Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Fritsas Jensenas bando jį nulaikyti. Pamažu įstumia atgal į lovą. Vargšas nurimęs išsitiesia, guli pastiromis akimis ir pravira burna. Pastorius Jensenas sukalba „Tėve mūsų“. Prie lovos lyg šešėlis stovi ligonio žmona. Pastorius atsigręžia į ją, kad įspėtų apie artėjančią baigtį.

— Melskimės už jį, nes laiko sakramentui nebėra.

Tylėdama ji suklumpa ir mėšlungiškai suneria liesas įdiržusias rankas. Netrukus ligonis užgęsta ant pastoriaus rankų.

Ji neverkia, tik drebančiu balsu kalba „Tėve mūsų“. Kartoja be paliovos. Fritsas Jensenas užspaudžia mirusiajam akis ir sudeda rankas ant krūtinės, o ji tebesimeldžia. Tuomet jis apglėbia ją ir bando pakelti nuo kadagiais pakreiktų grindų. Nepajėgdama išsilaikyti ant kojų ji visu kūnu bejėgiškai svyra į jį. Kitos išeities nėra — jis sėdasi drauge su ja ant grindų prie mirusiojo lovos.

Girdėti, kaip už sienos dėl kažkokio mažmožio prislopintais balsais ginčijasi vaikai. Vyresnysis juos tildo. Šakaliai seniai sudegę, vėjas skverbiasi pro visas kertes.

— Ar turite giminių? Kas jums pagelbės?

Netardama nė žodžio moteris ne tik galva, bet ir visu kūnu duoda suprasti, kad tokių nėra. Fritsas Jensenas mato kad troboje keturiems vaikams ir jų motinai tikrai neužteks vietos, nebent kas nors miegotų šalia numirėlio.

— Ar tvartelyje yra gyvulių?

— Ne... tik kelios vištos.

— Kaip manai, ar mudu pajėgtume nunešti ten velionį? Paruoštom jį... laidoti.

Ūmiai jaunoji našlė atsipeikėja. Pašokusi ant kojų ryžtingai stveria kampe į spintelę atremtą geldą, atvelka prie lovos.

Sukasi taip greitai, kad Jensenas nespėja nė mirktelėti. Jis ir anksčiau yra matęs, kad skurdas priverčia žmones būti praktiškus ir ryžtingus. Tylėdami abu imasi darbo. Tai anaiptol nelengva. Mirtis tarsi pasunkina žmogaus kūną. Gelda per trumpa, ir velionio kojos nukąra žemyn. Kai juodu pagaliau šiaip taip jį įtalpina, našlė iš skrynios ištraukia kažkokią paklodę ir užkloja jam veidą ir krūtinę. Tada eina pas vaikus ir kažką tyliai jiems pasako. Grįžę kartu su motina jie sustingsta prie durų lyg kokie druskos stulpeliai.

Bet Fritsas Jensenas nepamato nė vienos ašaros. Jis suima geldą prie galvūgalio. Vyriausias vaikas, gal kokių dešimties vienuolikos metų, padeda motinai pakelti kitą geldos galą, kuriame yra kojos, dar nesustingusios ir kabalduojančios nuo kelių. Bet greitai viskas pasikeis. Jie nuneša kūną į tvartelį, ten kvėsčioja keturios vištos. Jau ruduo, nevarysi jų lauk. Jiems įkurdinus neprašytą svečią, jos lieka tupėti ant laktų.

Fritsas Jensenas atneša vandens, o ji įkuria užgesusią krosnelę — iš jos kaip iš laužo virsta dūmai. Našlė padalija susėdusiems prie stalo vaikams papločių. Duoda užsigerti vandens iš kaušo, siunčiamo aplink stalą. Ateina ir pastoriaus eilė. Jis visą laiką junta į save įbestą plačiai atmerktų vyresnėlio akių žvilgsnį.

— Ar tėtis tvartelyje nesušals? — suveblena maželė, apsisnarglėjusi žvitrių akių mergaitė.

— Ne, tėtis jau niekada nebešals, — paaiškina pastorius, sodindamasis ją ant kelių.

— Negali būti, — rimtai ištaria ji ir šnirpšteli, patikliai brūžuodama nosį į pastoriaus liemenę.

— Labai liūdna, bet taip jau yra. Mano tėtis irgi mirė, kai buvau mažas.

Tai išgirdę vaikai pasislenka arčiau pastoriaus. Tuntas betėvių našlaičių, paguodai gavusių papločių ir vandens.

Fritsas Jensenas pasėdi su jais. Bando aiškinti, kas yra mirtis. Atrodo, pastoriaus tėvu jie susidomėję labiau nei savuoju.

Pastoriui išeinant, nepaguodžiamos širdgėlos slegiama našlė nelauktai priglunda prie jo rankos — neašarodama, bet apimta nevilties ir skausmo. Jis pajunta toli gražu ne krikščionišką norą čiupti anglį ir perkelti visa tai ant popieriaus. Vis dėlto ši gundanti idėja nebus įgyvendinta. O galėtų būti kitaip. Jis galėtų paviešėti pas juos. Piešiniu įamžinti grožį, bjaurastį ir neviltį. Liktų dokumentas, liudijantis gyvenimo baigties beprasmybę.

