Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Gyvendamas šiaurėje jis daug metų bando susikurti politiko ir visuomenės veikėjo įvaizdį. Bet tos senos paskalos apie Lenos kilmę primena, kad Bergeno aukštuomenės akyse jo reputacija ne tokia kaip čia, šiaurėje. Todėl padavęs prašymą Fritsas ir nepuoselėja vilčių gauti postą šalies pietuose.

Jiedu su Ursula gyvena taikiai. O kai iš paviršiaus viskas ramu, gelmėje kaupiasi nuosėdos. Šitaip gyventi pavojinga. Jis kartais išvyksta į tolimas keliones, o grįžęs jaučia namuose tvyrant neišsakytus žodžius. Gal ir galima pasiteisinti, kad nėra kur nuoširdžiai išsikalbėti, mat namuose per daug ausų. Vis dėlto, kur nors išvykus ar einant takeliu į bažnyčią, širdyje dingteli: ar gimiau dėl viso šito?

Jis apie tai niekada ilgai nemąsto, siekia kuo greičiau atsikratyti apėmusio slogučio. Supranta, kad reikėtų nuoširdžiau bendrauti su Ursula. Ir nusiramina prisimindamas pokalbius su Sara Susane. Trumpus, atviraširdiškus jos atsakymus. Ir klausimus. Ypač juos.

Juodviem su Ursula įsikūrus Norlande, iš pradžių tik tarpusavio pasitikėjimas padeda viską ištverti. Juk gyvenimas čia labai skiriasi nuo ankstesniojo. Bet nejučiomis viskas pakinta. Viešumoje jis kovotojas, besireiškiantis žodžiu ir raštu, o namuose visokiais būdais siekiantis išvengti konfliktų. Išsisukinėdamas, atsikalbinėdamas. Pamažu pilka kasdienybė lyg siena ima atitverti juodu vieną nuo kito.

Pasitikėjimas. Kiek jo Ursula galėtų ištverti? Argi įmanoma išsaugoti tarpusavio pasitikėjimą, kai kitas turi nuosavą erdvę ir slaptingą versmę? Kad ir tas portretas. Pradėjęs jį tapyti, Ursulai juk neparodė.

Pernai Sara Susanė negalėjo atvykti. Rašė, kad vasarį pagimdė ketvirtąjį vaiką ir dar nespėjo atsigauti. Tuo metu jis baigė tapyti dvi niūrias šonines drobes, vaizduojančias mirties šešėlius Getsemanėje. Kaip atsvarą viršum visų paveikslų pakabins tris pieštinius amūriukus. Miniai jie teiks šviesą ir viltį. Jis puikiai supranta, kad dabar, altoriaus paveikslui einant į pabaigą, Sara Susanė, kaip pozuotoja, nebereikalinga. Bet negali atsikratyti įkyrios minties apie jos portretą. Tapys ir atvaizduos ją tokią, kokia yra. Šis sumanymas jam kilo Heningsvere, pirmąkart ją matant. Keistas noras, jo kilmės jis paaiškinti negali.

Staiga išgirsta kažką ateinant. Nuo lengvų, tvirtų žingsnių grikši žvyras. Atmintyje šmėsteli pirmosios susižavėjimo Ursula akimirkos. Ji vaikščiodavo lyg šokdama.

Jis dirsteli į spintą. Durelės išklibusios, sandariai neužsidaro. Ant pageltusio medinio pakabo — pastoriaus sutana, už jos — portretas.

— Fritsai, atėjo laiškas, — vos atgaudama kvapą Ursula duoda jam užantspauduotą voką. Oficialus raštas? Jis apžiūri laišką, vienas jo kampas apibrizgęs nuo drėgmės.

— Nagi, atplėšk!

Padaro, kaip liepiamas. Ji nekantriai čiužina batu. Jis sutelkia dėmesį. Pro langą ant laiško krinta melsvas šaltos šviesos ruožas. Raidės mirguliuoja, kol pagaliau sugrįžta į vietas ir įgauna prasmę.

— Kas rašoma?

— Aš paskirtas į Siorumą Akershuse...

— Ačiū Dievui visagaliui! Pagaliau! — išsiveržia Ursulai iš širdies, ir ji puola jam ant kaklo.

Apsiverkia. Iš pradžių vos girdimai, paskui įsismarkavusi ima sriūbauti lyg stigdama kvapo.

— Nejaugi gyvenimas čia toks baisus? — ištaria jis.

Ji atsiliepia jau sutvirtėjusiu balsu:

— Ne, anaiptol! Bet juk tu nusipelnei paskyrimo! Nusipelnei! Be jokios abejonės! Išvyksime kuo skubiausiai, kai tik galėsime, tiesa?

— Na, gal ne dabar? Reikia susitvarkyti. Ir vaikai... Juk reikia pasitarti su jais.

— Tai išties posūkis tavo gyvenime! Nevalia atsisakyti! Niekas negali to sukliudyti, nebent per mano lavoną!

— Na ir pasakei, — šypteli jis.

