Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Mintimis nuolat grįžtu prie to, ką yra pasakęs Jensenas... kai būnu namuose, — nelauktai ištaria ji.

— Prie ko?

— Atsiprašau, kad kalbu niekus, — sukužda ji kilstelėdama taurę.

— Tai ką tu prisimeni?

— Pavyzdžiui, kad pastorių visą gyvenimą slegia, kaip pats sakei, įsipareigojimai gyvenimui. Iš karto supratau, ką turi galvoje. Ir pati tai patyriau. Apie tai su bet kuo nepasikalbėsi.

— Ar ką nors turi galvoje?

— Gyvenimo Ofersiojuje pradžią, ji buvo sunkiausia. Nesijaučiau savimi, nes man niekas nepriklausė. Mano pareigas nusakydavo kiti. Patyriau daug sunkių dienų. Sunku būdavo ir širdyje. Slėgė negeros mintys... O jos veikia ardomai... Prarandi... kaip čia pavadinus... savigarbą.

Jensenas nevalingai nuleidžia ranką su teptuku. Paskui kone karštligiškai puola tapyti baimindamasis, kad ji gali nutraukti savo pasakojimą. Smulkiais skubriais potėpiais auksina plaukų spalvą.

— Apie ką tada galvodavai?

— Dažniausiai apie anytą. Kurį laiką kaltinau ją dėl to, kad Johanesas mikčioja. Ji tokia griežta. Tvarkosi pagal normas.

Žmonėms, atveriantiems jam savo istorijas, jis pratęs patarti. Bet ji neklausia jo nuomonės, tik pasakoja. Apie jausmus, potyrius, pareigas.

— Kartais manau, kad pareiga slopina gyvenimą, — kalba susimąsčiusi.

— Ir tai neteikia tau džiaugsmo?

— Bent jau nedaro manęs geresniu žmogumi.

— Ar dažnai mąstai apie buvimą geru žmogumi?

— Ne. Gėda, bet nedažnai, — sušnibžda ji, atsidūsta ir nutyla.

— Kartą sakei, kad gailėtis dėl savo pasiryžimo — dar viena nuodėmė, todėl nesigaili ištekėjusi.

— Ar taip sakiau?

— Per pirmąjį mūsų pokalbį.

— Nejaugi pastorius prisimena? — nustemba ji. — Ir taip mano?

— Ko gero, taip.

— Bet neįsitikinęs? — klausia ji. Ranka su taure nusvyra žemyn.

Jis nebeprašo, kad Sara Susanė tinkamai laikytų ranką. Tik permeta akimis: išbalusi. Laisva ranka ji skubiai perbraukia kaktą.

— Kaip sakei, reikia būti atsakingam už savo pasirinkimą, — patvirtina jis.

— Pasirinkimą? Mąsčiau apie tai. Žmogus tiki turįs iš ko rinktis.

— Dievas mums suteikė gebėjimą rinktis. Aišku, tikrovės ribose.

— Kaip tik toji tikrovė ir riboja, — atitokusi ji kilsteli taurę. — Jei pasirinkai, tai nieko pakeisti nebegali, juk taip? Esi įkalintas pareigos.

— Ar nori pasakyti, kad gailiesi dėl savo pasirinkimų ir, aplinkybėms leidžiant, būtum dariusi kitaip?

— O ar Jensenas nesigaili?

Jis pažvelgia pro langą. Vienas stiklas įskilęs. Apmaudu — buvo pastebėjęs ir anksčiau, o zakristijonas iki šiol nesutvarkė. Bet ar tai svarbu?

— Negalėjau sau to leisti... Mano tikrovė — pareigingas gyvenimas, — ištaria jis ir pats nusistebi šiuo prisipažinimu. — Matau, kad tavo tikrovė — kūdikis po širdimi. Pavargai? Gal nori atsikvėpti?

Ji papurto galvą ir žemėliau nuleidžia taurę, žvilgsniu klausdama, ar gerai. Jis linkteli. Tylėdami vėl imasi darbo.

Po valandos susėda ant bažnyčios laiptų valgyti priešpiečių. Sumuštinius su sūriu užgeria vandeniu, paskanintu aviečių sirupu. Netoliese darbuojasi du šienpjoviai. Žvanga plieno dalgiai. Kvepia žole. Kai juodu vėl sugrįžta prie paveikslo, jis pajunta nebegalįs susikaupti. Potėpiai atrodo blankūs, tarsi susigėrę į drobės paviršių. Galiausiai Jensenas padeda teptuką ir įdėmiai žvelgdamas prieina prie jos.

— Nepamiršk, kad esi Dievo išrinktoji, plazdenanti virš Jėzaus Getsemanėje!

Lėtai lyg per miegus jis ranka paskleidžia jos plaukus: kaip tik taip jie turėtų atrodyti paveiksle.

— Kristus klūpo apimtas mirties baimės tarsi žmogus...

— Ar Jensenas mano, kad Kristus, Dievo sūnus, tikrai bijojo mirties?

