Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Jo žvilgsnis klaidžiojantis. Lėliukės išsiplėtusios. Ji panyra į tą pilkšvą akių mėlynę ir ima irtis. Beplaukiant tunika nuslysta ir lyg pančiai apsivynioja aplink blauzdas. Ji išsineria iš rūbo, pastumia taurę į šalį. Kaip paprasta. Gaivu.

*

Sara Susanė pašoka iš lovos ir atitraukia užuolaidą. Įsispiria į šlepetes, susiriša po kaklu naktinių marškinių raištelius ir eina prie veidrodžio — vienos iš daugybės Johaneso atvežtų dovanų. Šiame veidrodyje beržiniais rėmais gali matyti save iki juostos.

Pažvelgia į savo išblyškusį veidą. Paakiai ir panosė pamėlę. Lūpų kampučiai įplyšę, lyg nebūtų kuo pasitepti. Tarpuakyje gili raukšlė, bylojanti apie širdyje slypinčią tūžmastį. Nė vienos strazdanėlės — jokio vasaros pėdsako, lyg Sarą Susanę būtų gobę rūkų tumulai. Jei kas paklaustų, kokia buvo vasara, tikriausiai atsakytų — tokia kaip visada. Taip išsisukama nuo tiesaus atsakymo.

Pasitrina skruostą — jį nudažo blyškus rausvumas, nelyginant stiklinėje pieno pasklidus kraujo lašui. Tiek tos naudos... Akimirka, ir veidas vėl atgauna pilkšvai melsvą atspalvį. Drabužiai darosi per platūs. Ji susiranda sijoną ir palaidinukę, vilkėtus prieš vestuves. Puikiai tinka. Pasako tarnaitei trinksianti galvą kadagių nuoviru. Tiesą sakant, nederėtų jos trukdyti, ir taip paskendusi darbuose. Bet nuo minties, kad reikės praustis viralinėje, visiems spoksant, darosi silpna. Po valandos tarnaitė Fredrikė atitempia du kibirus vandens.

Nespėja išleisti plaukų, kai aplinkui ją ima suktis pasaulis. Tai kartojasi gana dažnai. Ji atsisėda. Pamažu pasklinda muilo kvapas, veidrodį ir langus aptraukia garai. Kai ji susipina dar drėgnus plaukus ir išsitiesia lovoje, kūnu lyg lūkestis nuvilnija šiluma, tarsi kas būtų apsiautęs vilnone skraiste.

Sarai Susanei manant, kad Fritsas Jensenas užbaigs paveikslą be jos, ateina laiškas. Pastorius nuoširdžiai prašo atvykti nors kelioms dienoms. Skubiai. Teiraujasi apie ją ir jos vaikus, siunčia linkėjimų nuo jųdviejų su Ursula.

Laiškas ją pradžiugina. Aišku, kad pradžiugina. Bet sukelia ir rūpesčių. Kaip elgtis? Kur jos savitvarda? Sara Susanė nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Dieną naktį jos sielą drasko pikta ragana, dėl to ji ir pajuodusi, sulysusi, nebemokanti džiaugtis net savo vaikais. O dabar reikia krautis kelioninį krepšį. Nuo tų minčių subjūra nuotaika.

Johaneso galva, vykti privalu, o nuvežti jam vienas malonumas.

— Tik pamanyk, visi pamatys tavo veidelį Kabelvogo bažnyčioje! Paties Jėzaus, to šlovingojo vyro, draugijoje, — išmiksi jis.

— Bet Magda dar per maža. Negi tokiam gležnam padarėliui keliauti vėlyvą rudenį per bangas? — rypuoja apsimetėlė Sara Susanė, o ragana joje krykščia iš džiaugsmo.

— Magda liks namie su žindyve ir visais namiškiais, nuo to jai nieko blogo neatsitiks, — tvirtai pareiškia jis.

Sakyk, ką nori, bet šiam vyrui nepaprieštarausi ir lengvai jo neišgąsdinsi.

*

Johanesas nuveža elnienos Steigeno pastoriaus šeimai. Fritsas Jensenas apgailestauja, kad žmona išvykusi ir nesą kam pasirūpinti tokiu skanėstu.

— Jakobiną su motina nepratusios gaminti tokio maisto, — sielojasi jis.

— Elnienai nereikia jokių įmantrybių, ji verdama arba kepama kaip bet kuri kita mėsa. Galiu paruošti, — linksmai pasisiūlo Sara Susanė.

Keliaudama į Steigeną ji tarsi nusikrato piktosios raganos, nusimeta rūškaną kaukę nuo veido. Tarnaitė pakuria krosnį. Sara Susanė įtrina mėsą prieskoniais. Verda žirneliai, kunkuliuoja bulvės. Iš rūsio atnešama bruknių. Padengiamas stalas. Aplink Sarą Susanę uosdamos kvapus sukiojasi abi Bergeno ponios.

— Vaje, vaje! Gaila, kad Ursulai neteks viso šito paragauti, — visiems susėdus prie stalo, pareiškia senoji ponia Jensen.

Įkritę Saros Susanės skruostai pražysta roželėmis. Bet Fritsas Jensenas tiesiog neatpažįstamas. Nekalba, tik kažką vapena apie dukterį Leną, pas ją dabar viešinti Ursula. Apie galų gale baigtus bažnyčios restauracijos darbus. Kartais nusibraukia kaktą, giliai įkvepia, lyg būtų ne visai sveikas. Sarą Susanę nusmelkia keistas jausmas — kažkas čia ne taip, tik neaišku, kas.

