Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Viskas prasideda kaip tik jiems ketinant valgyti priešpiečius. Sara Susanė net nepastebi artėjančios liūties; prapliumpa kaip iš kibiro. Vanduo čiurkšlėmis srūva langais ir durimis, plūsta nuo pastogių, nelyginant akmeninių ir metalinių atplaišų lavina. Nors metas, rodos, netinkamas, bet griaudi perkūnija. Lyg stichijų dievai būtų atsukę visus dangaus čiaupus ir į langus svaidę žaibų ugnį. Lietingam vėjo šuorui atplėšus pagrindines duris ir ūžtelėjus bažnyčios vidun, Fritsas Jensenas skubiai lekia užkabinti jų kabliu.

Pro aukštus langus švysčioja žaibai ir tarsi gyva ugnimi nutvieskia altoriaus paveikslą. Aidint griausmams, prie Saros Susanės lėtai artinasi dailininko pelerina vilkintis vyras. Kuo arčiau, tuo aiškesnė darosi juos siejanti tikrovė. Jo akys beviltiškai įsmeigtos jai į veidą. Sutaršyta barzda primarginta rusvomis dažų dėmėmis, tokios pačios spalvos kaip jos plaukai portrete.

Netvirtu nakvišos žingsniu, bet niekur nenukrypdamas jis eina pagrindiniu taku prie altoriaus. Vėliau ji neprisimins, ar žengia jo pasitikti, ar tik atsistoja. Jis nesiklaupia, kaip tąkart rodydamas Kristaus pozą. Jo veide brėžiasi neviltis. Išskėstomis rankomis jis sustoja priešais ją. Nebeišvengiama. Ji ir vėliau nesupras, kaip viskas įvyksta. Nes niekada neįsivaizdavo, kad šitaip gali atsitikti ne kam kitam, o jai.

Prie ausies, o gal ir iš visų pusių pasigirsta jo žodžiai:

— Sara Susane... Ne kempinę laikai savo rankoje. Tik ar žinai, ką?

Jai užgniaužia kvapą, atsakyti ji neįstengia.

— Tavo rankoje — mano širdis. Amžinai!

*

Pasigirdus beldimui į duris, Sara Susanė mintyse ima skaičiuoti. Pamačiusi siluetą moters, su kuria Fritsas Jensenas kalbasi bažnyčios tarpduryje, iškart susipainioja skaičiuotėje. Tai ponia Ursula, grįžusi namo prieš audrą. Niekas kitas nedrįsta ateiti į bažnyčią atnešti žinios, kad Jenseno paremta našlė guli mirties patale. Taigi ponia ateina pati.

Pastorius Jensenas nedelsdamas išskuba pas savo parapijietę taip ir nepaaiškinęs žmonai, kodėl bažnyčios durys buvo užkabintos.

Išeidama iš bažnyčios Sara Susanė ant laiptų susiduria su karinga Galijoto figūra — Ursula. Vėjas plaiksto jos skarą. Valingas veidas papilkėjęs, dailios lūpos iškreiptos, tarsi jai skaudėtų. Žvilgsnis sustingęs. Nuo moters dvelkia šalčiu.

— Turėjau smarkiai belstis. Ilgai!

Sara Susanė nė neprisimins, ką jos viena kitai sako. Ir ar ji pati išvis praveria burną. Įstringa tik paskutinieji Ursulos žodžiai:

— Tu dar gailėsies atsibeldusi čionai!

Ką galima į tai atsakyti? Tuomet ir į galvą nešauna, kad pastoriaus žmona apšmeiš ją visų akyse ar kad Johanesas sužinos apie tą kablį. Priešingai — Sara Susanė supranta Ursulos neviltį. Ir nesąmoningai tikisi, kad pastorienei bus lengviau atsikratyti susikaupusio kartėlio, jeigu ji nesipriešins. Todėl net nebando aiškintis. Ką sakyti? Kad ji vienintelė gali paguosti tuos du žmones Getsemanėje?

Ji tik palenkia galvą, lyg negirdėtų, kas sakoma. O girdi labai gerai. Visomis kūno ląstelėmis. Ir negali nieko pakeisti. Kas nutiko iš tikrųjų, yra viena, o kaip poniai Ursulai atrodo iš šalies — visiškai kas kita. Apsiginti neįmanoma.

Ji pajunta smūgį į veidą. Stiprų. Paskui spjūvį. Spjaudalai nuvarva per skruostą.

Sara Susanė smunka į šalį ir pasileidžia bėgti.

*

Apsimuturiuoja galvą kaklajuoste, įsimeta kelioninį krepšį, atsistumia nuo kranto ir įšoka į valtį. Pučia vėjas, bet Sara Susanė įgudusi irkluoti. Tai lyg grumtynės su savimi ir su visu plačiuoju pasauliu. Kai sulig pirmuoju grybšniu bangos pagauna nešti valtį, dingteli mintis. Ar būtina tą pat akimirką lėkti pas ligonę, vos tik gavus žinią? Juk kalbėdamas su Ursula Jensenas matė sąmyšį jos akyse.

