Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Jūra nusidažys purpuru! — pasibaisi Fritsas Jensenas, tarsi juodu abu būtų pamatę tą patį vaizdą.

Netikėtai jų žvilgsniai susitinka. Žiūri vienas į kitą nustebę, įsitempę.

Pastoriaus skruosteliai ir kumpa nosis jau paraudę. Nors burną slepia barzda, ryškiai brėžiasi viršutinės lūpos kontūras. Juodų plaukų garbanomis vingiuoja žilos sruogos, surizgusios į juokingus kuokštelius virš smilkinių.

Nustebę vyrai be žodžių sužiūra į pastorių Jenseną. O ką sakyti? Toks jausmų proveržis nuteikia nejaukiai, todėl šeimininkas nieko nelaukdamas ima kalbėti apie tuos laikus, kai pastorius Jensenas parlamente atstovavo Norlando apygardai.

— O ką pats manai? Ar dar kada vyksi į stortingą, Jensenai?

Šis sumirksi ir stumteli desertinį šaukštelį į šalį.

— Ne, nemanau. Varginantis dalykas ta kelionė į Kristianiją, o politikos mėsmalė sukasi labai lėtai. Susidaro įspūdis, kad visos pastangos pagerinti šiauriečių gyvenimą eina perniek.

— Jis apsikrovęs darbais, — atsidūsta ponia Jensen. — Nori tapyti, rašyti filosofinius traktatus.

Sarai Susanei žodis filosofija atrodo ypatingas. Nežemiškas. Prieš akis išplaukia į dukslius apsiaustus įsisupę vyrai, vaikščiojantys tarp baltų antikinių kolonų. Tai sunku susieti su žmogumi, kurio pareiga — tuokti, krikštyti ir, žinoma, lydėti į paskutinę kelionę.

— Ar nekilo debatai tada, kai tu... kaip čia pasakius, gynei pastoriui lyg ir nederamą poziciją? — sukikena Bergas.

— Tikriausiai turi galvoje klausimą dėl valstybės pareigūnų priklausymo Bažnyčiai? — bergeniškai grebluodamas pasitikslina Jensenas.

— Gal ir kiek netikėta, kad pastoriui nesvetimas toks nusistatymas, — drąsiai ištaria Drejeris.

— Taip, tai gali atrodyti provokuojamai. Vis dėlto niekas geriau už pastorių nežino, kaip svarbu, kad žmogus susivoktų savyje, būtų sąžiningas ir nuoširdžiai tikėtų. Aplinkui per daug apsimetinėjimo ir dirbtinumo. Juk ir nepriklausantis valstybinei Bažnyčiai asmuo gali gerai nusimanyti politikoje ir ekonomikoje, žinoti, kas naudinga visuomenei.

Atsakyta išsamiai — ką čia bepridursi, todėl stojusią tylą pertraukia šeimininkė, klausdama, kaip jiems patinka Steigene. Visi sužiūra į pastoriaus žmoną, bet ji nesutrinka. Ramiai pasmeigia bulvės gabaliuką šakute ir įsideda į burną.

— Ačiū, mums ten patinka! Gyvename gerai — ir vaikai, ir mes patys, — pagaliau atsako Jensenas.

— Bet žmonės gano savo gyvulius pastoriaus žemėse, — netikėtai ištaria ponia Ursula.

— Dėl tų svetimų gyvulių nuolat kyla daug kivirčų, — reikšmingai apžvelgdama stalą atsidūsta šeimininkė.

Visi nusišypso, tik ne ponia Ursula. Ji kilsteli atsikišusį smakrą, sužaibuoja tamsiomis akimis, sučiaupusi plačias, dailiai išlenktas lūpas. Sklastymas taisyklingai dalija juodus jos plaukus į dvi dalis, tiesi nosis pabrėžia simetriją. Šiandien ponia Ursula kalba nedaug, nors yra jau visai neblogai perpratusi tą nelogišką vietos kalbą.

— Šitą problemą Ursula išsprendė stojiškai. Ji kaip niekas kitas geba tvarkyti bet kokius reikalus. Prižiūrėti vaikus, viską aprėpti... — Pastorius deda delną žmonai ant plaštakos ir ilgai neatitraukia. — Bet pakeisti gyvenamąją vietą visada nelengva, — priduria jis.

Visi pritaria, nors sėdintieji prie stalo gal ir negalėtų pasigirti tokia patirtimi. Tik Sarai Susanei suspurda širdis.

— Kaip tyčia, jaunavedys Arnoldas negali atvykti ir pristatyti savo jaunosios žmonos, — grįžtelėjusi į ją sako šeimininkė.

— Matyt, dėl prasto oro, — suskumba atsakyti Sara Susanė.

Po vestuvių juodu su broliu matėsi tik porą kartų. Ji tikina save, kad Elena dėl to nekalta, bet veltui. Brolienės draugija Sarai Susanei nemaloni. Trikdo jos balsas. Juokas. Sara Susanė supranta, kad derėtų pasižiūrėti ir į save, todėl niekam nieko neprasitaria. Užėjus kalbai apie Eleną, nesistengia nei girti jos, nei peikti.

