Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Einame į kapines tvarkyti jo kapo. Mums baigus, senelė Olga pritupia ir atsidūsta.

— Ar gerai išravėjome, Hansenai? — klausia ji ir įkišusi ranką tarp gėlių patapšnoja kapą.

Paskui nusišluosto akis ir vėl atsidūsta.

— Ką sako, ar gerai? — klausiu patylom.

— Sako, kad patenkintas mumis, — užtikrina ji.

— O kas jam nepatinka?

— Tu kaip tavo tėvas — labai daug klausinėji, — sako ji.

— Ne! — atkertu.

Jos rudos akys žvelgia į mane.

— Tavo tėvas taip pat buvo keistuolis.

— Aš ne keistuolė!

Senelė Olga valosi žemėtas rankas į žolę.

— Tikriausiai supranti, kad nėra ko gėdytis, jei esi panaši į savo tėvą. Jis nuolat ką nors išgalvodavo... Visi už tai jį mėgo!

Namuose ant sienos kaba dailininko Hanseno smuikas, juo niekas negroja. O valgomajame — daug jo tapytų labai tamsių paveikslų. Burlaiviai audroje. Paprastai teta Visė nieko griežtai nevertina, išskyrus šį senelio užsispyrimą. Ji išvis nutyla, jei žmonės ima negražiai kalbėti apie kitus. Tokios kalbos tarsi aplimpa kalbantįjį, ir jis tampa niekam nebeįdomus.

Kas vakarą, išskyrus sekmadienį, teta Visė valo telegrafo patalpas. Tiesą sakant, tai senelės Olgos pareigos. Bet šitaip Visė užsidirba truputį pinigų, mat jai sunkiai dirbti negalima, nes ankstyvoje jaunystėje sirgo džiova. Todėl gerai, kad senelė turi tokį darbą, nors balsiai apie tai nekalbama. Retsykiais jos darbuojasi kartu, kad būtų greičiau ir lengviau.

Grįžusi Visė prisipila vandens į emaliuotą dubenį, laikomą ant mėlynai dažyto stovo prie pat virtuvės durų. Atlapojusi chalatą ji prausia veidą ir kaklą, mazgojasi rankas. Baigdama drėgna šluoste persibraukia tarp krūtų ir išsišluosto pažastis. Jordisės manymu, Visė yra solidžiai atrodanti moteris. Priešingai nei Olga, ji augalota. Senelės Olgos nugara visada tiesi, o Visė kūprinasi lyg bandydama pasislėpti. Abi juodbruvės, veidai bronzinės spalvos.

Tik teta Visė turi raktą nuo palėpėje stovinčios skrynios, pilnos paslaptingų daiktų. Kraus ją tol, kol ateis laikas tekėti ir susilaukti vaikų. Mudviem miškelyje apžiūrinėjant skruzdėlynus, pradedu klausinėti apie skrynią. Kada nors, kalba ji, įsigysianti namelį. Skrynia žalia, tai ir virtuvinės spintelės jame bus žalios. Kaip neprinokę obuoliai. Pasakoja primezgusi žalių ir žaliai dryžuotų puodkėlių ir šluosčių. Visa tai sukrauta skrynioje.

Nesiliauju kartojusi tą patį klausimą: o dar kas? Ji vardija. Suprantu ne viską.

— Ar galėsi man parodyti? — klausiu.

Gal ir parodys, kiek pagalvojusi atsako. Negi galiu tikėti tokiu pažadu? Olgai su Svere išsiruošus į laidotuves — tai, pasak jų, tiesiog neišvengiama — Visė atveria skrynią ir leidžia man apžiūrėti. Kvepia naftalinu ir dar kažkuo, lyg ir gėlėmis. Skrynioje sudėta visa, ką ji išvardijo. Savo akimis įsitikinu, kad daiktų ne per daugiausia. Kai kas sulankstyta, truputį nugeltę. Bet paklodė su nėriniais akinamai balta. Sudėti puodeliai ir stikliniai dubenėliai. Naujas kavinukas. Segės ir siuvimo reikmenys. Dvi knygos su įrašais: Panelei Luisei Endresen. Visė pašnabžda, kad jas parašė tas rašytojas. Knutas Hamsunas. Neatrodo, kad jos kada nors buvo atverstos.

— Ar paskaitysi man balsiai? — klausiu.

— Galbūt. Kai paaugsi. Bet neštis žemyn jų negalima. Reikia saugotis, kad niekas nepamatytų.

— Kodėl?

— Šios knygos turėjo būti sudegintos. Jos gėdingos.

— Gėdingos?

— Karui pasibaigus, jo knygas namuose laikyti draudžiama. Kalbama, kad jis nacistas, — sušnibžda ji.

— Ar tai pavojinga? — šnibždu ir aš.