Dabar bėga ir pati pozuotoja. Tarsi kratytųsi gėdos. Tarsi būtų paėmusi ką svetima. Sąmoningai pavogusi. Ar iš tiesų taip yra?

Vėjas aštrus, srovė klastinga. Valtis sunki lyg vandenyje išmirkęs rąstas. Jos įšokta į mažiausią, bet ne geriausią. Kas savininkas, ji nežino. Iki kaimynų sodybos netoli. Jau matyti trobesiai ir vieta valtims prieplaukos gale. Gal vertėjo maknoti per krūmus ir pelkynus? Vis dėlto kelias ilgesnis. Ir dar tas krepšys. Įsismarkauja priešpriešinis vėjas; pasipylus lietui, tenka semti vandenį. Akimirka, ir ji kiaurai permirksta.

Šaltis jos dar neįveikia. Tik žvarbsta pirštai, lyg plėšrūno nagai gniaužiantys didžiulius irklus. Pamažu jie išpampsta, apmiršta. Nors ji apsimuturiavusi skara ir kaklajuoste, vanduo srūva kaklu, teka žemyn krūtine, nugara, permirkęs sijonas limpa prie šlaunų. Batus nušveitusi po galiniu suolu, kad nesušlaptų. Pati išdžius, sušils ir atsigaus, o drabužiai ir batai — visai kas kita.

Audra užgriūva visu sunkumu.

Valčiai ėmus bruožti akmenis, Sara Susanė nesusigaudo, kur atsidūrusi. Viena aišku, kad ne prieplaukoje. Ji įkelia irklus į valtį, o pati apgraibomis ima ieškoti lyno. Pasikaišiusi tvirčiau susisega sijoną ir išlipa iš valties. Po kojomis — aštrūs akmenys ir glitūs dumbliai. Bando tempti įmirkusią valtį paskui save, bet kojos slysta, ir valtis čiuožia atgal. Pagaliau ji supranta, kad reikia vėl ropštis valtin.

Netrukus nebelieka šcherų ir akmenų, į kuriuos buvo atsitrenkusi.

Ketvirtoji knyga Medis ir žuvytė

Sėdžiu su tėvo motina, senele Olga, po medžiu Hamariojaus saloje. Ant Glimos jūros, kaip ją čia vadina, kranto. Padangėje šviečia saulė. Turime kibirą mėlynių. Nuo skruzdėlyno dvelkia rūgštimi. Kasausi perštinčią blauzdą — gal skruzdėlė, o gal uodas kaltas. Senelė Olga įpučia lauželį, atneša šaltinėlio vandens kavai. Dėlioja maistą. Greta šlama medis. Virpa lapeliai. Po medžiu — jokio vėjo, jis tik šiurena viršūne.

— Senele, medis kalbina mane, — sakau.

— Ar supranti, ką sako? — klausia senelė.

— Taip.

— Ką?

— Negaliu išduoti, paslaptis.

Senelė paduoda man buteliuką paskaninto sirupu vandens, cukrumi apibarstytą duonos riekę. Ant jos įspaudžia mėlynių.

— Tai drebulė, jos lapeliai visą laiką virpa, tarsi nesiliautų kalbėję. Atrodo kaip žalios širdelės. Ar matai? — klausia senelė.

— Kam drebulei tiek daug širdžių, senele?

— Jomis ji dabinasi ir kvėpuoja, per jas kalbasi su mumis.

— Kaip manai, ar drebulė žino, kodėl aš Čia atvažiavau? Ar žino, kad senelė Elida su mama turėjo vykti į pietus? — klausiu.

— Nenustebčiau, jei žinotų. Tau pas mus nepatinka?

— Ar tėtis irgi čia atvažiuos?

— Ne — o tu norėtum?

— Ne.

Ji gurkšnoja kavą iš pilkšvo puodelio su mėlyna gėlyte. Tai išvykų puodelis.

Senelės veidas įdegęs, nosis stambi. Aplink burną daug raukšlelių, kalbant ar šypsantis jos juda lyg pritardamos.

— Ar ilgiesi namų? — klausia jinai.

— Ką reiškia „ilgiesi“?

— Na, kai norisi tik namo, pas tėvus.

— Nesiilgiu.

— Tuomet viskas paprasčiau.

Iš chalato kišenės senelė išsitraukia nosinę, susuka vamzdeliu ir įsikiša giliai į nosį. Matyt, jai reikia kažką ištraukti. To greitai nepadarysi.

— Fe, tie polipai! — juokiasi ji.

Įsivaizduoju, kad polipai yra nematomos muselės, apsigyvenusios jos nosyje.

— Kokios jie spalvos?

— Galas žino.

Nesuprantu, kodėl senelė taip ramiai kalba apie tuos ją graužiančius padarus ir net nežino, kaip jie atrodo.

Sėdime kyšulio gale, visai prie pat jūros. Valtis pusiau ištraukta ant smėlio. Einu prie vandens. Žiūriu, kaip aplink valtį mirguliuoja saulės atšvaitai. Jie siekia ir smėlėtą dugną; ant jo sublykčioja didelė rausva kriauklė.