Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Sprendžiant iš tų laiškų, Fredrikas yra jos numylėtinis. Jeigu gausūs tetos Helgos palaiminimai būtų veiksmingi, mano Elida, Fredrikas nepatirtų jokio sielvarto, jo nevargintų širdies liga. Bet balsiai to neištaria. Belieka tik dėkoti, kad teta juos priima pagyventi savo namuose. Jaunatviškas Helgos balsas, sklindantis iš ragelio, tvirtina, kad ji meldžiasi už Fredriką ir kad palaima ateis. Nes Dievas didis! Beje, ji pati labai pasitikinti išmintinguoju aiškiaregiu Marselu Haugenu, gydančiu visas ligas. Rodos, tik jos pastangomis šalies pietuose pasirengta sutikti Fredriką ir jo nesveiką širdį. Yra iš ko rinktis: Centrinė ligoninė, Marselas Haugenas arba Viešpats Dievas. Lyg kokia loterija — trauk kuo daugiau bilietų, ir galimybė laimėti padidės.

Kažkodėl Elida prisimena vaikystę. Tada ji tikėjo — jei eidama tamsoje į tupyklą neskaičiuos žingsnių, ištiks nelaimė. Kartais pamiršdavo skaičių. Ir nelaimė ištiko. Mirė tėvas.

Tetulei Helgai pavyksta rasti darbo Hilmarui ir Ragnarui avalynės fabrike „Standard“. Jau sausio mėnesį jiedu išvyksta į pietus. Nuo tada Elida ne kartą laimina svetainėje įrengtą telefoną. Įsispyrusi į šlepetes, užsimetusi ant pečių švarkelį ji gali girdėti vaikinų patikinimus, kad jie gyvenantys gerai. Nusiteikę optimistiškai. O kad sostinėje sunku pritapti tiems, kurie vograuja tarmiškai ir nėra matę tramvajaus, ypač elektrinio, netiesa. Na ir kas, kad iki darbovietės toli — tai paįvairina gyvenimą. Ragnaras stengiasi pralinksminti motiną žadėdamas nupirkti jai skrybėlę. Esą Kristianijoje skrybėles nešiojančios visos moterys.

Elida krauna dėžes ir lagaminus. Sudeda daiktus mažajai Jordisei, Helgai ir Karstenui, rūšiuoja, ką vešis į Kristianiją.

*

— Ne, aš neleisiu, kad tai įvyktų, — atsklinda iš Fredriko lovos. Rytą jis nepajėgia pakilti, dūsta. Bet pasako — lyg kirviu nukerta.

Elida laiko ant rankų Jordisę, o Agda trinasi apie kojas. Kamaroje trošku nuo daugybės alsuojančių burnų ir prislopinto verksmo. Išmušė valanda. Rodos, bejėgiškumas tvyro visose kertėse, smelkiasi į visus plyšius. Jis nugula lovos užklotą, nesupakuotas Fredriko knygas ir popierius. Sudrėkina delnus. Nuo jo kaupiasi seilės ir tvenkiasi ašaros.

Globėjai atvyksta pasiimti vaikų. Susikibę už rankų prie praustuvo stypso Karstenas su Helga. Čia pat ant žalvarinio kabliuko pakabintą baltą rankšluostį kažkas supurvinęs nešvariomis rankomis. Langų užuolaidos užtrauktos. Fredriką erzina akinanti pavasario šviesa. Busimieji Karsteno globėjai, abu Eidės iš Krokbergo, stovi nudelbę akis. Josefinė Drejer, priglausianti Helgą, kiek padūsauja ir nebežinodama, ko griebtis, sprunka į virtuvę.

Įvyksta tai, ko niekas nesitiki. Sesuo Kjerstė ryžtingai paima iš Elidos mažąją Jordisę ir kostelėjusi pareiškia:

— Ne laikas svarstyti, Fredrikai! Juk negali jų visų pasiimti su savimi, — patylom, iš širdies sako ji. — Viskas nuspręsta. Juk neilgam. Kol imsi sveikti.

— Kol imsi sveikti, ne ilgiau, — perkeldamas svorį ant kitos kojos patvirtina Eidė, pailgaveidis džiūsna geromis akimis.

— Tu jau man atleisk. Bet ne! Aš taip negaliu. Važiuosime visi. Mes turime būti drauge! — sako Fredrikas.

Elida stovi be žado, apimta silpnumo.

— Negi nesupranti, kad Elidai toks krūvis bus nepakeliamas? — jau griežtesniu tonu klausia Kjerstė.

Omai Elidai pasirodo, kad visa tai tik spektaklis, ji jame nedalyvauja, bet vis tiek atsako už tai, kad veiksmas vyktų sklandžiai. Todėl atsikračiusi to keisto pojūčio išprašo vaikus už durų. Pirmiausia Helgą ir Karsteną, perpratusius, kad kalbama apie juos. Jie yra numatytosios aukos, bet dar yra vilties išsigelbėti ir sugrįžti į tėvo glėbį. Juk ir Abraomas buvo bežudąs Izaoką, tik angelas jį sustabdė. Tikriausiai ir Fredrikas gaus ženklą iš dangaus. Elidai taip pat šmėsteli ši karti mintis, bet galvos linktelėjimu ji paragina abu vyresniuosius išeiti. Palikti išdavystės ir aukojimo vietą. Agdą reikia plėšte atplėšti, mat ji nori būti su motina.

