Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Žygdarbius palikime tokiems kaip Roaldas Amundsenas. Gerai, kad žmonės skirtingi, mintija Fredrikas. Kitaip į žygius per jūras ir ledynus nuolat leistųsi nesibaigiančios didvyrių vilkstinės. Gausėtų našlių ir našlaičių gretos. O Norlando didvyriu taptų flotilės vadas, pakrantės savininkas, nepralenkiamas keikūnas. Atsistotų vienoje užutekio pusėje ir šauktų stovintiems kitoje, kaip, po velnių, turi atrodyti pasaulis ir kaip jame dera tvarkytis.

Jau pradinėje mokykloje Fredrikas suprato, kad pamokose įgytomis žiniomis per pertrauką nepasinaudosi. Jei nesi uolus slidininkas ar rėksnys, neišvengiamai teks atlaikyti kiečiausias sniego gniūžtes.

O jam gniūžtę tiesiai į širdį sviedė pats Visagalis. Keista, nes su šia persona Fredrikas niekad nesipyko. Jis neniekina šventų dalykų, nebando prilygti palaimintajam Biblijos Jobui, nors prieš kelionę iš naujo pasklaidė Jobo knygą, norėdamas įsisąmoninti savo kančių menkystę. Nedrįsta prašyti Elidos, kad paskaitytų balsiai. Labiausiai Fredriką kankina silpstantis regėjimas. Jis bando prisitaikyti, būti nuolat pasirengęs. Ir neišvengiamai atsitrenkia į juodą sieną.

Erda su Karstenu tyliai, bet atkakliai ginčijasi dėl žurnalo. Anė žaidina Agdą, pirštais iš pižamos raištelio nerdama vis kitokį raštą.

Elida dalija maistą. Pilsto gėrimą su sirupu. Braukia trupinius, šluosto aptaškytas vietas. Jos paakiai pajuodę, kasa išsipynusi.

— Eik, pabūk viena, — tyliai sako jis.

— Kodėl?

— Juk dabar mes visi krūvoje, vaikai ir aš. Pasiimk šukas ir kremo. Tau reikia pabūti vienai.

Elida nužvelgia jį. Širdyje viskas sumyšta — nuostaba, neviltis ir pasipiktinimas.

— Nesuprantu, ko tu reikalauji? Juk negaliu visą laiką atrodyti kaip lėlė! — ištaria virpančiomis lūpomis.

Jis mato, kad ir vėl nepataikė.

— Pamaniau, gal norėtum pabūti viena.

Ji nutyli, bet po valandėlės pasiima rankinę ir išeina. Agda norėtų eiti kartu, bet Elida pasodina ją Fredrikui ant kelių. Grįžta nusiraminusi, susipynusi plaukus į kasą. Pokalbio nebeatnaujina.

Glaudžiai susėdę jie dunda per negyvenamą snieguotą kalnatundrę, pro drumstais vandenimis srūvančius krioklius. Pastebėjęs tiriantį Elidos žvilgsnį jis nusišypso ir atsitiesia. Paskui pasilenkia prie Helgos, bandančios užnerti kilpas ant pirštelių. Ant siūlo užverta saga — tai svarbiausia. Nuostabu — jam pavyksta suderinti savo rankų judesius, ir siūlas tampa tamprus it guma. Sukasi tai ilgėdamas, tai trumpėdamas. Paskui Fredrikas užneria abi kilpas ant Helgos pirštelių ir prižiūri, kad siūlas nesiliautų tampytis.

Gyvenimas lyg tas besitampantis siūlas su užverta saga. Tai sutrumpėja, tai pailgėja. Ir kiek visa tai gali trukti?

Laikydamasi tėvui už rankos Elida įšoka į jektą. Jai vienuolika, ir juodu plauks į Tronjemą. Kaulija ir maldauja tos kelionės vos ne nuo kūdikystės. Tam visada prieštarauja motina Sara Susanė, o tėvas jau seniai būtų paėmęs ją kartu.

— Elida dar labai neatsargi, tegu paauga, — sako Sara Susanė.

Dabar Elida laive, o motina atsisveikindama moja ranka nuo kranto.

— Johanesai, prižiūrėk vaiką! — primena ji.

Tėvas kilsteli kepurę ir linkteli. Paskui duoda ženklą, kad berniukas atrištų lyną. Laivininkas atsistumia irklu, ir jie tolsta nuo prieplaukos. Kai girgždindamas stiebus vėjas įsisuka į didžiąją keturkampę burę, Elidą užlieja pašėlęs džiaugsmas. O kai fiordo žiočių užuovėjoje jai leidžiama paimti vairą į rankas, rodos, visas platusis pasaulis priklauso tik vienai Elidai.

— Tėti, netrukus dirbsiu tavo įguloje, — rimtai kalba ji.

Johanesas tik linkteli galvą, tarsi seniai būtų tai sumanęs.

Papsėdamas pypkę jis žvelgia į priekį ir visai nesirūpina, kaip ji vairuoja. Jo veidas įdegęs, nugairintas. Tarpuakyje brėžiasi baltos, lyg saulės nemačiusios raukšlės. Žili plaukai ir barzda prieš kelionę patrumpinti. Besišypsančių vaiskių akių žvilgsnis slysta jūros paviršiumi. Jis ima bloknotą su pieštuku. Rodydamas į kalnus ir slėnius užrašo jų pavadinimus. Bangai kilstelint laivą aukštyn, tėtis laiko bloknotą iškeltą, paskui vėl pasideda sau ant kelio.

