Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Mieloji Birgite, dėkoju tau, kad nė vienas neišeina iš tavo namų nepasotintas. Dėkoju tau už ištikimą draugystę nuo pat pirmo susitikimo, nors rūstus fiordas ir bando mus išskirti!

Baigdamas kalbą jis paprastai deklamuoja Peterio Daso eiles, bet šįkart to nedaro, tarsi užuomina Birgitės Drejer akivaizdoje apie menkių dauginimąsi būtų išmušusi iš įprastinių vėžių.

Patiekiama punšo, ir ponia Ursula jau nori palikti draugiją. Šeimininkė tik suploja rankomis, lyg prašydama dar pasėdėti. Rodos, mėginimas perkalbėti viešniai patinka. Ji šypteli sučiaupta burna ir pasilieka. Virš stalo, po žalvarine lempa, pradėjus telktis cigarų dūmams, ponios persėda į saloną.

Palengva vyrai įsitraukia į pokalbį apie bankrutavusį kolegą. Pastoriaus balsas prityla, pirklių kalbos pažvalėja. Įtikinti ponią Ursulą pasilikti dar ilgiau nebepavyksta, ji palinki visiems labos nakties. Pakyla ir Bergai, švyturininkas su ponia.

Prieangio durys užsiveria. Ponas Drejeris pasiūlo išlenkti dar po taurelę, kad kiti neskubėtų skirstytis. Tarnaitė užpučia rūkstančią lempą ir pakeičia dvi žvakes. Užliūliuoti malonių pojūčių svečiai sėdi panirę į savo mintis. Telegrafistas įsitaiso šalia Saros Susanės ant sofos, ir, prie stalo atsinaujinus pašnekesiui, ji pajunta jį slenkantis dar arčiau.

— Sara Susane Krog, aš, — staiga prabyla Fritsas Jensenas, — noriu tavęs paprašyti... kol dar yra liudytojų, kad negalėtum lengvai išsisukti be rimto pasiaiškinimo.

Jo veidas kiek palinkęs į priekį, žvilgsnis kone įsakmus. Sara Susanė nedrįsta pakelti akių. Tikriausiai taip jaučiasi Johanesas nedrįsdamas prasižioti, nes žino tuoj pat pradėsiąs mikčioti. Apimta nerimo ir baukštaus drovumo ji pastato taurelę ant stalo.

— Na jau, na jau! Kokios čia gali būti paslaptys? — suploja rankomis Magdalenė; matyt, šitaip ji visada pabrėžia, kad niekas nepraslys jai pro ausis.

— Prašysiu jos pozuoti man, kai tapysiu Getsemanės angelą.

Svečių veidai net ištįsta.

— Betgi Sara Susanė — moteris! — neišlaiko Johanas Bordervikas.

— Ar mes ką nors žinome apie angelų lytį? — mįslingai šyptelėjęs klausia Fritsas Jensenas.

— O kaip, pastoriaus manymu, tai įgyvendinti? Juk Havnesas nuo Steigeno toli, nors ir toje pačioje Vestfjordo pusėje, — abejoja ponia Birgitė.

— Tai ne kliūtis, kad tik ji sutiktų.

Pagaliau Saros Susanės ir pastoriaus akys susitinka. Jo žvilgsnis verčia surimtėti. Ji pasijunta taip, tarsi viena pati atsakytų už tai, ar jam pavyks sukurti paveikslą. Bet pastoriaus lūpos šypsosi. Sara Susanė įsitikinusi, kad tą šypseną jam kelia ne jinai, o kiti. Abejojantys pastoriaus gebėjimu nutapyti angelą todėl, kad Sara Susanė yra moteris. Dailininkas ir modelis

— Būčiau nenuoširdus prašydamas jūsų būti kantrių ir dar pakentėti. Drauge su jumis sudedu rankas maldai! Nepraraskime stiprybės ir šį kartą! — peržvelgdamas susirinkusius parapijiečius sodriu balsu tyliai prabyla pastorius Jensenas.

Eina 1868-ieji. Žiema nesitraukia, nors jau pavasario metas. Visi savo kailiu patiria prastą anų metų derlių. Todėl iš sakyklos pastorius Jensenas neskelbia gyvojo Dievo žodžio, o kalba apie kitus dalykus.

Jis neskubėdamas laukia, kol žodžiai nusės žmonių sielose. Rodos, permato kiekvieną ir supranta visus jo rūpesčius. Fritsas Jensenas moka įteigti viltį. Jo žvilgsnis toks tvirtas, judesiai tokie laisvi, veidas toks švytintis. Tarsi siūlytų — atsiremk į mano petį, jauskis saugiai. Tai ypač tinka moterims. Bet jis gali paskęsti įvairiuose ūkiniuose reikaluose: mokykla, bažnyčios remontas, vadinamoji miško byla. O tada jau pasitaiko, kad primiršta pamokslus ir sielovadą. Kita vertus, pastorius, kuris turi ryšį ne tik su Viešpačiu, bet ir su pasauliečių šulais, teikia parapijiečiams saugumo pojūtį.