Ursula paleidžia jo kaklą ir ėmė suktis zakristijoje pagal vokišką melodiją, ją visad niūniuoja būdama gerai nusiteikusi. Veide nebelikę niūrumo, spinduliuoja tamsios akys. Žvelgia į jį ir juokiasi pusiau pravira burna. Puola prie spintos, nutraukia nuo pakabo sutaną ir toliau šoka su ja. Ūmiai stabteli ir užmeta apdarą ant kėdės. Kiek dvejodama grįžta prie spintos ir pagriebusi atgręžia Saros Susanės portretą į save. Ursulos veido nematyti. Tik įsitempęs sprandas, sustingusi nugara. Valandėlę ji stovi kaip suakmenėjusi. Jis išgirsta save patį kostelint.

Ji atsigręžia neatpažįstamai pasikeitusi. Tarsi nebūtų jokio laiško apie paskyrimą.

— Kas gi užsakė va šitos portretą? — klausia lyg mesdama pastabą tarnaitei dėl prastai atlikto darbo.

— Niekas, — nesugalvodamas jokio kito atsakymo išlemena jis.

— Už sutanos — neįprasta vieta portretui laikyti, tiesa?

Jį kvočia asmeninis inkvizitorius. Žodžiai tiesmuki, aštrūs.

— Iki pabaigos dar toli gražu...

— Ir kur jis kabos? — po slegiančios pauzės teiraujasi ji.

— Nežinau, — paikai išsprūsta. Juk galėtų pasakyti įteiksiąs Sarai Susanei portretą kaip atlygį už tai, kad pozuoja nemokamai. Bet nepasako. Prisimena Bergene praleistus metus. Jaunas aktores, trokštančias dėmesio ir vaidmenų. Ursulos kandumą. Tvoskiantį šaltį, jam bandant pasiaiškinti. Tai buvo seniai, o dabar... Toji iškalbinga jos nugara. Kiekvieną kartą, jai atsukant nugarą, jį užplūsta vienatvė.

Ursula itin rūpestingai įstato portretą atgal ir užveria dureles, bet šios tučtuojau vėl prasiveria.

— Pasikabink bažnyčioje, tai galėsi kasdien matyti! O per vizitaciją parodyti vyskupui! — šaltai iškošia ji, nusigręžia ir dingsta durų angoje.

Jis perskaito laišką dar kartą, nebesuvokdamas prasmės. Žino atmesiąs pasiūlymą. Juodu su Ursula sukrės dar vienas konfliktas. Tebūnie. Pamažu susikrauna tapybos reikmenis. Eis namo, pasišnekės su ja. Išklos visa, kas neišsakyta.

— Ne dėl portreto teks krimstis, Ursula, — pasakys. — Viskas kur kas blogiau. Aš nevažiuosiu į Siorumą. Mano vieta — čia, šiaurėje!

Jei nepavyks pasikalbėti, jis mėgins susikaupti ir parašyti pranešimą apie tą miško bylą. Užspeistas iš visų pusių žmogus turi rasti į ką atsiremti. Ir jis apsisprendžia — galutinai.

Grįžęs namo randa prašymą ateiti į vieno trobelninko sodybėlę. Ten serga žmogus, gydytojo prisikviesti nepavyksta. Ursula, kaip įprasta, sukasi po namus, rūpinasi vaikais. Bet, jam išeinant ir stabtelint tarpduryje, nepalinki sėkmės, nors pirmiau visada palinkėdavo.

*

Ligonis guli negrabiai suręstoje lovoje ant sutrintų šiaudų, be paklodės ir be kailinio užkloto. Jauna jo žmona, išsiuntusi vaikus į tvartelį, išblyškusi ir išsekusi sukiojasi prie krosnelės, nuolat įmesdama šakalių. Visas trobos inventorius — tai ant virtuvinės spintelės stovintis kibiras su keliais skardiniais indais, dvi savadarbės lovos pasienyje ir stalas su šešiomis taburetėmis priešais vienintelį langą. Lubos iš vidaus neapkaltos. Ant skersinio kabo šlapi skalbiniai. Plyšiai tarp balkių užkamšyti įmirkusiais lietuje samanų kuokštais. Nuo jų laša vanduo.

Fritsas Jensenas nusimeta paltą, o ligonio žmona skubiai pristumia prie lovos taburetę. Gulinčiajam artėja paskutinioji valanda. Jis netekęs sąmonės vaitoja.

— Ar seniai tęsiasi karštinė? — paklausė Jensenas.

— Tris dienas. Manėme, kad paprasčiausi tymai... Skaudėjo galvą ir visą kūną. Bet kai jį išbėrė ir jis ėmė kliedėti, supratau...

Ligonio oda išberta smulkiais raudonais spuogeliais. Kai kur sunkiasi kraujas. Santūrusis Fritsas Jensenas net pašiurpsta. Panašu į šiltinę. Ūmai skėsčiodamas rankomis gulintysis pašoka, lyg būtų nutvilkytas karšta geležim. Veržiasi iš lovos. Akimirką jo kūną apima traukuliai.