Durims užsivėrus, Fredrikas maldaujamai ištiesia ranką.

— Tokiomis aplinkybėmis tu negali galvoti vien apie save! Ir negali atsivežti pas Helgą daugiau vaikų, nei susitarta, — kalba Kjerstė. Elida tyli.

— Ne! Visus drauge! — abiem rankom stverdamasis už krūtinės suvaitoja Fredrikas. Tai priverčia Elidą vėl sukrusti.

— Būkit malonūs, išeikit! Ir ačiū... širdingai ačiū! — šnabžda linkčiodama atvykėliams.

Visi išeina. O kaip kitaip.

Elida suvokia turinti prisiimti visą kaltę. Juk Fredrikas parodė tėvišką meilę. Susirinkusieji tai matė ir girdėjo. Ji pamano, kad reikėjo jam pritarti prie liudytojų. Tada vaikai būtų supratę ir motinai esantys labai svarbūs.

Kai kamara ištuštėja, ji taip ir lieka stovėti, neprieina prie lovos, nors jis ir tiesia ranką.

— Žinau, kad tau sunku. Žinau...

— Taip! — atrėžia jinai ir karčiai priduria: — juk esu ta, kuri išdalija savo vaikus.

— Ar gali man atleisti?

— Tavo poelgį visų akyse? Nežinau, Fredrikai, — šiurkščiai meta ji. Tada užveria duris ir nueina įkandin kitų. Tarsi juos siejanti styga būtų nutrūkusi. Ar jai lemta vėl suskambėti? Šito Elida nežino.

Išvakarėse ji pažada sau nelieti ašarų, kai bus išvežami vaikai. Ir šiaip vos pakeliama. Gal kelios mintyse sukalbėtos maldos ir padeda neraudoti. Įsitikinusi, kad Fredrikas užmigo, ji atsikelia ir patraukia per kiemą žemyn, į pakrantę. Ten, vienumoje, įremia galvą į belapį kreivakamienį karklą.

Spardydama akmenuką nušlepsi iki pat atlajos. Plūsteli sodrus kvapas. Padvelkia šalta pūvančių dumblių drėgme, surūdijusiu vandeniu, žliurgsančiu uolų plyšiuose. Visa tai savotiškai gaivina. Ir staiga jai toptelėjo į galvą, kad kaip tik šis prakeiktas kvapas visada žadina išvykimo ilgesį. Bestovinčiai žvarbios nakties šviesoje Elidai vėjas išdraiko kasą, ant nugaros paskleidžia plaukus. Džiaugdamasi, kad niekas nemato, kaip ji šluostosi ašaras ir nosį, tvirtina sau: ateis tikroji palaima. Fredrikas pasveiks. O ji pamatys ir patirs kai ką daugiau, nei tenka išgirsti per Rosenhaugo svetainėje įtaisytą telefoną. Viskas klostysis gerai.

Taigi. Regis, maldavimai išklausyti. Belieka viską permąstyti iš naujo. O Karstenas su Helga visą gyvenimą žinos, kas juos labiau myli...

Taip nusprendė Fredrikas.

Trečioji knyga Vienuma

Prieš akis išplaukia epizodas, man įsiminęs iš ankstyvos vaikystės. Pabundu tamsoje, stojuosi kabindamasi už šoninių lovytės grotelių ir šaukiu mamą. Ateina ne ji, o teta Erda. Vyksta karas, bet aš to nesuvokiu. Visi gyvena susispaudę. Mes glaudžiamės viename kambarėlyje tetos Erdos ir dėdės Bjarnės namuose Vehiogane, Langiojoje.

Teta pašnekina mane, paguldo ir apkloja. Kai durys užsiveria ir ji išnyksta, kambarį vėl užlieja tamsa. Regiu skaisčią šviesą, nutvieskiančią pasaulį. Kryžiumi ji įsiveržia pro langą vidun. Kryžius didelis, jis užgula mane. O gal aš jį. Vėl atsistoju lovytėje, bet neverkiu ir nešaukiu. Dabar esu ne lovytėje ir ne tetos Erdos namuose, o stoviu ant kryžiaus tarsi greta pačios savęs. Šviesa tvieskia taip stipriai, kad nebenustoviu ir parvirstu. Juntu šleikštulį, tik nežinau, kad šis pojūtis taip vadinasi.

Vėliau, kai tai kartojasi, jau atpažįstu — šleikštulys.

Prisimenu dar vieną epizodą. Sėdžiu motinai už nugaros ant vaikiškos sėdynės. Motina mina dviračio paminas gana tiesiu keliu, aplink tyvuliuoja jūra. Nei medžių, nei laukų, vien akmenys, dangus ir vanduo. Paskui sužinau, kad tai vakarinis Langiojos pakraštys. Gal apniukusi vasaros diena, gal vėlyvas pavasaris, o gal ankstyvas ruduo. Mamos striukė man atrodo odinė. Kalbu jau ganėtinai gerai, nes iškart klausiu, ar mama nenulupo šios odos nuo tetos karvės. Tai ne gyvulio oda, atsako ji, taip tik atrodo. Striukė iš austinės medžiagos, tokie būna kilimėliai.