojo? Pamatyti pasaulį. Ruoša prieš kelionę

Staiga pasaulis nušvinta. Fredrikas prabyla apie žemės sklypą, sakosi pavasarį būtinai jį aparsiantis. Bent jau iki vasaros pradžios. Kai tik grįšiantis iš ligoninės. Lyg būtų įtikėjęs, kad šalies pietuose, Kristianijoje, tebevyksta stebuklai — kaip senais laikais. Elida žinojo, jog jis užsispyręs, bet nemanė, kad išliks toks atkaklus net būdamas ligonis. Vis dėlto jai gėda, kad nepuoselėja tiek daug vilčių kaip jis. Belieka apsimetinėti, slėpti širdyje, ką jiedviem derėtų aptarti drauge.

Ylos maiše nepaslėpsi: vieną vakarą ji pasiteirauja, iš kur jie ims pinigų. Gal reikia pasiskolinti iš sesers Kjerstės? Jos vyras turi krovininį laivą ir gerai uždirba.