— Išties, tam vyrukui pats laikas parsivesti žmoną! — pareiškia šeimininkas.

— Taip, — patvirtina Sara Susanė, grakščiai stumdama į lėkštės kraštą dvi ašakas.

— Girdėjau kalbant, kad pastorius tapys naują paveikslą Vogano bažnyčios altoriui? — smalsauja Bergas.

— Taip, galima sakyti, paklustu pašaukimui. Tokiam darbui reikia daug laiko... Jau turiu keletą eskizų su besimeldžiančiu Jėzumi ir angelu Getsemanėje. Bet man reikia gyvo modelio.

— Modelio? Jėzaus atvaizdui? — įsidrąsinusi klausia Sara Susanė. Ji sėdi priešais pastorių, vos dešiniau.

— Ne, angelo, — atsako jis ir visu kūnu pasigręžia į ją.

— Tada Jenseno padėtis nepavydėtina. Su angelais šių apylinkių vyrai turi mažai ką bendra, — karkteli Magdalenė Bordervik.

Nuvilnija santūrus juokas.

— Ar pastorius susirado pozuotoją? — klausia ponia Berg.

— Dar ne, — prisipažįsta Fritsas Jensenas, vis dar pasigręžęs į Sarą Susanę.

Dėmesys ją maloniai sujaudina. Širdis sąla nuo jaunojo telegrafisto žvilgčiojimų. Bet visa tai susiplaka su gėda. Juk ji ištekėjusi moteris! O Johaneso čia nėra. Iš jo ji persiėmusi įpročiu mažai kalbėti žmonių draugijoje. O šįkart elgiasi priešingai. Kalbina Jenseną.

— Neabejoju, kad rasi modelį angelo atvaizdui. Jei bus ne visai toks, kaip reikia, galėsi kiek pagražinti.

Visi nusikvatoja. Ursula su Fritsu Jensenu irgi. Telegrafisto akys išdykėliškai sukibirkščiuoja.

Visą vakarą sienas ir stogus galanda pietvakaris. Aišku, tokiu oru svečiams grįžti namo išties neįmanoma. Paklojamos lovos. Nuo įsisukusių viesulo šuorų dūmai nekyla aukštyn, o virsta vidun. Prišildyti miegamuosius sunku, bet tai tarnaičių rūpestis. Kad šiltas oras kiltų aukštyn, jos praveria duris į prieangį. Stumdydamos kaiščius laksto nuo krosnelės prie krosnelės. Ypač reikia prižiūrėti didįjį miegamąjį, jame nakvos pastorius. Ten iš krosnelės veržte veržiasi drumsti dūmai ir visokia bjaurastis. Pagaliau tarnaitė priversta užstumti krosniakaištį ir tikėtis, kad kartu su šiluma kylantis viršun kepenėlių kvapas nesuerzins ponios pastorienės.

Fritsas Jensenas, sėdintis šalia šeimininkės, stojasi padėkoti už vaišes. Pastorius pratęs, kad jo dėmesingai klausomasi.

— Geroji fėja, ponia Birgite, kuo virstų Lofotenas, jei nebūtų tavęs? Kaip mes išgyventume be tavo vaišių? Ką darytų mano draugas Henrikas ir kiti Heningsverio senbuviai be spinduliuojančio energiją tavo kūno? Be tavo meilės artimui? Ar rasite Lofotene kitą tokią šeimininkę, vienu metu gebančią išdalyti tiek širdies šilumos ir tiek gardžių, karštų patiekalų, be menkiausios nuovargio žymės veide?

— Turiu šaunių padėjėjų, — sukužda Birgitė, bet taip, kad išgirstų visi.

— Neturėtum savęs menkinti, visa garbė atitenka tau, — toliau kalba Jensenas. — Dėkoju už tokias karališkas vaišes — tai ponios Birgitės ir Viešpaties Dievo mums skirta maloninga dovana. Nepradėsiu šįkart postringauti apie menkių keliones ir išskirtinį jų patiekalų gardumą, apie tai ganėtinai išsamiai pasakojau pernai. Šiandien norėčiau priminti, kad šie Dievo padarai pasižymi kai kuriomis žmogiškomis savybėmis.

Gelmėje susiranda partnerį ir plaukiodami suglaudę šonus pasirūpina, kad dar šimtus metų gyvuotų jų rūšis. Pripažindami tokio elgesio grožį ir prasmingumą, nejučia pagalvojame ir apie save.

Ponios nudelbia akis į lėkštes. Apstulbęs telegrafistas net išsižioja, o ponas Drejeris droviai šypteli. Ponia Birgitė pakelia prie lūpų servetėlę, tarsi bandydama prisidengti. Ūmai Jensenas suvokia savo kalba, ko gero, prasilenkęs su taktu. Pasigręžia į ponią Birgitę ir uždėjęs ranką jai ant peties dėsto toliau: