Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Apie gyvenimą šveicariško stiliaus viloje galima tik svajoti. Bet, susidūrus su pasiturinčių žmonių vaikais, noras vaikštinėti ir žvalgytis dingsta. Ji apsigręžia ir patraukia Centrinės ligoninės ir Gelbėjimo armijos kontoros link. Pasukusi į kairę atpažįsta ligoninės vaistinę, aikštę su fontanu, žibintus ir medžius. Atsisėda ant suoliuko ir ima stebėti praeivius. Fontanas dar neveikia, apskritame jo baseine primėtyta popiergalių ir lapų. Priešais stovi pastatas, virš jo apskrito lango iškaltas užrašas „Karo mokykla“. Baisus pavadinimas.

Medžiai dar nesužaliavę — trūksta tikros šilumos. Diena persirita į antrą pusę. Aplink gaudžia miestas. O ji dykai leidžia laiką su svetimu kamuoliuku rankinėje. Antruoju numeriu pažymėtame name atsiveria langas, per jį persisveria vyriškis. Ar vaidenasi, ar jis tikrai žvelgia į ją? Paskui dingsta. Staiga Elida pasijunta jauna ir laiminga. Užplūsta mintys apie Fredriką, ką ji jam papasakos. Iš to geltono kamuoliuko jis tik pasijuoks, bet klausinės, ką dar mačiusi.

Grensene daugybė vitrinų, parduotuvių. Žmonių knibždynas. Net nustemba, kad ši grūstis jos negąsdina. Merginos apsirengusios pavasariškai: dukslūs švarkeliai, vos dengiantys kelius sijonai. Plonų paltelių diržai nuleisti ant klubų. Skrybėlaitės ir kepurės panašios į apverstus kubiliukus. Elida žino, kodėl Anė trokšta naujų madingų drabužių. Dabartinė mada vadinasi а la čarlstonas, sako ji rodydama laikraščių ir žurnalų nuotraukas. Ketina nusikirpti iki bobikoo, bet Fredrikas atkalba.

Elida užeina pasidairyti į moteriškų drabužių parduotuvę. Bet suglumsta, nes tučtuojau prisistato pardavėja, siūlydamasi padėti. Elida papurto galvą ir nuslenka palei sukabintas sukneles.

— Dėkoju, aš tik pažiūrėsiu, — ištaria ji.

— Ką sakote? — neapsikentusi klausia pardavėja.

Elida pasijunta pažeminta. Jei galėtų, pasikabintų savo giminės medį ant krūtinės. Arba paklaustų, ar pardavėjos šeimos medyje irgi yra amtmonas.

— Dėkoju, tik pažiūrėsiu! — aiškiai ir garsiai pakartoja Elida.

— Kaip sau norite, ponia, — atsiliepia pardavėja, bet nenuleidžia nuo jos akių.

Pagaliau ta panieka priverčia Elidą linktelėti ir išeiti.

Vaikštinėjimas po miestą nebedžiugina. Staiga ji pasijunta lyg prašanti išmaldos elgeta, tokių prisižiūrėjo Rytų geležinkelio stotyje. Tarsi būtų atsidūrusi pasaulyje, kuriame dėl kitokios tarmės į žmones žiūrima kaip į kvailelius.

Vakare Elida papasakoja tetai ir vaikams apie pardavėją, nenorėjusią jos suprasti.

— Kalbėdama su vietiniais galėtum truputį pakeisti savo tarmę. Aš taip darau. Juk nesunku mokėti dvi kalbas!

— Na jau ne! Man tai atrodo kvaila! — pasišiaušia Elida.

Matyt, teta, bendraudama su Kristianijos gyventojais, Viešpaties padedama, sėkmingai keičia savo šnektą į tam tikrą pietų regiono kalbų. Elida tai supranta, bet pati liežuvio nelaužys. O įmantresnių drabužių sau ir vaikams gali pasiūti.

Parašo laišką Fridai ir Selinei, kad atsiųstų siuvamąją mašiną. Kiek kainuos, tiek. Kas antrą trečiadienį Vesteroleno garlaivių bendrovės krovininiai ekspresai prisišvartuoja pietinėje Akershuso uosto pusėje. Tegu išsiunčia iš Sortlando. Reikia naujų drabužių, laiške rašo ji. Pirkti per brangu. Bet netgi pagal madingą sukirpimą pasiūti įmanoma. Kad būtų su cinkeliu, kaip skelbia reklama. Kristianijos moterų sijonai vos dengia kelius, o diržai laikosi ant klubų. Petukai pakelti, apykaklės jūreiviškos lyg paauglių. Negali visai nepaisyti mados, bet tai reikia daryti su saiku, rašo Elida. Išsiunčia iškarpą su paskutinės mados trikotažiniais švarkeliais ir kostiumėliais, kitą su skrybėlaičių nuotraukomis. Visko nenupasakosi, reikia pamatyti. Esą Kristianijoje negana, kad drabužis šildo ar vėsina, kad yra švarus.

Dievaži, visai šeimynai kurs stilingus drabužius, kodėl gi ne! Net smagu rašyti tą žodį: stilingus.

