Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Fritso Jenseno balsas žemas, šiltas, bet kartu ir valingas, jame girdėti vos juntama nuostabos gaidelė. Pastorius išties pasikeitęs, pamano Sara Susanė. Bet skaito įsijautęs.

Ji stebisi, kaip žmogus, gyvenantis šalies pietuose ir, ko gero, nematęs jos gimtųjų apylinkių, geba taip įtikinamai vaizduoti jų gamtą ir žmones. Dar keisčiau — kaip jis gali permanyti Petros sielą? Mat, Fritsui Jensenui beskaitant, Sara Susanė tarsi susitapatina su ja. Nejaugi tai istorija apie tikrąją Sarą Susanę? Nudelbusi galvą ji stebi, kaip juda jo burna, aplink kurią, nelyginant pūkuotas verpetas, ritmingai kruta trumpi ūsai ir barzdelė. Liejasi tokie gyvi ir įtaigūs vaizdai. Sara Susanė sunerimsta, kad kiti gali pamanyti jį skaitant apie ją.

Svečių kambaryje, Johanesui užmigus, ji suvokia esanti visai kitokia. Neištekėjusi už Johaneso, neįkalinusi savęs Havnese ir nepagimdžiusi ketverto vaikų. Gyvenanti slaptą gyvenimą, neturintį nieko bendra su regimuoju. Ar tai gerai, ar blogai? Ji nesugeba įvertinti. Pasitelks drąsą ir pasikalbės apie tai su Fritsu Jensenu. Taip, jau kitą dieną pasakys jam, kad jaučiasi svetima savo pačios gyvenime. Neabejoja, kad bus suprasta.

*

Bažnyčioje jie vieni du stovi ir žiūri į paveikslą. Net kvapą gniaužia. Sara Susanė atpažįsta save, bet ne, tai ne ji. Išties ne. Tai, kas jame vaizduojama, tarsi išaukštinta. Nuo sodrių spalvų tvenkiasi ašaros. Ji neranda žodžių įspūdžiui nusakyti. Tiesiog nemoka.

— Juk jis jau užbaigtas, — sušnibžda ji. — Tobulai užbaigtas — nesuprantu, ką aš čia veiksiu!

Jis stovi palinkęs į priekį, susigrūdęs rankas į pelerinos rankoves lyg gindamasis nuo šalčio. Aukštoje krosnyje liepsnoja ugnis, ir Sarai Susanei visai nešalta. Mintyse ji vis dar ieško žodžių paveikslui apibūdinti, bet taip ir neranda. O Fritsas Jensenas neskuba į pagalbą. Tik lūkuriuoja šalia nelyginant elgeta, besitikintis išmaldos. Kai sumaišo dažus, o Sara Susanė sustingsta savo poza, vis dar atrodo, kad mintimis jis ne čia, o kažkur kitur. Visą rytmetį tapo tylėdamas, atsitraukdamas tik tam, kad įmestų malkų į krosnį. Retkarčiais pradingsta zakristijoje, paskui vėl pasirodo. Lyg pats nežinotų, ko ieško. Šiaip ar taip, pastorius gerokai pasikeitęs. Ji net abejoja, ar gali jam patikėti savo mintis.

Prisimena sapną: Jensenas panašus į Kristų, dažų dėžėje suskilęs veidrodis — šis iš tikrųjų įskilęs. Juk galėtų papasakoti apie sapną ar apie „Žveję“, bet taip ir nesiryžta. Ar jis čia, greta? Gal visai kitur? O jis šykšti žodžių, apsiriboja būtiniausiais, jai visai nesvarbiais.

Pamažu jūroje užgęsta rudeniškai liepsnota saulė, grindis nukloja šešėliai. Papilkėja visos spalvos. Juodu vis dar nepradeda kalbos. Ji tarpais sėdi, tarpais stoviniuoja, širdyje išgyvendama šias valandas kaip paskutinę pozavimo dieną, nors jis to niekaip nepabrėžia.

— Tikriausiai Jensenui Petrą visai nerūpi. Skaito sau kaip kokią išgalvotą istoriją, — ūmiai išsprūsta jai.

Jis net krūpteli ir nustebęs įsmeigia į ją akis. Ranka su teptuku nusvyra, paletę jis padeda į šalį. Netrukus skliautu nuaidi jo balsas.

— Rūpėtų, bet ne dabar. Kai tapau, galvoju apie tave, kad tik per tave gimė šis paveikslas. Didžiojo altoriaus paveikslas. Man tai be galo svarbu. Visą dieną suku galvą, kaip čia paprašius tavęs, kad papozuotum portretui... jau pradėjau... Laikau jį ten, — ir mosteli zakristijos pusėn.

— Portretas? Koks?

— Slegiantis man širdį... Jaučiu turįs jį užbaigti!

— Ar reikės tiek pat laiko, kiek ir paveikslui?

Jis nusijuokia ir patikina, kad ji nesibaimintų dėl laiko — ilgai nesugaišią.

— Ne. Dėl čia leidžiamo laiko aš nesijaudinu. Neramu dėl kitokio laiko — jis lekia, virsta metais, o aš...