— Žmogus Jėzus bijojo, Sara Susane, — sušnabžda jis, taisydamas jos rankos padėtį.

Ji paklūsta, ir pastorius atsiduria tarp išskėstų jos rankų. Tai trunka kelias sekundes, kol jis susivokia sąmoningai vilkinąs laiką. Atšlyja ir eina tapyti toliau.

— Pagalvok! Tu tik pagalvok, kad esi Dievo atsiųsta į šią žemę kenčiančio žmogaus paguosti.

— Bandau, — sumurma ji. — Tik nežinau, kaip. Aš čia nematau jokių nelaimėlių.

Staiga jį užlieja seniai patirtas įkvėpimas — režisuoti, išgauti iš aktorių visa, ką jie geba. Jis kaipmat išsitiesia priešais ją ant grindų. Atsišlieja į dėžę su tapybos reikmenimis ir suneria rankas. Žvelgiant iš apačios viskas skendi prieblandoje ir atrodo kitaip. Ant jos kaklo žaidžia saulės zuikutis. Jis praveria lūpas lyg ketindamas ko maldauti. Akyse susitvenkia ašaros.

— Dabar matai kenčiantį žmogų?

— Manau, kad taip.

— Ar tu esi Dievo siųstas angelas jam paguosti? — ištaria Fritsas Jensenas bandydamas suvaidinti, kad bijo mirties.

Sara Susanė giliai kvėpuoja, lyg grumtųsi su savimi, bet tebežvelgia tiesiai į jį.

— Paguodos reikia man... — sukužda jis.

Jinai atsiklaupia ir abiem rankomis suima jo veidą, tarsi stumiama bažnyčios erdvės iš už nugaros... Nesuvaldomas šėlas

Po dešimties mėnesių gyvenimas pasikeičia. Atsiranda trečiasis vaikas Sandra. Palyginti su dviem pirmaisiais, jos gimimas kaip saulės šypsnys. Tarsi būtų siųsta į šią ašarų pakalnę vis dar neprigyjančiai naujoje aplinkoje motinai paguosti.

Rūpesčiai ir darbai Havnese veja vienas kitą. Metai pasitaiko nederlingi, žvejų laimikis prastas. Smunka prekyba. Juodviem su Johanesu jau ketinant atsisakyti samdinių, nelauktai pradeda eiti žuvys, ir pagaliau šio niūraus pusrutulio padangė nušvinta.

Johanesas tučtuojau suskanta veikti, visa savo esybe nujausdamas atplūstant žuvis ir didėjant druskos paklausą. Geba ne tik iš anksto pasirengti prekybai, bet ir reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje.

Vieną gegužės dieną Sara Susanė užlipa į palėpę drobės, ketindama dar ją pabalinti ant nykstančių pusnių. Atveria langą ir giliai įkvepia. Prasisagsto palaidinę, apatinius marškinius. Apačioje samdinys tempia pašėlusiai trinksintį vienratį, prikrautą akmenų. Mūrys sienelę būsimam gėlynui palei vėliavos stiebą. Sara Susanė sodins sinavadų ir saulučių. Andai Johanesas murmėjo, esą per tuos želdinius bus sunku iškelti ar nuleisti vėliavą. Bet abu sutarė, kad bernas išgrįs takelį ir juo bus galima laisvai vaikštinėti pirmyn atgal.

Pamatęs lange Sarą Susanę, Johanesas stabteli ir kilsteli ranką. Tuo pat metu jis pastebi, kad bernas pamiršo išgrįsti takelį, bet įstengia nuvyti bekylantį susierzinimą šalin. Ji ten — palėpėje. Ilga kelionė pietiniu jūros pakraščiu iki pat Helgelando žadina jam ne vien įprastą namų ilgesį. O ant aukšto ji beveik visada viena.

Vengdamas susitikti vaiką ar samdinį jis šmurkšteli į viralinę ir nusimeta žvejo kombinezoną. Stropiai prausia veidą ir rankas, net purslai tyška, o paskui vienomis kojinėmis įsmunka vidun pro prienamio duris. Ji neišgirsta, mat bernas kurtinamai verčia akmenis. Užveria langą, bet tebestovi prie jo, viena ranka prilaikydama prasagstytą palaidinę.

Johanesas pajunta savo ataugą bundant savarankiškam gyvenimui. Lyg jo tarpkojyje teiktųsi visa energija. Prisėlinęs apglėbia žmoną. Tylomis glamonėja krūtis ir bučiuoja kaklą. Neišgirsta jokių klausimų apie kelionę. Ji nesiteirauja ir apie brolį Arnoldą, nors Johanesas buvo užsukęs į Chiopsviką. Netardama nė žodžio atsigręžia ir užsimerkusi atlošia galvą. Kyštelėjęs ranką jis pakelia sijonus, o ji prasiskečia ir prisispaudžia. Nepaleisdamas jos jis slenka iki durų ir jas uždaro. Sunkios milo kelnės nusmunka žemiau kelių. Ten pat, prie durų, jis kilsteli ją ir tarsi pamauna ant savęs.