Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Pėdinu žvyrkeliu. Tarp provėžų vingiuoja užžėlęs takas. Aplinkui šviesu — galiu ramiai apmąstyti savo reikalus. Nereikia baimintis skersberžių tankmės ir jaustis stebimai. Suprantu, kad prašvitus reikia vengti tik uždarų erdvių. Havnesas

Johanesas niekada atvirai nesipiktina, jei kas nors pasitraukia iš derybų. Moka išlaukti. Kas jo nepažįsta, tikriausiai mano, kad pavyko jį nurungti. Matyt, Ursinas tikisi, kad pagąsdinęs kažkieno siūloma aukštesne kaina įveiks šį užsidegusį jauną pirkėją. Bet jis klysta. Neįvertina stiprių Johaneso ryšių su Ofersiojaus giminaičiais ir Lindų šeima Chiopsvike, su pirklio Borderviko iš Bretesneso, pirklio Drejerio iš Heningsvero ir Bingo Drejerio iš Bio apylinkės šeimomis.

Besidominčius derybomis pasiekia kalbos, kad Havnesas esąs vertingas pirkinys, ir vis dėlto permokėti neverta, mat ūkyje daug trūkumų. Johanesas ir neskuba. Galima luktelėti, kol nuvilnys gandai ir ginčai. Pagaliau Ursinas sutinka su jo kaina, net prideda dar vieną jektą.

1865 metų kovo pradžioje mažasis Jakobas krikštijamas jau savoje pastogėje. Aplink trypinėja Agnesė; akyse atsispindinti nuostaba neišnyks per visą jos gyvenimą. Johanesas pasirūpina, kad seklyčioje būtų ketaus krosnis. Kai kur šviežiai dvelkia aliejiniais dažais ir mediena. Havnese ūkvaizdės teisėmis apsigyvena sesuo Elena. Sara Susanė nori, kad atvyktų ir Amalija, bet ši jau įsidarbinusi ūkvaizde Bretesnese. Anė Sofija pasilieka su motina Chiopsvike, todėl niekas jos ir nekviečia. Naujieji Havneso šeimininkai pasisamdo keturias tarnaites, krautuvininką, žvejį ir visokių darbų meistrą. Vis dėlto abudu supranta, kad tiek samdinių neužteks.

O dirbti yra ką — reikia taisyti, naujinti, remontuoti. Besirengdami persikraustyti juodu labai suartėja. Nėštumas, gimdymas ir žindymas tam nekliudo. Svajonė turėti savus namus teikia jėgų. Į pabaigą Sara Susanė jau skaičiuoja dienas, paskui valandas, kada galės išvykti iš Ofersiojaus. Anyta aimanuoja, kad jinai įklimps į vargą, užuot pasinaudojusi galimybe dar pagyventi senojoje vietoje ir pasilepinti su vaikeliu. Bet Sara Susanė tik šypsosi. Prieš pusmetį būtų buvę kitaip.

Bet po dviejų mėnesių ponios Krog nuogąstavimai tam tikra prasme pasitvirtina — Sarai Susanei užtrūksta pienas. Laimė, vienoje trobelninko sodybėlėje atsiranda žindyvė. Sara Susanė slapta džiaugėsi kūno laisve. Tik apie tai niekam negalima prasitarti.

Gyvendami po savu stogu juodu suvokia nepajėgsiantys įvykdyti visko, kas sumanyta. Bet išlieka vieningi. Jai porinant įvairius sumanymus, skruostai dega, žodžiai liete liejasi, o jis braižo. Sudaro sąmatas. Glaustai aiškina esmę. Pasižymi viską iki smulkmenų. Dažniausiai lemia jo nuomonė, nors garsiai ją išsako ji. Johaneso užrašai nugula skrynelėje, jie peržiūrimi iš naujo, kai abudu susėda aptarti nuveiktų ir būsimų darbų. Svarbiausia — patikrinti bendrų nutarimų. Juodu išsitraukia tuos užrašus šeštadienio vakarais, kai namuose įsivyrauja tyla.

— Prireikus samdysime sezoninius darbininkus. Neįmanoma visus metus maitinti tiek burnų, — rašo ant lapo Johanesas.

— Viskas pamažu stos į savo vietas, pamatysi, — pritariamai linksi galvą Sara Susanė.

Plačiai šypsodamasis jis ima ropinę iš įsigytos kartu su ūkiu indaujos. Pripildęs dvi žalsvas taureles, vieną atkiša jai. Ji pakyla. Abu stovi vienas priešais kitą tarsi sandorį sudarę partneriai. Paskui linktelėję susidaužia.

*

Žiema speiguota, besniegė. Dažnai pučia žvarbus pietvakaris, jūroje siaučia audros. Tiršti rūkai užkloja sąsiaurį — nei įplauksi, nei išplauksi. Čia, žiūrėk, pakrantę sukausto ledai, o čia jie jau eižėja ir išgarma su srove. Per atoslūgį lyg iškreiktas mėšlinais šiaudais plyti dumblinas krantas. Sara Susanė nemėgsta dumblingų, seklių pakrančių ir jų kvapo. Tapus viena uosto savininkių nelieka nieko kita, tik apsiprasti. Jei pristigtų pašaro, pasak Johaneso, gerai, kad dumbliai taip arti namų.