Jis padeda teptuką į šalį ir nešvariu skuduru ima lėtai šluostytis rankas. Paskui aplink paveikslą prieina prie jos. Vis dar šluostydamasis prisėda ant pakopos, vedančios prie altoriaus. Tik dar daugiau išsiteplioja. Deda ranką jai ant plaštakos. Kai ją atitraukia, lieka angelo tunikos spalvos atspaudas. Jos kūną užlieja šiluma.

— Tada mūsų mintys sutampa. Ir aš tikėjausi kalnus nugriauti. Įgyti patirties. Nutapyti daug paveikslų... O ką tu svajoji nuveikti?

— Svajoju? Aš net nežinau, kas esu... kokį gyvenimą turėčiau gyventi, — sukužda ji.

— O aš neįsitikinęs, ar apskritai gyvenu. Kai kada regis, kad viskas tik apgaulė. Kad apgaudinėju ir save patį.

— Tau reikėjo tapyti, o ne pamokslauti?

— Net nenutuokiu, ar turiu talentą. Turėdamas tikriausiai nepaisyčiau jokių kliūčių. O dabar net nežinau, ar gailiuosi. Ne, argi toks žmogus kaip aš turėtų gailėtis dėl savo gyvenimo?

Ji nedrįsta pakelti akių. Jo balsas pavargęs. Veidas išvagotas raukšlių. Ar jos buvo matyti ir tada, kai ji paskutinįkart pozavo? Akys apsiblaususios lyg sergančio. Ji susigraudina, bet susitvardžiusi išlemena: „Ačiū.“

— Už ką? — nustebęs klausia jis.

— Už tai, kad matai manyje žmogų, gebantį tave suprasti.

Jis vėl paima jos ranką. Laikas išsenka

Jau trečią dieną pagrečiui bernas nuo penktos ryto bažnyčioje kūrena krosnį. Ir vis tiek Fritsas Jensenas šąla labiau už pozuotoją. Dabar tapo tik jos portretą. Ateina tarnaitė ir primena apie susirinkimą. Fritsas Jensenas, jau pranešęs, kad jame nedalyvaus, pakeltu balsu liepia perduoti prašymą daugiau jo nebetrukdyti.

— Ar negalit suprasti, kad aš tapau!

Mergina krūpteli tarsi gavusi antausį ir neria pro duris.

Juodviem likus vieniems, Jensenas, susikūprinęs, įtraukęs galvą, stebeilija į portretą. Paskui pradeda tapyti. Vedžioja teptuką tai aukštyn, tai žemyn. Skuduru pavalo molbertą. Žiūri į ją nemirksėdamas, o tada kažką perkelia ant drobės. Jam einant įmesti malkų, jai knieti pasiūlyti, kad juodu persikeltų į namus. Juk portretas daug mažesnis, lengvesnis — pasikišai po pažastimi ir nusinešei. Bet ji nutyli. Vakarais prieš išeidamas jis slepia portretą zakristijos spintoje. O atremtas į sieną didysis paveikslas švyti altoriuje.

Pozuoti portretui paprasčiau. Jame vaizduojama tik galva, krūtinė ir dešinė ranka, todėl Sara Susanė gali sėdėti palenkta galva, išskleistais plaukais. Nakčiai juos supina, kad paskui gražiai banguotųsi. Žvilgsnis pusiau nuleistas, neįremtas į tai, kas laikoma rankoje. Pati susikaupusi, rimta, tarsi įžvelgianti ką paslaptinga. Ar giliai mąstanti. Svarbu išlaikyti tokią pozą.

Kai Jensenas sutelkia dėmesį į portretą, Sara Susanė ima jį tyrinėti. Keliskart vos nepaklausia, kaip jis jaučiasi. Jo skleidžiama nirtulinga įtampa — lyg jos pačios veidrodinis atspindys.

Valgo priešpiečius arba prie krosnies, arba tiesiog darbo vietoje. Jeigu jos sėdėjimą pozuojant su kempine rankose galima pavadinti darbu. Ji nesupranta, kam ta kempinė. Kai paklausia, jis tik nusijuokia.

— Dar negaliu įduoti to, ką vėliau laikysi, taigi kol kas laikyk kempinę.

Ją tai prajuokina. Laikyti nesunku. Bet kartais ji pavargsta sėdėti ta pačia poza, rodos, ims ir užsnūs. Tada jis pradeda klausinėti apie „Žveję“. Juodu įsitraukia į pokalbius, tarsi atveriančius vidines kiekvieno jų versmes. Temstant jis uždega žvakes ir tris žibalines lempas. Tapo iki vėlyvo vakaro.

— Mūsų smėlio laikrodis baigia išbyrėti, — kartą ištaria pastorius.

Ji linkteli galvą įsivaizduodama, kaip, baigiantis dienai, išbyra paskutinė smiltelė.

Dieną prieš Johanesui atvykstant dangus slegia it švininis. Nė ruoželio šviesos. Fritsas Jensenas atrodo sunykęs. Stovi atokiai nuo krosnies, bet kakta rasoja. Ji nedrįsta klausti, kas jį kankina.