„Tronjeme užsuksime į prabangiausias parduotuves ir pirksime visokias grožybes. Viešbutyje gersime saldžius gėrimus ir valgysime tortą. Tronjemo katedra — kaip pasakų rūmai. Mudu ten eisime“, — užrašo jis. Kitas kraštas

Rytų geležinkelio stotyje jų laukia pasitempę Hilmaras ir Ragnaras. Patikimi, orūs vyrukai. Atėję tiesiai iš avalynės fabriko „Standard“ senamiestyje. Po darbo dar spėję nusiprausti prie vandens kolonėlės ir susišukuoti.

Visi sveikinasi, apsikabina. Paskui su lagaminais įsitaiso ant suoliuko priešais stotį. Kalbos netrūksta. Miestas taip pat kalba. Šis griozdiškas darinys nepaliaujamai barška ir trinksi, grindiniu be pertrūkio darda ratai. Oras pritvinkęs anglių, supuvusių kopūstų, mėšlo, dulkių ir senų laikraščių kvapo. Tokio kaip tupykloje, tik su vos juntamu kardamonų prieskoniu.

Elidai dingojasi, kad atsidūrė pačiame pasaulio viduryje. Sutemoje iš po cilindrų, kepurių ir skrybėlių sklinda balsai. Skrybėlės panašios į Saros Susanės gėlių darželį, nuo jų dvelkia kvepalais ir plaukų losjonu. Į dangų stiebiasi pastatai išpuoštomis atbrailomis. Langai aukšti. Visa tai ją labai jaudina, ką ir kalbėti apie vaikus.

Kristianiją ji įsivaizdavo ne tokią. Nors ką galėjo įsivaizduoti? Tik jau ne šį įstabų knibždėlyną, apšviestą blausių dujinių žibintų. Tos gelzganos šviesos Elidai kelia neįprastus jausmus. Galbūt laimės jausmą?

Jie turės važiuoti naująja tramvajaus linija „Geležinkelio stotis-Brynas“, bet nusivežti visos mantos neįstengs. Hilmaras su Ragnaru suranda vienratį ir nugabena lagaminus į saugojimo kamerą. Atsiims vėliau. Ir kaip jie vertėsi visus šiuos mėnesius be Hilmaro ir Ragnaro? Be šių jaunų, stiprių rankų?

— Žiūrėkit, kaip tramvajaus ūsas liečia laidą! — nustemba Karstenas.

— Kad galėtų važiuoti, jam reikia elektros srovės, — paaiškina Hilmaras.

— Tramvajus turi ir verandą! Visai panašu į nedidelį traukinuką, — žinovo tonu pareiškia Helga.

Elida dažnai pamąstydavo, kaip gyvens pas senyvą ir dievobaimingą Fredriko seserį. Teta Helga sutinka juos širdingai, ypač Fredriką. Išskėstomis rankomis laukia jų laiptinėje, pro praviras duris sklindant kavos aromatui. Ji gyvena naujo rajono centre priešais senąją Bryno stotį. Apsidairiusi Elida įsitikina, kad, be stoties, daugiau senų pastatų čia nėra. Raudoni dažai apsilupę. Kadaise žydėję gėlynai neprižiūrimi. Ant stogo prižėlę vijoklių, tarsi ši vieta būtų iš amžių glūdumos. Tarsi naujieji namai, lyg burtininko lazdele mostelėjus, būtų sudygę per vieną naktį.

Ankštame koridoriuje vaikai susižavėję spokso į kabančią kepurę su raudonu kaspinu ir uniforminį švarką. Helgai pasisekė — ji bendravardė su tetule, todėl jai leidžiama pasimatuoti kepurę. Agda taip pat norėtų, bet teta paaiškina, kad jos vardas kitoks. Paima Agdą ant rankų ir nusineša į svetainę.

Ant padengto stalo išdėliojami sumuštiniai su sūriu ir dešra. Prieš valgį teta Helga suneria rankas ir panarina galvą. Neatsilieka ir Hilmaras su Ragnaru. Visi supranta, kad čia taip įprasta. Teta meldžiasi visu stambiu kūnu siūbuodama pirmyn atgal. Linksmai prodainiu kalba maldą lyg kokią užustalės dainą.

Jiems pavalgius, visą dėmesį ji skiria Fredrikui. Paguldo svetainėje ant kušetės, užkloja. Prisėdusi šalia ant pakojos beria jam citatas iš Biblijos, visaip rodo širdingumą.

Namuose visiems užtenka vietos, nors tenka pasikloti ir ant grindų. Jiems leidžiama naudotis visu antru aukštu, išskyrus tetos kambarį. Hilmaras ir Ragnaras jau įsikūrę. Jų kambaryje ant čiužinio telpa ir Karstenas. Kituose dviejuose kambariuose įsitaiso mergaitės ir Elida su Fredriku bei abiem maželėmis. Ilgainiui reikės įsigyti daugiau lovų.