Jo žodžiai pasitvirtina jau pačią pirmąją žiemą. Kai pranašaudama pavasarį vandens pakraščiu raudonomis kojikėmis ima stypčioti jūršarkė, Viešpats Dievas atsiunčia siautulingą pūgą. Rodos, pramiegojęs visą žiemą Senolis tik balandį susigriebia, kad reikia ką nors nuveikti.

Sara Susanė neatsidžiaugia gyvenimu. Havnese išsiskleidžia ilgai slopintas jos noras veikti. Čia yra tik viena ponia Krog. Rytą, dar rąžydamasi lovoje, ji kaip dovaną priima beauštančią dieną. Jei atsibunda ganėtinai anksti, išvysta, kaip jos ilgšis vyras dailina barzdą. Jos brolis, vyras ir partneris. Jei Elena jau išsivedusi vaikus, Sara Susanė primerktomis akimis stebi jį, stovintį prie praustuvo. Petnešos nuleistos, siauri klubai vos prilaiko kelnes. Nugarkaulis išsišovęs. Po balta oda juoduoja šonkauliai. Kaklas įdegęs, plaukai šviesūs. Rankos. Riešai. Prie dilbių kaip kultuvės prikabintos plaštakos.

Žinia, gal su juo ji ir nepatiria jausmų apsto, bet reikalauti iš šio žmogaus dar ko nors būtų nedora.

Arnoldo ji nemačiusi nuo krikštynų. Jis išdygsta svetainėje tarsi iš niekur.

— Ar šiandien dvare viešpatauji viena? — sugriebdamas ją į glėbį linksmai klausia.

— Johanesas išvyko į Stranstedą, pasiėmė kartu ir Eleną. Grįš vakare.

— Nesvarbu, — sukužda jis, įsikniaubdamas jai į plaukus.

— Kokie gi reikalai atginė? — glausdamasi prie brolio teiraujasi Sara Susanė.

Nuo jo trenkia tabaku ir druska. Ir dar kažkuo primenančiu vaikystę Chiopsvike.

— Pamaniau, laikas pasidomėti, kaip gyvuojate. Norėčiau ir pasikalbėti su tavim...

— O!

— Ką tik buvau Hunholmene aplankyti berniuko.

— Kaip jis?

— Olufas linksmas, auga. Sesuo Marena tikrai geraširdė... Bet ji išmokė vaiką vadinti mane dėde Arnoldu iš Chiopsviko.

— O tau reikėtų kitaip?

— Ką čia ir besakysi. Juk jie tėvai, nes augina.

— Nejaugi bus slepiama, kad tu jo tėvas?

— Ne, neketinu to slėpti. Bet viskam savas laikas. Olufui patinka medinis žirgelis ir rudojo cukraus gabalėliai.

Arnoldas paleidžia ją iš glėbio ir sėdasi plačiai šypsodamasis. Sara Susanė yra ir anksčiau mačiusi, kaip jam palengvėja, kai pagaliau atsikrato slegiančių priedermių. Tada pasijunta susitaikęs su savimi ir pasauliu — iki kito karto.

— O judu su Marena? Ar, jai priglaudus berniuką, tapote draugais?

— Aš niekada su ja nesipykau, tai ji... Bet dabar pakantesnė. Pasikalbame apie šį bei tą, gal jau nesu toks atstumiantis.

Sara Susanė nusijuokia. Atveria virtuvės duris ir prašo tarnaitės atnešti kavos. Paskui kalba toliau.

— Pasiilgau tavęs. Taip retai matomės, — glostydama ranka pliušinę pagalvėlę tyliai sako ji.

— Sode šnektelėjome su Agnese. Dovanojau jai medinį žirgelį.

— Žirgelį?

— Taip, šiandien medinių žirgelių diena. Jakobo žirgelis priebutyje. Berniukas gal dar per mažas.

— Ačiū, bet kodėl gi mes kalbame apie visa tai? — Ji įsmeigia į jį akis. — Aš tavęs pasiilgau.

Įeina tarnaitė su kava. Sara Susanė perima padėklą, ir toji pradingsta.

— Tu geriau tvarkaisi su tarnaitėmis nei mama, — gesindamas pypkę burbteli jis.

Sara Susanė neatsako. Įpila kavos. Išgirsta, kaip vograuja nuo aukšto nešamas Jakobas, bet nekreipia dėmesio. Tik patogiau atsilošia ir lūkuriuoja.

— Taigi kaip laikaisi? — paklausė jis tyrinėdamas ją šelmiškomis akimis.

— Havnese viskas klostosi gerai, bet darbų per akis. Tuo rūpinasi Johanesas. O aš? Aš jaučiuosi puikiai.

— Gerai. Ką čia norėjau pasakyti... A, kurį laiką, jums gyvenant Ofersiojaus saloje, vis prisimindavau, kad neparėmiau tavęs, kai tekėjai, kad mudu su mama įviliojome tave į kažką netikra...