— Labai! Bet man teko gyventi kaimynystėje ir su juo bendrauti, taigi negaliu imti jų ir sudeginti. Hamsunas su žmona ir vaikais gyveno dideliame name Haugeno pašlaitėje.

— Ar tu pažinojai jį?

— Ne — niekas jo nepažinojo. Jis visą laiką rašė. Knygas davė jo žmona, mat man teko prižiūrėti jų vaikus.

Staiga Visė pravirksta. Kaip čia paklausus, ko ji taip nuliūdo?

— Tai visas mano turtas šiame pasaulyje, — sako ji ir nusišnypščia nosį.

Nupiešiu žuvytę ir pakabinu piešinį valgomajame po mėlyna lentynėle su vingriai išrantytais gėlių raštais. Juos savo siūliniu pjūkleliu išpjaustė Sverė. Jis sako, kad piešinys ir lentynėlė gražiai dera. Suprantu — bando apdumti man akis. Ant lentynėlės stovi nedidelis namukas su dvejomis durelėmis. Kai oras gražus, pro vienas jų išeina du vaikai, kai lyja — atsiveria kitos, pasirodo senė. Tokia nusistovėjusi tvarka. Priešais namuką nejudėdamas stovi senis, kad ir koks būtų oras. Ant laktų tupi višta. Dar yra raguoto gyvulio galva. Sverė sako, kad namelis ne žaislas.

Vieną dieną Olgai telefonu pranešama, kad Jordisė su Hansu atvyksta pasiimti manęs. Laivas, vardu „Tiota“, atplauksiąs į Presteido prieplauką. Visė apžiūri išbėrimą, netikėtai atsiradusį man ant kaklo ir ant pilvo. Niežti ir peršti.

— Alergija, — gailisi manęs Sverė.

Olga kaltina Visę, kam leidžia man kimšti į pilvą, kas pakliūva po ranka — rūgštynių lapus, svogūnų laiškus, bet ką. Kasydamasi prašau nebarti tetos Visės.

— Iki prieplaukos nueiti galėsi, — sako Sverė.

Be didelio ūpo spiriu į malkų dėžę.

— Iš kur tas noras spardytis? — stebisi Visė.

Susigėstu ir palendu po laiptais, kylančiais į palėpę. Atsisėdu ant kėdutės, ją vienai mergaitei, vardu Gudruna, sumeistravo velionis tapytojas Hansenas. Gudruna jau suaugusi ir gyvena Švedijoje.

Dėdė Sverė važiuoja dviračiu Jordisės ir Hanso pasitikti. Pro prieangio langą matau juos ateinant, ant abiejų dviračio rankenų kabo po lagaminą. Tūnau po laiptais ant kėdutės. Galima sakyti, dabar ji mano.

Kambarin įeina Jordisė ir pašaukia mane vardu. Kai pritupia, beveik susilygina su manimi. Ji graži, linksma ir skaniai kvepia. Netrukus mudvi jau žengiame į valgomąjį. Iš ten girdėti garsus lalesys.

Hansas man įteikia nedidelę lėlę negriukę, vilkinčią kombinezonu ir languota palaidine. Neprisiliečiu prie jos, tarsi būčiau be rankų, tik ištariu: „Ačiū.“ Hansas apžiūri piešinuką su žuvyte. Puiku, sako.

— Tai Torsteinas, — paaiškinu.

— Torsteinas?

— Toks jos vardas, — piktai atšaunu. Kelionė į pietus

— Maniau, kad šis salonas skirtas pirmos klasės keleiviams! — praeidama pro gausią šeimyną piktai mesteli viena ponia, ieškodama vietos kuo toliau nuo jų.

Salono gale vietų yra, bet ponia vis vien balsiai dūsauja. Sėdi šiltai, neištraukdama rankų iš movos, neprasisegdama kailinės apykaklės. Ją gobia nepasitenkinimo debesėlis.

— Pereikime į antrą klasę, — patylom sako sunerimęs Fredrikas.

Jis prižiūri Jordisę ir Agdą, kol Elida su kitais vaikais suneša laivan bagažą. To tyliai nepadarysi. Sukaitusi nuo tampymo Elida nusivelka paltą. Plaukai susitaršę, nosis aprasojusi. Nė nepastebi, kaip už sijono sagos užkimba skraistė. Kietai sučiaupusi lūpas Elida eina prie ponios su kailine apykakle. Skraistė velkasi iš paskos.

— Ar mes poniai kuo nors neįtinkame? — klausia.

Ta net krūpteli. Jomis susidomi šalimais sėdintys keleiviai — už laikraščio „Lofotposten“ besislepiantis vyras ir moteris su šuneliu pintinėje.

— Prašau? — timptelėdama ausies galiuką prataria ponia su kailine apykakle.

Urgzdamas šunėkas įbeda į jas primerktas akis. Šeimininkė atsargiai stumteli jo galvą žemyn, bet ši kaipmat vėl išlenda virš pintinės krašto.