Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Iš intonacijos Elida numano, kad jis jau viską suplanavęs.

— Vis dėlto ten mūsų namai, — nebe pirmą kartą sako ji.

Apie Rosenhaugą Fredrikas kalba abejingai. Tarytum gyvenimo iššūkiai jam mažiau svarbūs negu jai. O gal taip jaučiasi kiekvienas ligoninėje įkalintas ir nesulaukiantis diagnozės žmogus?

Tarp jųdviejų nubanguoja nerimastis — o gal šmėsteli vienatvės nuojauta?

Ji nenori išeiti su tokia jausmų našta ir sėdi ilgiau, nei leidžiama.

Deja, įeina seselė ir pasako, kad lankymas baigėsi.

Nuo to laiko Elida pasijunta atsakinga už Fredriką. Pati tampys akmenis, pati grįš kelią. Įstengs. Juk Fredrikui blogiau — jis grumiasi su mirtimi.

— Nekantrauju išsirašyti iš čia, tada vėl tapsiu laisvas žmogus. O ši diena puiki, — tvirtina jis.

Fredriką muša prakaitas. Jis kilsteli lovoje ant alkūnių — tegu ji mato, koks stiprus. Sudeginti tiltai

Elida parašo skelbimą ir išsiunčia telegrafu. Parduodamas Rosenhaugas. Vien pavadinimas ko vertas. Ar ji suvokia, ką daro? Sudegina tiltus... Kur dabar jos namai? O gal ji tiesiog nežino, ko nori?

Čia, Kristianijoje, norint paskambinti reikia autis batais ir eitи iš namų. Staiga ji pasigenda ant sienos kabančio telefono aparato. Nevertino, kol jis buvo šalia. Telefonas buvo tikra palaima. Skambėdavo kaip daina. Garsas atsimušdavo į sijas, į sienų plokštes, o bemiegę naktį — į jos širdį. O dabar? Nieko — tuščia. Dabar lieka vien pareigos. Privalomos ir neišvengiamos. Dieną naktį.

Fredrikas išrašomas iš ligoninės. Dabar jis ant jos rankų.

Dieną naktį.

Nuspręsta neatšaukiamai. Norą pirkti Rosenhaugą pareiškia nuomininkai; nieko nelaukiant sukertama rankomis. Elida vėl benamė, kaip prieš vestuves.

Netikėtai prieš akis išplaukė ne Rosenhaugas, o vaikystės namai. Motinos sodintos gėlės, aprietusios vėliavos stulpą. Praeities vaizdai: ant svetainės stalo karpomos kalėdinės girliandos. Velionio pastoriaus nutapytas motinos portretas. Kažin, ar tebekaba seklyčioje? Prie laivo vairo besišypsančio tėvo veidas. Vėliau, karste, sustingęs, užmerktomis akimis. Motina, visus užgriuvusius sunkumus atidavusi vyresniam broliui Jakobui. Gal tada viskas ir baigėsi? Gal vėliau nieko svarbaus neįvyko, nors ji ir susirado Fredriką?

Ar lemtis Fredrikui lėmė tokią ligą, o jai — tą prakeiktą išdidumą ?

*

Dabar jie skaitinėja laikraščių skelbimus apie būstų pardavimą. Teta Helga šaukiasi Dievo pagalbos. Pirmiausia dėl jų sumanymo išmesti pinigus namui, nors jos bute vietos iki valiai. Paskui meldžia, kad galėtų jiems padėti. Į namo paieškas įtraukia draugus ir pažįstamus, dirbančius kartu su ja Gelbėjimo armijoje. Jeigu šie randa prieš penkiasdešimt metų dingusius žmones, tai nejaugi neras būsto Fredriko šeimai?

Elidos skaitomuose skelbimuose mirga vietovių pavadinimai ir aprašymai, kaip jas pasiekti. Fredrikas bando apibūdinti vietas, į kurias pats nėra kojos įkėlęs. Argi įmanoma tuo pasikliauti?

Būsto paieškoms užtrukus, teta parūpina siuvamąją mašiną. Nors ši ne tokia gera kaip Elidos turėtoji namuose, siūti galima. Kol kas. Nėra kaip atsidėkoti, bet Elida stengiasi. Pataiso tetos išeiginę suknelę — buvo prairęs šonas, nes, metams bėgant, teta sustambėjo. Išeiginiams drabužiams ji neišlaidauja, to neprikiši.

Elida persiuva senus savo ir vaikų drabužius, kaip įmanydama juos pagražina. Tos naujosios medžiagos per brangios. Telefono nėra, tai nors siuvamąją mašiną turi.

Vakarais ji pati ar vaikai skaito Fredrikui naujienas iš „Morgenbladet“: Vokietijos geležinkelininkų streikas dėl algų, komunistų inspiruotas metro darbuotojų streikas Anglijoje, Norvegijos konservatorių suvažiavimas Balestrande. Šios temos Fredrikui rūpi.