— Būtiniausiais dalykais pasirūpinsiu. Maistu vaikams, karstu velioniui.

— Tegul Dievas laimina pastorių... — Našlė glusteli prie jo.

Jensenas delnu perbraukia sutaršytus jos plaukus, o atsisveikindamas su vaikais liūdnai kilsteli ranką.

Namo grįžta su tamsa. Šviesa žiba tik prienamyje, taigi visi miega. Kaip įmanydamas tyliau išsitiesia švarioje, šiltoje lovoje. Jį užplūsta dėkingumas. Iš nugulusių aplink šešėlių išplaukia berniuko akys. Pastorius susimąsto. Ar jis yra kaip nors padėjęs štai tokiems vargšams? Ar savimeilė išvis leidžia ką nors nuveikti — jam, žmogui, turinčiam miglotų užmojų ir kuriančiam neužbaigtus kūrinius?

„Skurdas — baisiau už mirtį“, — ateina mintis.

Rytą prausiasi, rengiasi kaip įpratęs ir nė žodžiu neužsimena apie lankymąsi pas ligonį ir jo mirtį. Ursula jau apsirengusi ir beeinanti iš miegamojo. Nieko neklausia, nė nežvilgteli. Jis neskubėdamas sagstosi marškinius.

— Tas pasiūlymas — ar vis dar manai, kad turėčiau jį priimti? — išgirsta save klausiant, nors apie tai kalbėti visai neketino.

Nepakeldama akių ji tik trūkteli pečiais.

Tai karas, jam vadovauja užsispyrimas ir bejėgiškumas, pamano jis.

— Juk žinai, kad manęs vis dažniau teiraujamasi, kada bus baigtas paveikslas. Gal jau laikas imti savo gyvenimo vadžias į rankas. Jei kelsimės į pietus, tai bent privalau atlikti visas čionykštes pareigas, — sako pastorius ir akimirką nutyla. — Prašysiu Saros Susanės Krog papozuoti keletą dienų, kad galėčiau užbaigti paveikslą, — priduria jis.

— Gerai, Fritsai, imk vadžias į rankas. Daryk, kaip išmanai, — trumpai atrėžia Ursula.

Per pietus Ursula praneša kelioms dienoms išvažiuojanti dukters Lenos aplankyti. Dabar esąs tinkamas metas, kol žiemoti į Bergeną dar neišvyko anyta ir Jakobiną. Tad kol ji svečiuosis, bus kas padeda Fritsui prižiūrėti vaikus ir tvarkytis namuose.

Jis neįsitikinęs, ar ji tyčia taip daro, ar tikrai iš anksto numatė tą kelionę. Kad ir kaip būtų, dėl to tik ramiau, mintyse pripažįsta jis.

Tą pačią dieną pastorius Jensenas imasi žygių jaunajai našlei ir vaikams paremti. Daro viską, kad paremtų skurstančiųjų šalpos komitetas. Po kelių dienų velionis atgula į žemę, du maželiai atiduodami globėjams, o našlei iš pastoriaus sodybos atsiunčiama miltų ir mėsos. Visa tai leidžia Fritsui Jensenui pasijusti žmogumi, gana pakenčiamai vykdančiam savo įsipareigojimus Dievui. Kai angelas yra moteris

Ji supranta, kad sapnuoja. Bet žino tai patyrusi ir tikrovėje. Jaučiasi lyg apimta karštligės. Keistas jausmas — būti savyje ir tuo pat metu neturėti ryšio su savo kūnu. Aplinkui stūkso išbaltintos bažnyčios sienos. Altoriaus paveikslas plečiasi, uždengia langus. Duris užremia amūrai. Fritsas Jensenas supanašėja su Išganytoju. Teptukų dėžėje mėtosi veidrodėlis. Sapne jis suskilęs, bet Sara Susanė nieko nesako. Kalba apie kitką.

— Kodėl taip išgražinai veidą ir rankas?

— Angelai yra nežemiškos būtybės. Gal tai persirengusios moterys, pabirusios iš Dievo rankos. Ir tai, kas man svarbiausia, gali sualsuoti gyvybe tik tavo dėka!

Plečiasi pastoriaus veidas. Akys.

— Karšta... Sara Susanė galėtų apsivilkti tuniką tiesiog ant apatinių, — sukužda jis.

Apatiniai, pamano ji. Jis kalba apie apatinius. Gal jis jau ne pastorius? Ją išpila prakaitas.

— Tai kas, kad karšta, — suglumusi atsiliepia ji, bet paklūsta nelabai suvokdama, ką daro, bet juk tai vyksta sapne.

— Gal Sara Susanė galėtų atsistoti šešėlyje, ten ganėtinai šviesu.