Nedaug kas žino, kad jis rašo filosofinį darbą, gvildenantį Trejybės principą. Šiuo metu ne Trejybė žmonėms rūpi. Žinoma, jie meldžiasi, bet rasti išeitį iš sunkios padėties yra svarbiau.

— Dievui viskas kaip ant delno, — toliau kalba jis, abiem rankomis suimdamas knygos stovelį. Kone sugniauždamas jį. — Jis mato mūsų bėdas. Dievas žino apie neužderėjusius javus — didžiausią po 1812 metų mus ištikusį nederlių. Pernai iki pat liepos Jis matė sniegu nuklotus laukus. Matė žolę, kurios negalėjome nei nupjauti, nei sugrėbti, tik subraukėme į krūvą ir pakreikėme kiaulėms. Matė ir neprisirpusios tekšės dydžio bulves. Ir Dievas padėjo mums įžvelgti tuose skurdžiuose gumbuose viltį, kad išauš kitas pavasaris. Jis regi drumstų bangų šėlsmą jūroje ir, palaikydamas mus, užlieja vandenis ties Tromsės krantais silkių sidabru. Dievas žino, kad juodojoje rinkoje godieji pardavinėja miltus tiems, kas juos įperka. Ir Jis žino, kas jie... Žino, kad iš bado garduose krenta gyvuliai. Bet viliasi, kad ne visi rūpinasi vien savo kišene, žino, kas jie tokie... Nemažai apskričių ima paskolas, kad išvengtų bado, garlaivis „Tromsė“ plukdo prekes po apylinkes. O per Šibotną siunčiamos prekės į Švediją, ten nelaimė dar didesnė. Dievas mato, Suomijoje taip sunku, kad iš ten žmonės bėga pas mus. Gelbėja vaikus nuo bado siųsdami per sieną su nepažįstamaisiais. Dievas nori, kad mes juos priimtume. Nepaisydami sunkumų, šitai turime prisiminti. Dievas mus mato! Jis ragina dalytis su artimu. Amen!

Nors ši nelaimė ir neprislegia Steigeno visu sunkumu, sumažėjusios pastoriaus pajamos leidžia šeimynykščiams pajusti padėties rimtumą. Kalbų apie nuojautas ir postringavimų apie stebuklus žmonės bodisi. Pastoriaus Jenseno kalbos neprasilenkia su tikrove, jis nuolat primena, kad kiti kenčia dar labiau, ir stiprina viltį konkrečiais pasiūlymais. Dargi įgelia spekuliantams ir savanaudžiams. Pastorius nekalba biblinėmis metaforomis, ir gali manyti Viešpatį esant vos ne stortingo nariu.

Po pamokslo vieni spaudžia jam ranką garsiai dėkodami, kiti — tylėdami, treti — lyg ir susigėdę, suprasdami, kad pastorius kai ką žino. Ir, jei jų širdys dar ne visai sudiržusios, gal ir įstengs pažaboti savo godumą ir paklusti krikščionio priedermei.

Galiausiai ateina pavasaris, po jo vasara. Nuo pokylio Heningsvere praeina daugiau nei dveji metai. Nederliaus sukelti nepritekliai, dalyvavimas politikoje atima iš pastoriaus daug laiko. Vogano parapijiečiai murma dėl didžiojo altoriaus paveikslo.

Sara Susanė pastoriaus sodyboje Steigene vieši trečią kartą. Tvirtindamas turįs reikalų pietinėje pakrantėje ją atplukdo pats Johanesas. Pirmą kartą jis Jensenu šeimai pristato pusę statinės sūdytų ešerių ir statinę ledjūrio menkių. Tai didelė paspirtis, mat šviežios žuvies stinga. Šį trečiąjį kartą jis atgabena poniai Ursulai ne vieną uolektį gražios drobės paklodėms iš savo krautuvės. Jo bendravimo maniera šių namų moterims atrodo labai neįprasta. Kad ir kaip būtų keista, pastoriaus sesuo, senoji našlė Jensen ir ponia Ursula jo draugijoje jaučiasi puikiai. Tarsi mažakalbis vyras joms būtų malonesnis už iškalbingą pašnekovą. Palaikyti pokalbį geba ir jos pačios. Johanesas jaučiasi kaip namie, net vaikščioja per virtuvę. Bet pasilieka tik vienai nakčiai.

Pirmąsyk atvykus pozuotojai, įsikišo ponia Ursula, mėgindama nurodyti darbo vietą. Mat pirmuosius eskizus pastorius piešė namuose, savo kontoroje, o atėjus laikui tapyti, pasistatė bažnyčioje lentą ant molberto ir atliko parengiamuosius darbus.

„Dar šalta, bažnyčią reikėtų apšildyti. Juk galite dirbti svetainėje“, — patarė Ursula.

„Mieloji Ursula, aš jau pastačiau lentą. Jos pro svetainės duris niekaip neįneši. Be to, man reikia daugiau šviesos ir erdvės.“