*

Pavasaris išsiskleidžia visu grožiu. Aukštai dangaus šviesoje maudosi augaloti medžiai. Jų pavadinimo ji nežino. Saulei tekant, šakose lyg apkaušusios čirpia zylės. Priešais namą apleistame tetos darželyje Elida išpurena kvepiančią žemę ir apkaupia dygstančius augalėlius. Nė vieno šių gražiųjų Dievo kūrinių pavadinimo teta Helga nežino.

Mieste taip pat žydi gėlės, žvilga medžių lapeliai. Tvoskia arklių mėšlu ir prakaitu. Šūkalioja laikraščių pardavėjai, darda tramvajų vagonai. Tos valandėlės, kai Elida miesto gatvėmis žingsniuoja į ligoninę arba iš jos, priklauso jai vienai. Tokia laisvė įpareigoja, nes reikia papasakoti Fredrikui, ką mačiusi ir patyrusi.

Retsykiais ji klausia savęs, ar ilgisi namų. Didelei savo nuostabai, turi pripažinti, kad ne. Bet trūksta savų namų.

*

Išmuša valanda, kurios Elida visada bijojo. Šįkart Fredriko būklė išties pablogėjusi. Jis dūsta. Ji sėdi prie jo tylėdama. Įpila vandens. Ar gerai? Įeina gailestingoji seselė ir praneša, kad su ja norįs pasikalbėti gydytojas. Tik su manimi? Taip.

Jai įėjus, gydytojas pakyla nuo kėdės. Toks oficialumas gąsdina. Nieko nelaukdamas gydytojas prabyla apie reikalą.

Fredrikui padėti jie, gydytojai, negalintys. Kaip ir nustatyti aiškios ligos. Kalba nesustodamas, lyg baimindamasis, kad ji nepertrauktų. Kai kurie žodžiai Elidai jau girdėti. Širdies vožtuvai — aortos, dviburis. Angina pectoris. Ji bando susiimti. Kaip paklausti, kad gautų suprantamą atsakymą? Ar esama vilties? Džiūsta burna, drėksta pažastys. Elida neišspaudžia nė žodžio. Gydytojo aiškinimų nesupranta. Bet, jiems besėdint, viskas kaupiasi, ir galiausiai žodžiai išsilieja.

Padarui baltu chalatu ji paaiškina su visa šeima atvykusi į pietus tik tam, kad Fredrikas pasveiktų, ir tai esąs gydytojo reikalas. Jos akys maldauja, reikalauja, priekaištauja.

Jis sėdi priešais ją. Po chalatu ryškėja aštrūs kelių kontūrai. Alkūnės patogiai atremtos į lakuotus krėslo ranktūrius. Rankos sunertos virš kišeninio laikrodžio grandinėlės. Valandėlę gydytojas kantriai klauso. Paskui prabyla. Galįs pažadėti, kad, pasikeitus būklei, Fredrikas vėl bus paguldytas į ligoninę.

Pasikeitus būklei? Elida suklūsta. Ar tai reiškia, kad jis merdės ant jos rankų?

Tikslaus atsakymo neišgirsta. Sunku ko nors imtis, kai nėra tikslios diagnozės, ponia Andersen turėtų tai suprasti.

Supranta, kad tik vargina gydytoją. Moteriškė iš šiaurės, kažko kaulijanti paukščių kalba.

Fredrikas neatrodo išmuštas iš vėžių. Tikriausiai visa tai žinojo dar iki jai ateinant. Prisimena apie Marselą Haugeną, laiške tetai Helgai prižadėjusį jį priimti. Belieka sukaupti jėgas laukti eilėje. Stovint arba sėdint. Esą pasitaiko dienų, kad žmonėms tenka stoviniuoti ir sode.

Elida klausosi neatidžiai.

Smaugia bejėgiškumas.

Negelbsti pro atvirą langą plūstantis palaimingas birželis.

Fredrikas neslepia trokštąs išeiti iš ligoninės, kad ir kas būtų.

Elida apsisprendžia. Pats laikas pasakyti. Jei dėl to jį ištiktų priepuolis, čia būtų kam juo pasirūpinti. Ji stabteli ties langu.

— Jei nori pasilikti pietuose ir pasikliauji Marselu Haugenu, mums reikia nuosavų namų. Turime parduoti Rosenhaugą ir įsigyti naują pastogę.

Koks bus atsakymas, ji nenumano. Bet Fredrikas tik linkteli. Panašiai svarstęs ir jis. Elida priblokšta. Jis norįs apsigyventi čia, pietuose. Tikriausiai viską apgalvojo pats vienas, nesitardamas su ja.

— Nežinau, gal Marselo Haugeno gydomas ir sutvirtėsiu, bet tikrai ne tiek, kad pajėgčiau ūkininkauti ar žvejoti Rosenhauge. Nemanau, kad kuris iš vaikų norėtų ten įsikurti. Be to, toks gyvenimas nėra nei tavo, nei mano svajonė. Tiesiog taip buvo lemta. Tiesa?