Johanesas nusivilia, kad nėra Ursulos. Pirmąkart susitikusi Sara Susanė bandė iš akių suprasti, ar ši dėl mikčiojimo nepalaikys Johaneso kvaileliu. Bet Ursula į tai nekreipė dėmesio. Tąkart juodu su Johanesu taip įsitraukė į pokalbį, kad žodžiai liete liejosi. Jos norvegų kalba buvo kiek neįprasta, jis irgi šnekėjo saviškai, bet kartais visai sklandžiais sakiniais.

O šįsyk Johanesas nekalbus.

Nejučiomis pašnekesiui ima vadovauti Bergeno ponios. Nuo to jis netampa nei buitiškas, nei lėkštas, kaip kartais nutinka moteriškėms besikalbant. Sara Susanė prisimena namus, motinos kalbas apie emocijas ir žmonių likimą. Tai ją dažnai erzindavo. Dabar jos požiūris pasikeitęs. Ir Havnese reikėtų ką ne ką keisti, pamano ji. Nebijoti prabilti apie žmones jaudinančius, jiems rūpimus dalykus. Apie tai, kas kelia dvasią, slopina norą liežuvauti.

Kodėl štai tokios mintys gimsta Steigene, o namuose, Havnese, ji tik bėga nuo visko ir trokšta užmigti?

— Iš Kristianijos mums atsiuntė Bjornstjernės Bjornsono knygą „Žvejė“, — įsiterpia Fritsas Jensenas, Bergeno ponioms trumpam nutilus.

Visi jau papietavę, mažyliai suguldyti.

— Gal galėtum paskaityti, tėti? — klausia Sofija, gal keturiolikos penkiolikos metų dukra, gyvenanti kartu su tėvais.

— Nesu tikras, ar svečiams...

— Bjornstjernė Bjornsonas, tas, kuris parašė apie Syniovę Solbaken? — užsidegusi klausia Sara Susanė ir pajunta Johaneso žvilgsnį. Net pati nustemba išgirdusių kaip neįprastai linksmai skamba jos balsas.

— Nežinau, ar tokie skaitiniai tinka vaikams, — prieštarauja senoji Jensen.

— O kodėl ne? — klausia Fritsas Jensenas.

— Teko girdėti, kad toji knyga nelabai krikščioniška ar dorovinga.

— Bet, mieloji mama, konfirmacinio amžiaus jaunimas jau galėtų pažindintis su Bjornstjernės Bjornsono kūryba. Juk tai literatūra.

— Tai kas, kad literatūra. Vis dėlto knygos veikėjų gyvensena ne tokia kaip... Bet atrodo, tavo požiūris kitoks. Tikėtina, kad pastorius, tiek metų išgyvenęs šiaurėje, turi suprasti, ką tokio amžiaus jaunuolis gali įsisąmoninti. Ak, tas teatras, mielasis Fritsai. Štai kas visam laikui padarė tave atlaidų — net daugiau, nei derėtų.

— Savo praeities neneigiu, iš jos daug pasimokiau, — glostydamas motinai ranką atsiliepia Fritsas Jensenas, — bet turi pripažinti, kad laikai keičiasi. Tai ir nulemia, kas dera, ar mums tai patinka, ar ne. Mums, seniams, reikėtų neatsilikti nuo pažangos, kad neužstotume jaunimui kelio. Patiems reikia mąstyti! Gal pradėkim, beskaitydami aptarsim. Jei kas papiktins, atidėsim knygą į šalį, gerai?

Našlės tai neįtikina, bet ji nusileidžia.

Patiems reikia mąstyti. Tuos žodžius Sara Susanė įsidėmi. Atėjus laikui, ištars tam priešginai Jakobui. Bet nuojauta kužda, kad Agnesei to sakyti nereikėtų. Ji mąsto, nors ir pasimaivo.

— Gaila, kad nėra mamos, — ištaria pastoriaus dukra Sofija, gailiai žvelgdama į tėvą.

— Paskaitysime dar kartą, jai grįžus, — tyliai atsako šis.

Jakobiną įžiebia abi lempas. Visi susėda — du jau prakutę vaikai ir penki suaugusieji. Fritsas Jensenas su knyga rankose patogiai atsilošia krėsle. Kambarį užpildantis jo balsas, rodos, keičia ne tik daiktus, bet ir žmones. Sarai Susanei dingojasi, kad visa aplinkui ją išnyksta.

Kur metų metais telkiasi silkės, ten, esant tam tikroms sąlygoms, pamažu išauga miestas. Negalima tvirtinti, kad tokius miestus išmeta į krantą jūra, bet, žvelgiant iš toli, jie vis dėlto primena išplukdytų rąstų ir sudužusių laivų sąvartynų arba krūsnį valčių, kurias audringą naktį suvilko žvejai ir sukrovė dugnais į viršų. Prisiartinęs regi, kaip chaotiškai viskas sukurta: kelio viduryje stūkso kalnas, vandens išraižytame plote žlegsi trys keturi pelkynai, ir gatvelės verčiamos rangytis pašlaitėmis.