— Gyvenime reikia turėti tikslą, — vieną vakarą pareiškia Ragnaras.

— Kokį? — nusivaipo Hilmaras.

— Įsigyti mašiną „Fiat 501“. Jomis prekiauja Bertelis O. Stenas. Mašina — ne bejausmis mechanizmas, o patikimas draugas. Ji turi būti solidi, dailių linijų, — postringauja Ragnaras.

— Gali pamanyti, kad kalbi apie mylimąją, — sukrizena Hilmaras.

— Iš kur visa tai ištraukei? — paklausia Elida.

— Aš juk skaitau tėčiui „Morgenbladet“, — linksmai atsako Ragnaras.

O Elidos žvilgsnis užkliūva už Pilestredo parduotuvėje „Elektromarket“ reklamuojamo „Hoover“ dulkių siurblio. Tik pamanyk, galima susiurbti dulkes. Tai keista ir gali būti net pavojinga. Jei įtraukia dulkes, tai gali praryti bet ką. Pavyzdžiui, ir vadinamąsias tetos manų kruopas. Arba nukritusias ant grindų vertingas monetas. Prieš akis kaip gyvi iškyla tokie vaizdai.

Helgutė, kaip ji dabar vadinama, kad nesipainiotų su teta Helga, nepalieka tėvo vieno. Sėdi prie jo lovos ir patylomis šnekina. O jam įstengiant nulipti laiptais į svetainę, ir ten neatsitraukia. Elgiasi kaip suaugusi. Paskaito jam, padainuoja. Dažniausiai dainas su liūdna pabaiga. Teta atneša seną liutnią, ir Helgutė netrunka išmokti ja skambinti. Teta Helga nori, kad ji pritartų giedant psalmes. Mergaitė neatsisako, bet vis dar delsia.

Rimta veido išraiška ji virpina stygas ir dainuoja „Tarsi sapnas“:

Tarsi vasaros sapnas gėlėtas —

Nei matytas anksčiau, nei girdėtas,

Pasirodė jisai ir išnyko,

Vien tylus liūdesys man beliko...

— Šviečiant saulei, pabūk lauke, o sunegaluos širdis kaip tavo tėvui! — bando gąsdinti Fredrikas.

— Išeisiu kartu su tavim, tėti, — atsako ji.

Kai kada jis nuklibikščiuoja iki suoliuko prie laiptų. Pasėdi kokį pusvalandį, kad atsigautų ir pajėgtų grįžti vidun.

Tai nutinka nedažnai. Helgutės veidelis baltas kaip drobė.

Karstenui su Erda nėra pamokų, jie laksto po aplinkinius kiemus. Anė su teta Helga važinėja į miestą padėti varguoliams. Kurį laiką Anė dirba Gelbėjimo armijos vasaros stovykloje. Ten sutinka Otiliją Toning ir susižavi jos veikla. Nejučiomis Anės kalbėsena ima panėšėti į tetos.

— Mama, gal man pradėti dirbti Gelbėjimo armijoje? — išsitaria mergaitė.

— Apsaugok, Viešpatie! — žiopteli Elida, bet tučtuojau susitvardo.

Anė meta į ją žvilgsnį.

— Aš tik juokauju, mama.

Elidai nudiegia širdį. Toji mergaitė jau beveik suaugusi... Permaina įvyko tada, kai Elida neturėjo galimybės skirti jai dėmesio. Ji švelniai paglosto Anei petį.

— Reikia daryti, ką liepia širdis, antraip ilgai neištversi.

Elida triūsia tetos virtuvėje. Pervysto Jordisę, ramina Agdą. Permąsto daugelį dalykų, kai ką išsako balsu.

Fredrikui grįžus, teta daugiau laiko leidžia namie. Ilgai kalbasi su broliu, skaito jam Bibliją. Nori, kad girdėtų ir vaikai. Paprasta, lengvai suprantama kalba perpasakoja istorijas apie Dievą. Nutaikę proga vaikai jau moka pasiremti Dievo žodžiu.

Auklėtojos vaidmens imasi teta Helga — griežta, bet geraširdė.

Elida gamina ir patarnauja. Prilaiko Fredriką, kad šis galėtų nurepečkoti laiptais žemyn.

Prabėga vasara, bet naujo būsto jie vis dar neranda.

Teta supranta, kad laiko lieka nedaug. Giminaičiai greitai išsikels, o jai vis nepavyksta jų atversti, nes dar nė vienas nelenkia galvos prieš Dievą. O jeigu leistume išgelbėti sielas, kartais pagalvoja Elida, gal greičiau ištruktume iš čia. Juk kilniaširdė Helga linki tik gera.

Marselas Haugenas paskiria vizito laiką. Rugsėjį, kai grįš iš vasarvietės kalnuose.

Elidos galvoje sukasi įvairios mintys. Ne visas ji išsako balsu. Turi būti dėkinga, kad Fredrikas dar gyvas. Nors šviečia saulė ir gamta žydi, jis vis taip pat suvargęs.